Lietuva neteko garsiausio šalies futbolo trenerio, kuris kūrė savitą žaidimo stilių. Su B.Zelkevičiaus vardu siejamos ryškiausios Vilniaus „Žalgirio“ pergalės, jo treniruojama Lietuvos rinktinė Europoje buvo stipri vidutiniokė.

„Netekome Legendos“, – taip ir panašiais žodžiais šalies futbolo bendruomenė reagavo į žinią apie B.Zelkevičiaus netektį sausio 12-osios vakarą.

Garsiausias šalies futbolo treneris mirė mažiau nei mėnuo iki savo 82-ojo gimtadienio.

Ir sulaukęs solidaus amžiaus jis aktyviai domėjosi šalies futbolo gyvenimu, nes pastarąjį dešimtmetį buvo Lietuvos futbolo federacijos Trenerių tarybos pirmininkas. Nors patyrusių šalies futbolo strategų posėdžių ir pokalbių detalės retai pasiekdavo viešumą, B.Zelkevičiaus nuomonę žinojo ir gerbė visi šalies treneriai.

Per savo ilgą karjerą aikštėje ir šalia jos B.Zelkevičius užsitarnavo didžiulę pagarbą už profesionalumą, tvirtą charakterį, erudiciją ir griežtą žodį, nors kai kam atrodė, kad jis galėjo būti ir griežtesnis, ypač dirbdamas Lietuvos rinktinėje.

Bet niekas nedrįso B.Zelkevičiui prikišti savitvardos trūkumo ar nepagarbos, todėl jam puikiai lipo futbolo džentelmeno titulas.

Skaudėjo širdį dėl stadionų

B.Zelkevičiaus išugdyti žaidėjai sukūrė didžiausias šalies futbolo pergales sovietmečio pabaigoje, kai 1987 m. iškovojo bronzą SSRS čempionate ir atstovaudami SSRS laimėjo Vasaros universiadą.

Tačiau jam teko matyti ir šalies futbolo nuopuolį pastaraisiais dešimtmečiais, o bene labiausiai širdį skaudėjo dėl niekaip nepastatomo nacionalinio stadiono. Šiek tiek atlėgo tik po Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijos Kaune.

„Pamenu, kad 1987 metais susitikę su tuometėmis krepšinio žvaigždėmis Arvydu Saboniu, Valdemaru Chomičiumi ir kitais girdėdavome, kad jie mums pavydi rezultatų, – prisiminė B.Zelkevičius. – Jei taip kas dabar pasakytų, niekas nepatikėtų.

Neturime sostinėje stadiono, kuris yra reikalingas ne tik futbolui. Kur žmonėms švęsti šventes? Buvo Nepriklausomybės 100-metis, pilna visokiausių renginių, bet žmonės neturi kur susirinkti. Gėda visai šaliai.

Visa laimė, kad Kaune atėjo žmogus, kuris užsiėmė tuo ir pastatė, o Vilniuje mes negalime 30 metų stadiono pastatyti.“

Išmoko žaisti futbolą pievoje

B.Zelkevičiaus simpatija Kaunui suprantama – būsimasis treneris gimė ir augo šiame mieste. Apie savo karjeros pradžią jis prieš keletą metų pasakojo „Žalgirio“ klubo tinklalaidei, kuri pristatė klubo legendas.

„Kai man buvo 12 metų, Kaune pradėjau lankyti futbolo treniruotes pas trenerį Algirdą Klimkevičių. Iki to laiko gyvenau Vilijampolėje ir nuo ryto iki vakaro pievoje žaisdavome futbolą, – pasakojo B.Zelkevičius. – Toje pievoje užaugo ne vienas geras futbolininkas.

Tad pas A.Klimkevičių atėjau puikiai išmanydamas kiemo futbolą, gerai valdžiau kamuolį, buvau techniškas.

Pradėjau sistemingai treniruotis, bet tas glaudus ryšys su kamuoliu išliko. Man labai patiko varytis kamuolį, puikiai valdžiau kamuolį kaire koja. O treneris buvo nepatenkintas, netgi atsisakė imti mane į Kauno moksleivių rinktinę.“

Vis dėlto 1962 metais B.Zelkevičius buvo įtrauktas šalies moksleivių rinktinę, žaidė Kauno „Bangos“ jaunių komandoje, o 1963 m. sausį sulaukė kvietimo persikelti į Vilnių ir prisijungti prie „Žalgirio“ meistrų komandos.

Įdomu, kad tik 1962 m. Vilniaus „Spartakas“ buvo pervadintas į „Žalgirį“, tad tai buvo pirmasis sezonas sostinės komandai nauju pavadinimu.

Mokėsi iš brazilų ir V.Lobanovskio

B.Zelkevičius yra pasakojęs, kad visada žavėjosi brazilais, o trenerio karjeroje didžiausią įtaką jam padarė ukrainietis Valerijus Lobanovskis, su kuriuo jis kartu žaidė 1968 metais, kai buvo sezonui išvykęs į Donecko „Šachtar“ klubą.

„Brazilais pradėjau domėtis nuo 1958 metų, kai jie Švedijoje tapo pasaulio čempionais. Žavėjausi jais, bet taip pat supratau, kad mes niekada nebūsime tokie techniški. Reikėjo rasti savo braižą išlaikant braziliškus bruožus.

Mūsų žaidimo modelio pagrindas buvo nuolatinis žaidėjų judėjimas aikštėje. Tik taip galėjome ilgiau laikyti kamuolį, ieškoti atakos pratęsimo.

Žalgiriečiai buvo techniški, tad propagavome ne jėgos, bet elegantišką futbolą. Vien tik fizinių savybių neužteko, reikėjo mokėti žaisti su kamuoliu. Bėgikai mūsų komandoje neįsitvirtindavo.“

Vis dėlto B.Zelkevičiui visam gyvenimui išliko neatsakytas vienas klausimas: „1987 metais mūsų komanda buvo labai stipri, o Sovietų Sąjungos pirmenybėse iškovota bronza buvo tikrai labai aukštas pasiekimas.

Bet realiai tuo metu „Žalgiris“ dar nebuvo pasiekęs savo brandos. Manau, kad dar po kelerių metų būtume tapę gera europinio lygio komanda, nes mūsų žaidimo kreivė kilo. Ir būtent todėl man asmeniškai „Žalgirio“ tema po 1990 metų yra labai skaudi.“ (LR)

Buvo arti išsvajoto tikslo ir treniruodamas Lietuvos rinktinę

B.Zelkevičius net tris sykius po keletą metų stovėjo prie Lietuvos rinktinės vairo: 1990–1991, 1995–1997 ir 2000–2003 m. Be to, jis vadovavo komandai, kuri 1979 m. žaidė SSRS Tautų spartakiadoje, tad šį epizodą irgi galima laikyti darbu su rinktine.

„Lietuva prarado ne tik garsų futbolo trenerį, bet ir didį žmogų. Tai buvo asmenybė, kuri Lietuvos futbolui davė tiek daug, kad net sunku suvokti. Benjaminas sugebėdavo pamatyti žaidėjus „į priekį“.

Jis suprasdavo, ar bus kas nors iš žaidėjo, ar nebus. Ir tai buvo ne tobulinama savybė – tai buvo įgimta. Jis tai jautė. Todėl jo komandose žaidė geri futbolininkai – jis sugebėdavo juos pagerinti, nes matė, kur ką taisyti“, – trenerį prisiminė žinomas šalies futbolininkas, o dabar treneris 59-erių Valdas Ivanauskas – jis pats dirigavo šalies rinktinei 2021–2022 m.

Vienas geriausių epizodų B.Zelkevičiaus, kaip trenerio, karjeroje buvo kova dėl galimybės žaisti 1998-ųjų pasaulio čempionate Prancūzijoje. Lietuvos rinktinė iki paskutinės akimirkos grūmėsi dėl kelialapio, tačiau svarbiausioje akistatoje su Airija pralaimėjo namie 1:2 ir užėmė atrankos grupėje trečiąją vietą (Airija surinko 18 taškų, Lietuva – 17).

„Tai buvo žmogus, kuris žinojo, kas yra geriausia žaidėjams ir komandai, jis tiesiog eidavo tiesiai to tikslo link. Ir aplink jį esantys žmonės tą sprendimą galiausiai palaikydavo. Nes jo pasirinkimas duodavo vaisių – jis turėjo nugalėtojo mąstymą.

Visi patikėdavo, kad sprendimas duos pergalingų vaisių. Jei jis būtų daręs daug klaidų, galbūt to palaikymo ir nebūtų sulaukęs, bet jo kietas charakteris visus galėdavo įtikinti“, – „Lrytas“ teigė V.Ivanauskas.

– B.Zelkevičius yra pasakęs, kad jam lengviau buvo treniruoti „Žalgirio“ vyrus nei vaikus. Neva žaidėjams pasakei elgtis būtent taip, ir jie žino, kad kitaip nebus, – privalės tai padaryti. Su vaikais kitaip – jie galėjo nutarti savaip. Iš tikrųjų toks ir buvo B.Zelkevičius?

– Taip. Mano charakteris jau tada nebuvo saldainiukas, tačiau jo žodis buvo labai svarbus ir įtikinantis. Būdamas eruditas jis turėjo ir įspūdingą psichologo gyslelę – mokėjo subtiliai valdyti komandą, sugebėjo išlaviruoti konfliktinėse situacijose.

Jo tokia kieta pozicija turėjo ir aiškią viziją: jei padarysi būtent taip, tuomet kilsi profesionalumo laiptais aukštyn.

Nori aukštesnio lygio – turi pasitikėti. Galiausiai jis turėjo aiškią nuostatą: „Kaip pasakiau, taip ir bus.“

Benjaminas visada turėjo savo nuomonę ir už tai jį gerbė net toks SSRS futbolo korifėjus kaip ukrainietis Valerijus Lobanovskis.

– Kas tuomet atsitiko Vilniaus „Žalgirio“ komandoje 1982-aisiais, kai B.Zelkevičius turėjo pasitraukti, nors padėjo ekipai pakilti į pagrindinę SSRS futbolo lygą?

– Pats tame nedalyvavau, bet ne kartą girdėjau visą istoriją. „Žalgiryje“ tada visi jautėsi nusipelnę paskatinimų ar kažkokių privilegijų.

B.Zelkevičius buvo tikrai labai didelį autoritetą turintis treneris, jis galėjo ateiti ir kalbėtis su įtakingiausiais tuometiniais respublikos partiniais vadais Lionginu Šepečiu ar net Petru Griškevičiumi.

Po garsių pergalių komandai būdavo skiriami automobiliai, butai, kitos materialinės paskatos – kai kurie nebuvo patenkinti, kad ne jie tai gauna iškart, kad reikia palaukti.

Tada prasidėjo skaičiavimai, kas ką turi, kas ką gavo. Nepatenkinti garsiau kalbėjo, ir B.Zelkevičiui teko išeiti.

Tačiau po trejų metų tie patys žaidėjai jau prašė trenerio sugrįžti. Nes niekas kitas negalėjo išspausti iš žaidėjų maksimumo, nors tie futbolininkai ir nebuvo genijai. Gyvenimas parodė, kad trenerio pozicija buvo tvirtesnė už visas intrigas.

– Kaip manote, ko per savo gyvenimą nepadarė B.Zelkevičius, dėl ko jis galėjo graužtis?

– Pastarąjį kartą su juo kalbėjausi prieš kokius penkis mėnesius, jis jau sunkiai sirgo. Man vis dėlto prieš akis yra tas 1997 metų rudens lemiamas mačas Vilniuje su airiais.

B.Zelkevičius vadovavo tai Lietuvos rinktinei ir buvo arti istorinio sukrėtimo mūsų futbolo pasaulyje. Mes galėjome sužaisti lygiosiomis, bet pralaimėjome 1:2 ir netekome šanso išbandyti save lemiamose akistatose per atranką dėl kelialapio į pasaulio čempionatą Prancūzijoje.

Daug kartų teko apie tai kalbėtis su Benjaminu ir manau, kad jis labiausiai gailėjosi nepasinaudojęs šiuo šansu. Teisingiau, jis jo nesulaukė. Ir tai jam buvo apmaudu. Kas žino, kaip būtų, jei airius būtume nugalėję.

– O jūs turite atsakymą, kodėl tas šansas praslydo?

– Buvau jau patyręs futbolininkas, jau turėjau savo nuomonę. Tai ir pasakiau kadaise B.Zelkevičiui – tąkart pritrūko trenerio kietesnio žodžio.

Mes treniravomės prieš tą lemiamą dvikovą lyg koks antikvariatas: gyvenome apšepusioje kažkokioje Vilniaus sanatorijoje, treniravomės ne geriausiu laiku kažkokiame dirvonuojančiame stadione. Žodžiu, viskas buvo ne taip, kaip reikia. O svarbiausia – B.Zelkevičius nesugebėjo prispausti tuomečio Futbolo federacijos prezidento Vytauto Dirmeikio, kad šis surastų tikrai motyvuojančių premijų už pergalę.

Man gal ir nereikėjo žūtbūt tų pinigų, tačiau Lietuvoje žaidusiems žaidėjams tai būtų buvusi labai didelė paskata, gal ir kalnus jie būtų nuvertę. Bet V.Dirmeikis siūlė, ką siūlė, o B.Zelkevičius iki jo neprisibeldė.

O gal santykiai tarp vyrų buvo ne itin draugiški – visko nežinau. Bet faktas – tokio antro šanso mes iki šiol neturime. O dabar išėjo anapilin žmogus, kuris tą šansą kūrė.

Gyvenimo faktai

Gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune. Aikštėje žaidė kaip saugas ir puolėjas. Dažniausiai smūgiavo kaire koja.

1975 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1973–1977 m. buvo Vilniaus pedagoginio instituto Fizinio auklėjimo katedros dėstytojas.

Suteiktas Lietuvos SSR (1977 m.) ir SSRS (1989 m.) nusipelniusio trenerio vardas.

Žaidėjo karjera. 1961–1962 m. Kauno „Banga“, 1963–1967 m. Vilniaus „Žalgiris“, 1968 m. Donecko „Šachtar“, 1969–1973 m. Vilniaus „Žalgiris“.

Iš viso „Žalgiryje“ sužaidė 331 rungtynes, pelnė 50 įvarčių.

Žaidėjo titulai. SSRS jaunių čempionato 3-iosios vietos laimėtojas (1961 m.), geriausias Lietuvos futbolininkas (1971, 1972 m.).

Trenerio karjera. 1973–1975 m. Vilniaus „Pažanga“, 1976 m. Vilniaus „Šviesa“, 1977–1982 m. ir 1983–1991 m. Vilniaus „Žalgiris“, 1990–1991 m. Lietuvos rinktinė, 1991–1992 m. Vienos „Austria“, 1992–1996 m. Vilniaus „Žalgiris“ (kartu ir prezidentas), 1995–1997 m. – Lietuvos rinktinė, 1997 m. Naberežnyje Čelnų „Kamaz“, 1998 m. Volgogrado „Rotor“, 1999 m. Jaroslavlio „Šinnik“, 2000 m. Kaliningrado „Baltika“ (konsultantas), 2000–2003 m. Lietuvos rinktinė, 2002–2003 m. „Baltika“, 2004–2007 m. Liepojos „Metalurgs“, 2009 m. Vladivostoko „Luč-Energija“, 2009–2011 m. Vilniaus FM „Ateitis“.

Nuo 2015 m. buvo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) trenerių tarybos pirmininkas, 2020 m. suteiktas LFF garbės prezidento titulas.

Trenerio titulai. SSRS čempionato bronza (1987 m.), Universiados čempionas (1987 m.), Lietuvos čempionas (1991, 1992 m.), vicečempionas (1993, 1994, 1995 m.), bronzos laimėtojas (1990, 1996 m.), Lietuvos taurės laimėtojas (1991, 1993, 1994 m.), Baltijos lygos čempionas (1990, 1993 m.), Latvijos čempionas (2005 m.) ir vicečempionas (2004, 2006, 2007 m.), Latvijos taurės laimėtojas (2006 m.).

Apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2024 m.), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2024 m.).

Benjaminas Zelkevičius – ir karvedys, ir džentelmenas