Kai prieš dvejus metus serbas vadovavo Belgrado „Crvena zvezda“, buvusios Serbijos ir Juodkalnijos čempionato pusfinalyje klubas iškrito greitai - „Partizan“ laimėjo 2:0. „Ten situacija buvo visai kitokia nei Lietuvoje. Keturis mėnesius niekas negavo atlyginimų, buvo likęs tik garsus „Crvena zvezda“ vardas. Dabar turiu viską - klubo vardą, žaidimo lygį, žaidėjus. Lieka tik žaisti krepšinį“, - prieš antradienio mūšį Vilniuje kalbėjo „Lietuvos ryto“ treneris A.Trifunovičius.
- Tarp penktųjų ir šeštųjų finalo serijos rungtynių turėjote net keturių dienų tarpą. Kaip jį išnaudotoje?
- Buvo labai ilga pertrauka. Man labiau patiktų glaustesnis tvarkaraštis. Sunku taip ilgai išlaikyti susikaupimą bei įtampą, drauge ir atsikvėpti. Penktadienį ilsėjomės, treniruočių nebuvo. Sekmadienio rytą treniravosi tik tie, kurie trumpiau rungtyniavo.
Nieko nebeprigalvosi, juk su „Žalgiriu“ šį sezoną žaidėme jau dešimt kartų. Tačiau reikėjo atkreipti dėmesį į praėjusio mačo Kaune klaidas. Vis dėlto dabar svarbiausia - psichologija. Nuo serijos pradžios kartoju žaidėjams, kad pralaimėjimas nieko nereiškia, jei po jo sugebi atsitiesti.
- Į „Žalgirio“ sudėtį po traumos sugrįžo puolėjas Lorenas Woodsas. Ar todėl ketvirtadienio rungtynėse „Lietuvos ryto“ aukštaūgis Eurelijus Žukauskas žaidė ilgiausiai per visas atkrintamąsias varžybas - 21 minutę?
- Kadangi dėl traumos po antrųjų finalo rungtynių iškrito Matthew Nielsenas, turėjome keisti žaidimo koncepciją. Niekada iki šiol vienu metu aikštėje nebuvo du vidurio puolėjai: juk Marijonas Petravičius yra tikras „centras“, o J.P.Batista - daugiau „centras“ nei krašto puolėjas.
Ketvirtadienį Kaune jie per greitai prisirinko per daug pražangų, todėl turėjo žaisti E.Žukauskas. Finalo serijos pradžioje jis gydėsi traumą, kurią patyrė dar per Baltijos lygos finalą. Dabar Žukis grįžta į ritmą.
- Pagrindinio komandos įžaidėjo Roberto Štelmaherio naudingumo koeficientas ir vėl buvo neigiamas - minus 3, kaip ir abukart prieš tai Kaune. Kodėl?
- Robis visą sezoną buvo komandos lyderis. Kai jis ant sparnų - komanda laimi. Aš jums garantuoju, kad ir dabar Robis aikštėje atiduoda visą save. Tačiau galbūt jam trūksta laiko atsigauti po rungtynių, galų gale šį sezoną jį nuolat kamavo traumos.
Problema kita - mūsų įžaidėjai Ivanas Koljevičius ir Janis Blūmas nežaidžia taip, kaip tikėjausi. Ketvirtadienį įžaidėjo darbą kurį laiką atliko Tomas Delininkaitis. Tuo momentu toks sprendimas puolant buvo geriausias.
- Kas lems nugalėtoją šeštosiose finalo rungtynėse?
- Man svarbu ne tik tai, ar žaidėjas pataiko į krepšį, nes metimų taiklumas visada banguoja. Svarbiau užtikrinti, kad nebūtų duobių kovojant dėl atšokusio kamuolio, ginantis ir taip toliau.
Tai, kad penktosiose rungtynėse Kaune sugebėjome sumažinti „Žalgirio“ pranašumą iki keturių taškų, suteikė papildomo tikėjimo savimi - esame pajėgūs keisti žaidimo eigą.
Iki šiol nė vienose finalo serijos rungtynėse neparodėme bent 60 procentų to, ką demonstravome Baltijos lygos ar ULEB taurės finale. Turime daug potencialo.
Dabar daug kas kalba apie „Žalgirio“ savos aikštės pranašumą, bet aš nemanau, kad tai - didelis pranašumas. Noriu tikėti, kad mano komanda gali laimėti bet kur, ne tik savoje arenoje.
Žinoma, įtampos prieš šeštąsias rungtynes bus, nes pralaimėti nebegalime. Svarbiausia, kad krepšininkai nepradėtų galvoti: galėjau sužaisti geriau, tada turėjau prasižengti, tada mesti ir panašiai. Galvoti reikia aikštėje, nors, aišku, mąstyti drabužinėje ir ant suolo yra lengviau nei rungtyniaujant. Bet šiuo sezono etapu svarbiausia yra žaidėjų psichologija.