Atėnuose R.Samulėno ir jo asistento Arūno Visocko ąžuoliukai iki pat finalo nužygiavo varžovus šluodami nuo kelio. Grupės varžybose jie 80:59 sutriuškino Tel Avivo „Maccabi“ (Izraelis), 79:43 - Sopoto „Prokom Trefl“ (Lenkija) ir 96:46 - Zagrebo „Cibona“ (Kroatija) ekipas. Turnyro finale po nervingo finišo buvo palaužti (78:74) ir Železniko FMP (Serbija) krepšininkai.
- Treneri, ar dideles premijas gavote už pergalę Eurolygos turnyre?
- Mums užteko gero žodžio bei šlovės (juokiasi). Kalbant rimtai, tokio amžiaus žaidėjų pinigais lepinti nereikėtų. Jiems vertingesnės pačios pergalės, nors aš ir to nesureikšminu.
Kompensacija už nesėkmę
- Tuoj po turnyro šventėte 43-iąjį gimtadienį. Gal vaikinų paprašėte dovaną jums įteikti iš anksto?
- Apie gimtadienį nebuvau net užsiminęs. Jie patys suprato, ko atvykome į Atėnus - ginti garsaus klubo garbės, atstovauti savo šaliai.
Malonu, kad jaunimui pavyko bent iš dalies kompensuoti nesėkmingą mūsų vyrų pasirodymą šio sezono Eurolygos turnyre.
- Kas lėmė jūsų sėkmę?
- Eurolygos varžyboms rengėmės visą sezoną. Pavyko suburti komandą, turinčią ir labai stiprią priekinę liniją, ir pavydėtiną gynėjų grandį. Kitose ekipose buvo vienas ar du lyderiai, pas mus - bent 4.
Didžiausia viltis - lietuvis
- Kurios varžovų komandos išsiskyrė savitu žaidimo braižu ar itin gabiais talentais?
- Patiko Sienos MdP ekipa. Italai kibiai gynėsi, žaidė agresyviai.
Visuomet galinga Maskvos CSKA jaunimo komanda šiemet buvo silpnesnė. Gabių žaidėjų rusai turi, bet jiems dar reikia laiko atsiskleisti.
Grupės varžybose gerus rezultatus demonstravo Železniko klubas, tačiau finale iš serbų tikėjausi daugiau. Per lemiamas rungtynes mes 3 kėlinius sužaidėme idealiai, tik pabaigoje atsipalaidavime ir leidome varžovams mus prisivyti.
Vis dėlto pergale neabejojome. Turėjome pasilikę keletą derinių, kuriuos taupėme sunkiausiems momentams, bet jų taip ir neprireikė.
Iš žaidėjų įsiminė FMP serbas Milanas Macvanas. 17-metis 206 cm ūgio puolėjas pavojingas ir po krepšiais, ir nuo tritaškio linijos.
Meistriškumu iš kitų Zagrebo „Cibona“ ekipos krepšininkų išsiskyrė 18-metis 196 cm ūgio gynėjas Filipas Kruslinas.
- Ryškiausiai turnyre žibėjo Donatas Motiejūnas. Kodėl naudingiausio žaidėjo prizas atiteko šešiolikamečiam 212 cm ūgio kauniečiui?
- Donatas tikrai nusipelnė naudingiausio žaidėjo prizo. Varžovams buvo labai keblu stabdyti tokį aukštą priešininką, juolab kairiarankį.
D.Motiejūnas turi taiklią ranką, ypač atakuodamas iš vidutinio nuotolio. Be to, jis pasižymi kovingu charakteriu, per turnyrą buvo labai užsidegęs.
Be abejo, vaikinui dar yra ką tobulinti, pasitaiko spragų ginantis, bet žinant, kad jis dar ištįs, sustiprės fiziškai, iš jo turėtų išaugti galingas krepšininkas.
- Kaip šis jaunasis milžinas atsidūrė jūsų ekipoje?
- Mes jį stebėjome jau seniai. Į dublerių komandą jis atėjo pernai iš Kauno krepšinio mokyklos, kurią lanko dar ir dabar.
Praėjusį sezoną, kai NKL pirmenybėse „Žalgiriui“ atstovavo labiau patyrę Vladimiras Štimacas ir Juozas Ramanauskas, D.Motiejūnas neturėjo progų pasireikšti. Šiemet jis jau tapo svarbia mūsų ekipos dalimi.
Keturi lyderiai - pas vyrus
- Kurie jūsų auklėtiniai artimiausiu metu galėtų papildyti pagrindinę „Žalgirio“ komandą?
Visi trys vaikinai, patekę į simbolinį turnyro penketą: D.Motiejūnas, Vaidas Čepukaitis (18-metis 207 cm ūgio vidurio puolėjas. - Red.), Šarūnas Vasiliauskas (18-metis 188 cm ūgio gynėjas. - Red.) ir į šią rinktinę turėjęs pakliūti Žygimantas Janavičius (18-metis 192 cm ūgio puolėjas. - Red.) jau gali pradėti pratintis prie vyrų krepšinio.
- „Žalgirio“ dublerių ekipai Atėnuose atstovavo ir vienintelis legionierius estas Siimas Sanderis Vene. Ar likote patenkintas šio 16-mečio puolėjo pasirodymu?
- Jis estas - tik už aikštės ribų. Visuomet ramus, mandagus, neišsišokantis.
Ant parketo Siimas visai kitoks. Jis nebijo imtis lyderio naštos, žaidžia azartiškai. Man labai patinka jo gebėjimas „skaityti“ žaidimą, mąstymas ir universalumas. Neveltui jis laikomas vienu gabiausių savo amžiaus Estijos krepšininkų. Atėnuose vaikinas žaidė mažai, nes patyrė traumą.
NBA skautai netrikdė
- Turnyrą stebėjo gausybė krepšinio žvalgų ir agentų iš Europos bei NBA. Ar jie netrikdė jūsų auklėtinių?
- Agentai elgėsi korektiškai. Matėme, kad jie stebėdami mūsų žaidėjus kažką užsirašinėja, žymisi, bet kaip nors kitaip jų buvimo salėje nejutome. Vaikinai pasąmonėje žinojo, kad yra sekami, todėl aikštėje dar labiau stengėsi.
- Ar spėjote apžiūrėti Graikijos sostinę, garsėjančią įspūdinga istorija, lankytinomis vietomis?
- Dėl to reikalo paaukojome vyrų turnyro mačą dėl 3-iosios vietos. Nuvykome į Akropolį, pasifotografavome, pasidairėme po miestą.
Platesnei ekskursijai nebuvo laiko. Šiaip Atėnuose nuotykių išvengėme, nes viskas buvo puikiai organizuota. Neturėjau problemų ir dėl auklėtinių drausmės, nors gerbėjų dėmesio jiems netrūko.
Žaidė kartu su R.Butautu
- Pergalė Eurolygos turnyre - didžiausias jūsų trenerio karjeros laimėjimas?
- Jis man svarbiausias. Prieš tai dirbau Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje.
Trenerio karjerą pradėjau dar būdamas žaidėjas Lenkijoje. Gdanske kone iš gatvės surinkau 30 vaikų ir per pusmetį juos išugdžiau iki to amžiaus regiono pirmenybių prizininkų.
Pats žaisdamas krepšinį įspūdingų pergalių nepasiekiau. Dažniausiai atstovavau žemesnio lygio klubams - Marijampolės, Prienų, Kauno „Bangos“ ir LKKA.
Tarnaudamas armijoje su dabartiniu Lietuvos vyrų rinktinės treneriu Ramūnu Butautu žaidžiau Rygos ASK komandoje.
Tiesa, auksiniais „Žalgirio“ laikais mane kvietė Vladas Garastas ir Henrikas Giedraitis, bet tada įsitvirtinti Kauno klube man nepavyko.