VEIDAS. K.Rushas: pasaka su (ne)laiminga pabaiga

„Kitą sezoną“, - ispanams ramiai aiškino K.Rushas.

Ištrūkęs iš sirgalių rankų, jis nusistebėjo: „Kanarai taip toli nuo Lietuvos, bet, atrodo, kad ir čia mane žino“.

K.Rushas nėra vienas iš daugybės netyčia į NBA pakliuvusių žaidėjų, kurie po kelerių rungtynių kraunasi lagaminus kelionei į Europą.

Jis yra milijonierius, prieš kelerius metus išplėšęs „Los Angeles Lakers“ klubui su Shaquille'u O'Nealu bei Kobe Bryantu pergalę Vakarų konferencijos finale.

K.Rushas turi 1500 kv. metrų namą, tris restoranus ir 600 porų sportinių batų kolekciją. Į Lietuvą jis atsivežė tik keletą porų, nes neabejoja, kad dar šį rudenį grįš ten, kur būti jam priklauso - į NBA.

„Aš žinau, kad esu NBA žaidėjas. Ir visi Amerikoje žino, kad galiu žaisti NBA“, - įsitikinęs kalba K.Rushas.

Tačiau kaip šis 26 metų 198 cm ūgio kairiarankis snaiperis atsidūrė Vilniuje? Kaip vienas neteisingas sprendimas gali pakeisti žmogaus gyvenimą?

Iki praėjusio pavasario K.Rusho gyvenimas priminė pasaką, kurioje netrūko nei sėkmės, nei šlovės. Neaišku, ar ši pasaka turės laimingą pabaigą. Bent jau tokią, kuri prilygtų pradžiai.

2002-ųjų vasara. K.Rushas surenka banko telefono numerį vien tam, kad ragelyje išgirstų automato ištariamą sąskaitos balansą. „Lakers“ ką tik pervedė jo pirmąjį atlyginimą. 22 metų krepšininkas per akimirką tapo milijonieriumi.

„Staiga galėjau daryti tai, ko niekada anksčiau sau neleisdavau. Gyvenimas pasikeitė“, - pasakojo K.Rushas, kurį NBA naujokų biržoje 20-uoju šaukimu pasirinko „Toronto Raptors“, bet jau po pusvalandžio atidavė „Lakers“ klubui.

Per pirmąsias savaites jis išleido beveik 200 tūkst. dolerių. Pirmiausia vaikinas iš Vidurio Amerikos miesto Kanzas Sičio nusipirko didžiulį visureigį žibančiais ratais „Cadillac Escalade“, užsakė jį nudažyti žydra spalva, viduje įrengti televizorius ir geriausią muzikos aparatūrą. K.Rushas prisipirko deimantų ir brangiausių drabužių, taip pat pasirūpino savo mylimiausiais žmonėmis - motina bei močiute.

„Buvau nekontroliuojamas, - su šypsena prisiminė K.Rushas. - Bet šį etapą turi pereiti. Po kurio laiko tai tampa nebeįdomu. Tada imi galvoti, kaip pinigus investuoti“.

Pirmoji investicija - keturių aukštų namas Venecijos pliaže Los Andžele. Šalia - Holivudas, nuo namo stogo matyti Ramusis vandenynas. Garaže daugėjo prabangių automobilių. Ir šiuo metu jame stovi du - „Range Rover“ visureigis ir BMW 750. Vasarą grįžęs iš Lietuvos K.Rushas galvoja išsirinkti naują mašiną.

Jo ausyse šviečia deimantiniai auskarai, trumpa barzdelė dengia tamsų veidą, ilgos užsirietusios blakstienos įrėmina žvilgančias akis. K.Rushas, apsivilkęs treniruočių kostiumą su užrašu „Lietuvos rytas“, pro didžiulį viešbučio restorano langą žiūri į vandenyną.

„Vaizdas skiriasi nuo mano namų, nes ten nėra kalnų. Čia gražu, - prieš mačą su „Gran Canaria“ komanda Las Palmase kalbėjo krepšininkas. - Vilnius - tamsus ir niūrus. Sutemsta pusę penkių. Tai beprotybė“.

Bet amerikietis neina į pliažą pasimėgauti Kanarų salų sausio mėnesio šiluma.

„Laukia rungtynės. Reikia ilsėtis“, - lipdamas laiptais į trečiame aukšte esantį kambarį sako K.Rushas.

Visą gyvenimą jo kasdienybėje svarbiausias buvo krepšinis. Ne tik dėl to, kad tai - mėgstamiausias amerikiečio užsiėmimas. Norėdamas patekti į pasaulio krepšinio elitą, K.Rushas privalėjo dirbti daug. Ypač todėl, kad nuo vaikystės jo talentas blankdavo prieš pusantrų metų vyresnio brolio JaRono.

Kareemas ilgai buvo buvo tik „mažasis JaRono broliukas“.

Būdamas aštuntokas, JaRonas galingu dėjimu jau buvo sudaužęs krepšinio lentą ir dalijo autografus miniai jį dievinančių sirgalių. Jis buvo minimas tarp geriausių krepšininkų JAV mokyklų istorijoje.

O Kareemas? Taip, jis geras metikas, tai visi pripažino. Bet labai jau tylus ir neryškus. Ne toks, kaip JaRonas, kuris Kanzas Sityje įgavo tokį statusą, lyg būtų roko žvaigždė.

„Kareemas dėl to išgyveno, nes visi aplinkui tik ir kalbėdavo: JaRonas, JaRonas, JaRonas. Aš jam sakiau: nenusimink, ateis ir tavo valanda“, - pasakojo brolių treneris mokykloje Rickas Allisonas.

JaRonas pateko į Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) komandą, o netrukus Kareemas pasirinko Misūrio universitetą.

Daugybė žmonių matė jų talentą, siūlė pagalbą, bet JaRonas visada gaudavo daugiau nei Kareemas - daugiau dėmesio, daugiau gerbėjų, daugiau merginų. Kol kartą viskas kardinaliai pasikeitė.

JaRonas dėdavo į krepšį, ore pasisukdamas 180 laipsnių. O Kareemas ramiai, nerodydamas didelių emocijų, mėtė tritaškius.

Jis pašokdavo ir paleisdavo kamuolį į krepšį lengvai, jo judesiai priminė baletą. Niekas kitas taip švelniai nepraslysdavo pro gynėjus.

Misūrio universiteto treneris Quinas Snyderis K.Rusho žaidimą vadino artistišku. O kai NCAA lemiamose varžybose K.Rushas sumetė 29 taškus į garsiosios Duke'o komandos krepšį, dabartinis JAV rinktinės treneris Mike'as Krzyzewski pareiškė, kad šį žaidėją norėtų matyti savo treniruotėse.

„Jo neatiduosime“, - juokavo Q.Snyderis.

O JaRonas? Po dvejų metų UCLA jis nusprendė, kad jau laikas į NBA. Vyresnysis Rushas buvo tikras, kad NBA naujokų biržoje išgirs savo pavardę, bet taip ir neišgirdo. „Roko žvaigždė“ dažniau ėmė draugauti su alkoholiu nei su krepšinio kamuoliu.

„JaRonas žaidė taip gerai, kad nustojo treniruotis, - apie savo brolio nuopuolį kalbėjo K.Rushas. - Jis priėmė kvailą sprendimą vos po dvejų metų universitete dalyvauti NBA naujokų biržoje, todėl patyręs nesėkmę nusirito į dugną. Niekas niekada neabejojo jo talentu. Problemos kildavo už aikštės ribų. Bet jis grįžo į teisingą kelią“.

2004 metų gegužės 31 diena. NBA Vakarų konferencijos finalo šeštosiose rungtynėse „Lakers“ žvaigždės atrodo išsikvėpusios, ir „Minnesota Timberwolves“ turi visas galimybes laimėti.

Philas Jacksonas nusprendžia į aikštę leisti atsarginį metiką K.Rushą. Prieš šias rungtynes apie jo žaidimą niekas nekalbėjo. Niekas jo nekritikavo ir negyrė, nes K.Rushas aikštėje pasirodydavo rečiau nei „Lakers“ šokėjos.

Bet per vieną valandą šis žaidėjas iš nieko virto viskuo. Žmogumi, kurio taiklūs tritaškiai atvedė „Lakers“ komandą į NBA finalą. Jis pataikė šešis tritaškius iš septynių. Iki tos dienos K.Rushas iš toli metė vos 35 proc. taiklumu ir niekada nebuvo pelnęs daugiau nei trijų tritaškių per vieną mačą.

„Mes tikėjome, kad Kareemas gali pataikyti, todėl drąsinome komandos draugus perduoti kamuolį jam“, - sakė „Lakers“ treneris Ph.Jacksonas.

„Jis yra vienas geriausių snaiperių komandoje“, - pagyrų K.Rushui negailėjo net Sh.O'Nealas.

„Didžiausią įspūdį man daro tai, kad Kareemui netrūksta pasitikėjimo savimi. Ypač lemiamomis akimirkomis. Kai jis meta kamuolį, neabejoja, kad tas įkris. O tai yra svarbiausia“, - kalbėjo K.Bryantas.

Los Andželo komandai tai buvo keisti metai. Shaqas svaidėsi keiksmažodžiais, o jo patėvis keikė K.Bryantą, kad šis niekam neduoda kamuolio. Gary Paytonas bambėjo, kad negauna pakankamai žaisti lemiamais momentais. Karlas Malone'as dėl traumos praleido daugiau rungtynių nei per visą 18 metų trukusią karjerą. K.Bryantas vis skraidė į Koloradą, nes ten vyko jo teismas dėl kaltinimų išprievartavimu.

Tai buvo išpuikusių žvaigždžių komanda. Bet tylus ir neišsišokantis K.Rushas tarp jų jautėsi puikiai.

„Visi mes žaidžiame krepšinį. Buvo nuostabu kasdien treniruotis kartu su K.Bryantu. Jis mane nusivesdavo į šalį ir duodavo patarimų. Vyresni su jaunesniais elgėsi kaip su savo broliais“, - sakė K.Rushas.

Jis iki šiol bendrauja su buvusiais komandos draugais Luke'u Waltonu, Brianu Cooku, Dereku Fisheriu, Ricku Foxu, Jannero Pargo. Su jais K.Rushas leisdavo laiką ne tik treniruotėse, bet ir Los Andželo naktiniuose klubuose.

Juk jei esi vienas iš „leikerių“, tau atviros visos Angelų miesto durys. Dar nesužaidęs nė vienerių NBA sezono rungtynių, jis jau triukšmingai šventė savo gimtadienį viename prabangių Los Andželo klubų.

„Krepšininkai privilioja žmonių. Kad ir kur nuvažiuotume, visi norėdavo pasikviesti Kobe ar Shaqą. Dažnai eidavome kartu. Los Andžele tik panorėjus vakarėlių organizatoriai surengdavo šventes“, - pasakojo K.Rushas.

Madingas ir populiarus krepšininkas galėjo ramiai mėgautis nerūpestingu gyvenimu, bet K.Rushas į Los Andželą atvažiavo žaisti krepšinio, o ne linksmintis.

Todėl kai po šlovingų akimirkų 2004-ųjų Vakarų konferencijos finale K.Rushą sugrąžino ant „Lakers“ suolo, o komandą paliko treneris Ph.Jacksonas, snaiperis ėmė reikalauti mainų.

Jis buvo pasiryžęs palikti palmes Venecijos pliaže, kad tik galėtų daugiau rungtyniauti. Tik paskui K.Rushas suprato, jog šis nekantrus sprendimas buvo lemtinga jo gyvenimo klaida.

Ne todėl, kad persikėlęs į „Charlotte Bobcats“ krepšininkas negalėjo demonstruoti savo sugebėjimų. Atvirkščiai, čia jis pasiekė savo rezultatyvumo rekordą, kai 2005-ųjų lapkritį į „Indiana Pacers“ krepšį įmetė 35 taškus. Buvo tokių rungtynių, kai „Bobcats“ vadovai tikrai nesigailėjo, kad K.Rushui moka 3 mln. dolerių už sezoną.

Bet Šarlotės klubo vadovams kažkas nepatiko.

Kovo 28 dienos rungtynės su „Atlanto Hawks“ buvo paskutinės K.Rusho NBA karjeroje. Po jų „Bobcats“ nusprendė krepšininką atleisti. Ir ne bet kaip. O su rimtais priekaištais.

„Mūsų klube svarbiausi yra du dalykai - sunkus darbas ir maksimalios pastangos. Todėl manome, jog būtų geriausia mums su K.Rushu išsivaikščioti skirtingomis kryptimis“, - oficialiame pranešime pareiškė „Bobcats“ generalinis vadybininkas ir treneris Bernie Bickerstaffas.

„Jei neatiduodi tiek jėgų, kiek iš tavęs tikimasi, laukia atitinkamos pasekmės“, - K.Rusho atleidimą komentavo „Bobcats“ kapitonas Brevinas Knightas.

K.Rushas yra tinginys? Tas pats K.Rushas, kuris sunkiai dirbdamas sugebėjo išslysti iš savo brolio šešėlio ir žavėjo net „Lakers“ žvaigždes?

„Visi manęs klausė, kaip tai galėjo nutikti. Buvau susižeidęs pirštą ir spėju, kad Bernie norėjo, jog grįžčiau greičiau, nei išgijau. Po treniruotės nelikdavau į krepšį mesti 500 kartų, bet niekas komandoje to nedarė, - kaltinimų priežasčių K.Rushas ieško iki šiol. - Esu ramaus būdo. Jei nešokinėju rėkdamas ir daužydamas kumščiais į krūtinę, tai nereiškia, kad man nerūpi rungtynės. Aš to tiesiog nedarau. Niekada to nedariau. Bet toli gražu nesu tinginys. Galiu rasti 10 trenerių, kurie tai patvirtins“.

Tokį patvirtinimą išgirdo ir treneris Zmago Sagadinas. Kai prieš Kalėdas „Lietuvos ryto“ strategas ieškojo snaiperio ir sužinojo, kad K.Rushas vėl liko be komandos, ilgai nelaukė. Jis pakalbėjo su „Lakers“ atstovais bei „Bobcats“ rungtyniaujančiu slovėnu Primoru Brezecu ir jam neliko abejonių - K.Rushas reikalingas Vilniuje.

Krepšininkas buvo išsigydęs kirkšnies traumą, kuri rudenį jam sukliudė pasirašyti sutartį su „Seattle SuperSonics“, o krepšinio alkis jau graužė jam visą kūną.

„Turi atvykti po dviejų dienų“, - krepšininkui pranešė agentas.

K.Rushas su šeima suvalgė Kalėdų vakarienę, išbučiavo savo 15 mėnesių dukrelę Kaylen ir išskrido į pirmąją kelionę per Atlantą.

„Man buvo pasakyta, kad jei šiek tiek palaukčiau, dar šį sezoną galėčiau grįžti į NBA. Bet niežtėjo padus, kaip norėjosi žaisti. Pamaniau, kad bus gerai pakeisti aplinką“, - sakė K.Rushas.

2007 metų sausio 6 diena. Pirmą kartą Vilniuje K.Rushas pakyla nuo suolo. Į rungtynes su „Šiauliais“ susirinkę žiūrovai ploja. Čia jų bent dešimt kartų mažiau nei krepšininkas įpratęs matyti NBA ar NCAA rungtynėse. Buvęs „Lakers“ snaiperis gauna kamuolį prie tritaškio linijos ir staigiai meta per gynėjo rankas. Netaikliai.

Amerikietis galutinai nusikrapštė rūdis po trijų dienų, kai ULEB taurės rungtynėse su „Gran Canaria“ slydo pro gynėjus kaip vanduo pro akmenis, o taiklūs jo metimai iš toli tempė „Lietuvos rytą“ į priekį. Lietuviai pralaimėjo 67:72, bet pagrindine vakaro diskusijų tema tapo ne rezultatas, o K.Rusho pelnyti 20 taškų.

„Aš savimi neabejoju. Kur tik esu buvęs, visada žaidžiau gerai. Tiesiog dabar reikia laiko įsivažiuoti, - kalbėjo krepšininkas. - Čia žaidžiamas visai kitoks krepšinis nei NBA. Treneris duoda žaisti visiems 12 žaidėjų, todėl jei kas nors mano, kad kiekvienose rungtynėse pelnysiu po 25 taškus, iš karto galiu perspėti - to nebus. Vilniaus komandoje dešimt krepšininkų įmeta po 10 taškų. Man reikės prie to priprasti. Atvykau į Lietuvą žaisti krepšinio. Esu krepšininkas ir galiu prisitaikyti prie kiekvieno trenerio“.

Eidamas gatve ar arenos koridoriais K.Rushas vis dainuoja. Jo ausyse pūpso ausinės, o jose skamba hiphopas arba ritmenbliuzo stiliaus muzika.

„J.P.Batista kambaryje klausėsi Alo Greeno, todėl kelias dienas niūniuoju jo dainas“, - šyptelėjo krepšininkas, vaikystėje dainavęs mokyklos chore.

Kai pirmojoje tolimoje kelionėje su „Lietuvos rytu“ sustreikavo jo „i-Pod“ skaitmeninis muzikos grotuvas, K.Rushas nieko nelaukdamas oro uoste nusipirko naują: „Nežinau, ar Vilniuje galėčiau jį pasitaisyti“.

Buvusio NBA žaidėjo gyvenimas Lietuvoje yra kitoks nei Los Andžele. Negali staigiai pasitaisyti „i-Pod“, lėktuvuose nėra lovų, pritaikytų NBA aukštaūgiams, o vietoj prabangaus visureigio reikia važinėti „Škoda Superb“ automobiliu, kuriuo iki šiol naudojosi Andre Emmettas.

„Ant durelių vis dar užrašyta jo pavardė. Negaliu sulaukti, kol ten atsiras mano“, - juokėsi K.Rushas.

Ne, jis nesiskundžia. Prieš atvažiuodamas krepšininkas gerai žinojo, kad Europoje viskas bus kitaip, o per penkis mėnesius Vilniuje jis uždirbs mažiau nei yra gavęs per vieną mėnesį NBA.

„Neturiu jokio noro kažką stebinti“, - tikino K.Rushas.

Krepšininkas netgi atsisakė savo pomėgio be paliovos pirkti sportinius batus. Amerikoje jis turi spintą, kurioje - apie 600 įvairiausių jų modelių. Kai amerikietis žaidė NBA, turėjo sutartis su „Nike“ bei „Reebok“, todėl šių firmų gaminius gaudavo nemokamai. Bet jei parduotuvėse atsirasdavo koks nors įdomus batų modelis, K.Rushas negailėdavo ir savų pinigų.

„Esu apsiavęs visus bent po kartą. Bet paskui ilgai užtrunka, kol vėl grįžtu prie tų pačių batų, nebent jie man labai patiktų, - pasakojo K.Rushas. - Kai važiavau į Lietuvą, draugai klausė, kaip nusivešiu savo sportinius batus. Bet aš įsidėjau tik penkias poras, ir man tai yra neįtikėtina“.

K.Rushas sako, kad jam niekada nebūna liūdna. Bet minčių apie tai, kaip vienas neapgalvotas sprendimas apvertė gyvenimą aukštyn kojom, jis atsikratyti negali.

„Jei nebūčiau išvažiavęs į Šarlotę, nebūčiau atsidūręs tokioje padėtyje, - sakė „Lietuvos ryto“ naujokas. - Tai nereiškia, kad dabar man blogai. Tiesiog aš žinau, jog priklausau NBA. Skaudu. Niekas negalėjo pagalvoti, kad aš galėčiau iškristi iš lygos“.

Kareemas visada tikėjo, kad jam pavyks išvengti jo brolį JaRoną persekiojusių nelaimių, tačiau, atrodo, kad jų šeimą kažkas užkeikė. JaRonui karjerą sugriovė skubotas sprendimas nebaigus mokslų brautis į NBA. Kareemo karjeros pamatus ėmė drebinti sprendimas palikti „Lakers“.

Galbūt šeimos prakeiksmo išvengs jauniausias iš brolių Rushų. 21 metų Brandonas jau tapo Kanzaso universiteto komandos lyderiu.

„Tikiuosi, kad jis pasimokys iš mūsų, - šyptelėjo K.Rushas. - Gyvenime būna pakilimų ir nuolydžių. Praėjusią vasarą buvau žemame taške, bet dabar grįžau į teisingą kelią, kuris veda ten, kur turiu būti“.

2007 metų sausio 16 diena. K.Rushas pirmą kartą įžengia į „Siemens“ areną. Jis apsidairo ir patenkintas atsidūsta - pagaliau komandą palaiko ne mažytė LKL salė, o daugiatūkstantinės tribūnos. Tokios, prie kurių amerikietis įprato rungtyniaudamas NBA ir NCAA. Varžovų aikštės pusėje „Lietuvos rytą“ pasitinka Atėnų AEK. K.Rusho širdyje užsidega azartas suplėšyti priešininkus į gabalus. Jis nori įrodyti, kad nėra tinginys. Įrodyti, kad keli neteisingi NBA klubo vadovo žodžiai nesugadins jam gyvenimo.

„Svarbu negauti traumų, gerai žaisti, iškovoti komandai pergalių, o tada treneris Sagadinas apie mane tars gerų žodžių. Tai padės grįžti į kelią, vedantį į NBA“, - sakė K.Rushas.

„Šeštadienį žaisime su „Žalgiriu“, - taisyklingai varžovų komandos pavadinimą jau ištarė amerikietis. - Iš kur žinau? Visi apie tai tik ir kalba“.

Tokie mūšiai krepšininkui gali sugrąžinti sėkmę ir šlovę. K.Rusho pasakos pabaiga gali būti laiminga. Nesvarbu, kad dėl to jam teko keisti gyvenimo kursą tūkstančiais kilometrų į rytus.