Kaimyninės šalies futbolo istorija turi daug įdomių ir šlovingų puslapių. Vieną kartą pasaulio čempionų titulas jiems buvo ranka pasiekiamas, bet sutrukdė stichijos šėlsmas.
Tai buvo 1974 metais, kai Vakarų Vokietijos stadionuose vyko dešimtasis pasaulio futbolo čempionatas. Trenerio Kazimierzo Górskio vadovaujama Lenkijos rinktinė nebuvo didžiausiu favoritu tapti pasaulio čempione, bet netikėtumų, sensacingų pergalių prieš galinguosius iš jos buvo laukiama: juk prieš tai – 1972 metais – lenkai sugebėjo tapti Miuncheno olimpinių žaidynių futbolo varžybų nugalėtojais, finale 2:1 įveikę Vengriją.
Atrankos į dešimtąjį pasaulio čempionatą varžybose jie sugebėjo aplenkti ne tik Velsą, bet ir Angliją, kas buvo visame pasaulyje sutikta kaip milžiniškas netikėtumas – nugalėjo anglus 2:0 Chožuve, sužaidė lygiomis 1:1 lemiamoje dvikovoje Londono „Wembley“ arenoje. Lenkai važiavo į pasaulio pirmenybes, nusivylę anglai negavo teisės jose dalyvauti.
Pergalių ilgai laukti nereikėjo. Jau starte lenkai gražiu atakuojančiu stiliumi 3:2 įveikė Argentinos rinktinę.
Po to nepaliko vilčių Haičio ekipai, sutriuškino ją 7:0. Grupės varžybų pabaigoje „balti–raudoni“ buvo stipresni ir už prieš tai vykusio pasaulio čempionato antrosios vietos laimėtoją Italiją, kurią nugalėjo 2:1.
Lenkijos rinktinė užėmė pirmąją vietą grupėje, patiko visiems veržliu, emocingu ir atakuojančiu žaidimu, kurio lyderiai buvo puolėjai Grzegorzas Lato, Andrzejus Szarmachas ir Robertas Gadocha. Jų žaidimą puikiai organizavo saugas Kazimierzas Deyna.
Antrajame pasaulio pirmenybių etape 8 geriausios komandos žaidė dvejose grupėse, jų nugalėtojai iškovojo teisę susitikti finale.
Lenkijos rinktinės pergalių serija pusfinalio grupėje buvo šauniai tęsiama. Švediją lenkai įveikė 1:0, Jugoslaviją – 2:1. Penkios gražios pergalės paeiliui!
Toliau laukė lemiama dvikova su varžybų šeimininkais Vakarų Vokietijos futbolininkais dėl teisės žaisti finale. Ji įėjo į futbolo istoriją kaip „Vandens mūšis Frankfurte“.
Liepos 3 dieną Frankfurtą užliejo tokia vasaros audra, kad futbolo aikštė pasidarė visiškai netinkama žaisti. Teisėjas iš Austrijos Erichas Linemayris atidėjo pradžią pusvalandžiui. 62 000 žiūrovų „Waldstadion“ tribūnose ir šimtai milijonų prie televizorių ekranų laukė, kas bus.
Pasaulio čempionatų istorijoje dar nė vienerios rungtynės dėl blogo oro nebuvo atidėtos ar perkeltos į kitą dieną.
Susiję straipsniai
Tais laikais futbolo rungtynių afišose buvo išdidžiai rašoma: „Rungtynės įvyks bet kokiu oru“. Iš tiesų jos ir vykdavo, kad ir kas bebūtų. Prisimenu 1967 metų gegužę vykusias Vilniaus „Žalgirio“ ir Rygos „Daugava“ rungtynes, kai po stiprios audros kamuolys ne riedėjo aikšte, o plaukė joje, strigo balose. Nieko tokio, žaidė. Tą „vandenspyrio“ dvikovą 1:0 laimėjo latviai.
Frankfurte buvo panašus vaizdas. Gausios ugniagesių ir tvarkdarių pajėgos labai stengėsi, siurbė vandenį galingomis pompomis, bet kur tu viską išsiurbsi.
Kai iš švininių audros debesų išsilaisvino saulutė, arbitras nusprendė – žaisime. Prasidėjo. Centre kamuolys lyg ir normaliai riedėjo, bet prie šoninių linijų vien tik plaukiojo.
Lenkams tai buvo ypač nepatogu, nes jų sėkmingas žaidimas buvo grįstas greitais prasiveržimais aikštės šonais, o čia – vien balos. Jų atakos strigo.
Kartą kamuolys jau riedėjo į likusius be apsaugos Vakarų Vokietijos rinktinės vartus, bet sustojo baloje.
Antrajame kėlinyje vokietis Gerdas Mülleris įmušė vienintelį įvartį, Lenkija pralaimėjo 0:1. Vokiečiai pateko į finalą, lenkams liko galimybė iškovoti trečiąją vietą.
Vakarų Vokietijos rinktinės kapitonas Franzas Beckenbaueris vėliau pripažino: „Normalioje aikštėje mes turbūt nebūtume laimėję tų rungtynių“.
Vokiečiai tapo pasaulio čempionais, lenkai dvikovoje dėl trečiosios vietos 1:0 įveikė Brazilijos rinktinę. Grzegorzas Lato, įmušęs iš viso 7 įvarčius (vieną jų – brazilams), tapo rezultatyviausiu X-ojo pasaulio čempionato žaidėju.
Lenkijos rinktinė daug kartų dalyvavo pasaulio čempionatų finaliniuose turnyruose. 1982 metais Ispanijoje, kai žibėjo Zbigniewas Boniekas, jie vėl pateko tarp stipriausių komandų, rungtynėse dėl trečios vietos 3:2 įveikė Prancūziją.
Pirmasis kartas, kai lenkai žaidė finaliniame turnyre (1938 metais Prancūzijoje) pasižymėjo įvarčių gausa. Pirmajame atkrintamųjų varžybų etape (aštuntfinalyje) jie Strasbūre su Brazilijos rinktine sužaidė 4:4, pratęsus rungtynes pralaimėjo 5:6. Buvo įvarčių bet kuriam skoniui.
Lenkų puolėjas Ernestas Wilimowskis įmušė 4 įvarčius, brazilų to laikotarpio ryškiausias puolimo brangakmenis „Juodasis Deimantas“ Leonidas – tris.
Atviras, nuotaikingas, įvarčių siekiantis žaidimas, nelabai rūpinantis savo vartų saugumu, buvo būdingas lenkų prieškariniam futbolui. Dideli, ne futbolui, o labiau ledo rituliui būdingi rezultatai būdavo kasdienybė. Tai galėjo savo akimis matyti prieškarinio Vilniaus, tuo metu dar priklausiusio Lenkijai, futbolo mėgėjai.
1938 metais tuometinė reprezentacinė Vilniaus krašto komanda, kuri vadinosi „Śmigly“ (būdvardis, lietuviškai reiškiantis judrus, lankstus, vikrus, greitas, netgi grakštus) po kelių nesėkmingų bandymų iškovojo teisę žaisti Lenkijos aukščiausioje futbolo lygoje.
Žaidė nelabai sėkmingai (užėmė paskutinę dešimtą vietą ir išlėkė), bet pasiekė kelias triuškinančias pergales.
Jei paklaustumėte, kas bendro tarp prieškarinio Vilnių reprezentavusio lenkų kariškių klubo (būtent toks buvo „Śmigly“) ir pokarinės lietuviškos ekipos („Žalgirio“, prieš tai „Spartako“, „Dinamo“), atsakyčiau: nieko, išskyrus tai, kad buvo žaidžiama tame pačiame nuostabiame Gedimino mieste.
Spalvos buvo kitos („Śmigly“ žaidė šviesiai mėlynos ir juodos spalvų apranga). Stadionas buvo kitas (lenkų kariškiai žaidė ne didžiausiame miesto stadione, kuris tada buvo vadinamas „Stadion na Pióromoncie“, pokario metais po esminės rekonstrukcijos gavo „Žalgirio“ vardą, o mažame, turėjusiame vos 1500 sėdimų vietų Šiaurės miestelio stadione).
Tiesa, tuometiniai Vilniaus laikraščiai rašė, kad į „Ekstra klasės“ rungtynes ateidavo net 8 tūkstančiai žiūrovų, kurių dauguma stovėdavo.
Tarp „Śmigly“ futbolininkų nemačiau nė vienos lietuviškos pavardės. Rašyta, kad ir Vilniaus krašte gimusių ten buvo tik vienas kitas, dauguma atvyko tarnauti iš kitų Lenkijos regionų.
Žaidimo stilius buvo visiškai skirtingas. Jei Lietuvos reprezentantams visais laikais būdavo įprastas tvarkingas, darnus, trumpais perdavimais ir vidutiniu tempu paremtas „Dunojaus stilius“, kurį Lietuvoje įdiegė prieš II pasaulinį karą mūsų krašte dirbę treneriai iš Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, tai „Śmigly“ ieškojo rizikingos laimės prie varžovų vartų, o savųjų gynybai skyrė mažiau dėmesio.
„Śmigly“ klubo istorija baigėsi su Antrojo pasaulinio karo pradžia. Tiesa, klubas neužmirštas: Lenkijoje vyksta „Retro futbolo lygos“ varžybos, kuriose istorijos ir futbolo vienu metu mėgėjai žaidžia senoviniais (anų laikų) kamuoliais, vilki anų laikų aprangą, pasivadinę anų laikų klubų pavadinimais.
Tie Lenkijos piliečiai, kurie jaučia sentimentus Vilniui ir jo praeičiai, gina žaidžiančio toje lygoje „Śmigly“ klubo spalvas.
Prieškarinio futbolo Vilniuje, Šiaurės miestelio stadione, vaizdelis: Vilniaus „Śmigly“ klubo puolėjas (dešinėje) įspiria kamuolį į Varšuvos „Warszawianka“ ekipos vartus. Vilniečiai laimėjo 4:1.
Kai 2013 metais Vilniaus „Žalgiris“, atgimęs po sunkiausio savo istorijos laikotarpio, sėkmingai pasirodė Europos taurės varžybose, įveikė stiprų Lenkijos Poznanės „Lech“ klubą, buvo svarstoma mintis išimties tvarka paprašyti įjungti „Žalgirį“ į Lenkijos čempionatą (panašiai kaip „Monaco“ dalyvauja Prancūzijos pirmenybėse), nes tuo metu kitos Lietuvos komandos buvo žymiai silpnesnės.
Ši mintis nesulaukė nei žalgiriečių Pietų IV tribūnos sirgalių palaikymo, nei Lenkijos futbolo federacijos darbuotojų susidomėjimo.
Pirmasis pasaulinio lygio žvaigžde tapęs lenkų kilmės futbolininkas buvo Raymondas Kopa (Kopaszewski), gimęs į Prancūziją iš Lenkijos atvykusio šachtininko šeimoje.
Šeštajame dešimtmetyje, kai vyravo drąsus puolimą akcentuojantis futbolas (sistema WM, kuri reiškė žaidimą trimis gynėjais, dviem saugais ir penkiais puolėjais), R.Kopa pasižymėjo kaip judrus, greitas, techniškas, puikiai perduodantis komandos draugui kamuolį ir pats šauniai mušantis įvarčius centro puolėjas, vėliau kaip kairysis kraštinis arba pusiau kraštinis puolėjas (anuomet juos vadindavo „insaidais“).
1956 metais jis su Prancūzijos čempionu „Stade Reims“ klubu įkopė į Europos čempionų taurės finalą, kur Paryžiuje po permainingos kovos 3:4 pralaimėjo Madrido „Real“ ekipai (pirmavo 2:0).
Reimso ekipoje finale be Raymondo Kopa žaidė dar trys lenkų kilmės žaidėjai: puolėjas Leonas Glowacki, saugas Robertas Siatka, gynėjas Simonas Zimny.
R.Kopa žaidimas paliko tokį puikų įspūdį „Real“ prezidentui Santiago Bernabeu, kad jis nedelsdamas pasiūlė pelningą sutartį vikriajam prancūzui. Su Kopa puolime Madrido „baltieji“ 1957–1959 metais tris kartus laimėjo stipriausio Europos klubo titulą.
Nuo 1956 iki 1959 metų R.Kopa patekdavo į geriausių Europos futbolininkų, kuriuos rinkdavo prancūzų savaitraštis „France Football“, trejetą. 1958-siais jis buvo pripažintas geriausiu.
Tų metų pasaulio čempionatas Švedijoje Raymondui Kopa buvo nepaprastai sėkmingas, Jo puikūs perdavimai leido Justui Fontainui įmušti 13 įvarčių (iki šiol išlikęs rezultatyvumo viename pasaulio čempionate rekordas). Nors prancūzai netapo pasaulio čempionais (nugalėjo brazilai su jaunaisiais Pele ir Garrincha), geriausiu šeštųjų pasaulio pirmenybių žaidėju buvo paskelbtas Kopa.
Jį Prancūzijoje vadino „futbolo Napoleonu“. Pats Kopa šią garbingą pravardę vertino kaip pernelyg iškilmingą, apie ką parašė savo knygoje „Mano futbolas“.
Prancūzų futbolo žinovai Raymondą Kopa įrašo į geriausių šalies futbolininkų trejetą šalia Michelio Platini ir Zinedino Zidano. 1970 metais jis pirmasis iš futbolininkų buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu.
Anžė mieste jo vardu pavadintas stadionas („Stade Raymond-Kopa“), kuriame telpa 17 000 žiūrovų.
Labiausiai Lietuvai nusipelnęs lenkų kilmės futbolininkas yra Juzefas Jurgelevičius, žaidęs mūsų respublikos reprezentacinėje Vilniaus „Žalgirio“ komandoje nuo 1967 iki 1980 metų.
Savo kūno duomenimis ir žaidimo stiliumi jis buvo šiek tiek panašus į Raymondą Kopa: vidutinio ūgio, vikrus, greitas, išradingas, puikiai valdantis ir laiku tiksliai perduodantis kamuolį.
1968 metų sezoną, kuris „Žalgiriui“ buvo sudėtingas, nes vyko kartų kaita, naujų Lietuvoje išugdytų talentingų žaidėjų paieškos, J.Jurgelevičius tapo vienu komandos lyderių. Geriausio Lietuvos futbolininko rinkimuose tais metais jis užėmė antrą vietą po Stasio Ramelio.
archyvo nuotr.
1969 metais Jurgelevičiaus talentas, sutvirtintas darbštumu komandinėse ir individualiose treniruotėse, sužibėjo ypač ryškiai.
Tai buvo vienas geriausių „Žalgirio“ sezonų: į komandą grįžo futbolininkai, kurį laiką sėkmingai žaidę kituose Sovietų Sąjungos klubuose (B.Zelkevičius, P.Glodenis, V.Žitkus, L.Žukauskas), jie darniai pritapo prie ištikimų ekipos veteranų S.Ramelio, A.Žilinsko ir talentingų naujokų K.Latožos, J.Jurgelevičiaus.
„Žalgiris“ buvo labai arti tikslo – įkopti į Aukščiausiąją lygą, bet lemiamu momentu Fortūna šypsojosi ne mūsų komandai. Jurgelevičius buvo pripažintas to sezono geriausiu Lietuvos futbolininku.
Man įsiminė du nuostabūs įvarčiai, kuriuos 1969 metais įmušė Juzefas į Dušanbės „Energetiko“ ir draugiškų rungtynių žaisti atvykusios italų „Fidentinos“ vartus tiesiai iš kampinio. Nuo aikštės kampo šalia Pietų IV tribūnos pakelti kamuoliai neįtikėtinai kreiva trajektorija perlėkdavo per vartininką ir šmurkštelėdavo į vartus šalia tolimojo virpsto. Tikras „sausasis lapas“, kurį pirmas pademonstravo brazilas Didi.
Svarbiausią savo karjeros įvartį Juzefas Jurgelevičius įmušė 1977 metų lapkričio 10 dieną Kišiniove, kur papildomas rungtynes dėl teisės įkopti į Pirmąją lygą žaidė „Žalgiris“ ir Nalčiko „Spartakas“.
Pradžia mums buvo katastrofiška: varžovai įmušė įvartį ir be perstojo šturmavo vilniečių vartus, norėdami įtvirtinti persvarą. Tada atėjo stebuklinga pirmojo kėlinio vidurio minutė, kai J.Jurgelevičius, gavęs šiek tiek laisvės aikštės viduryje, ryžosi spirti iš toli, iš kokių 30 metrų.
Tokie smūgiai nebuvo būdingi Jurgelevičiui, bet šį kartą pasisekė: kamuolys pataikė tiksliai į dešinį viršutinį kampą. „Žalgiris“ po šio įvarčio atsigavo, įmušė dar vieną ir laimėjo 2:1. Grįžome į Pirmą lygą. Lietuva džiaugėsi.
Antrą kartą geriausiu mūsų respublikos futbolininku J.Jurgelevičius buvo pripažintas 1980 metais. Tada jis, būdamas 33 metų, nutarė atsisveikinti su didžiuoju futbolu.
Pagal sužaistų Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje rungtynių skaičių (426) jis yra ketvirtasis po Kęstučio Latožos, Algirdo Žilinsko ir Stasio Ramelio. Pagal įmuštus įvarčius (62) – penktasis po Vytauto Dirmeikio, Sigito Jakubausko, Eugenijaus Riabovo ir Vytauto Saunorio.