„Mes laimėjome, ir man daugiau niekas nerūpi“, - šypsojosi T.Beardas, išrinktas naudingiausiu LKL reguliariojo čempionato ir finalo žaidėju. Finalo serijoje amerikietis vidutiniškai rungtyniavo 29 minutes, pelnė 14,8 taško, atkovojo 5,6 kamuolio. Jo vidutinis naudingumo koeficientas - 18,6.
Kai Vilniuje baigėsi lemiamos LKL rungtynės, T.Beardas ilgai laikė į viršų iškėlęs keturis pirštus. 35 metų amerikietis, 2003-iųjų žiemą atvykęs į Kauno „Žalgirį“, turi jau keturis LKL aukso žiedus. Bet būtent šių metų pergalė finale prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“ T.Beardui atrodo svarbiausia.
Tai buvo sunkus sezonas. Eurolygoje komanda laimėjo vos du kartus, komandą paliko treneris Ainaras Bagatskis, į aikštę skriejo sirgalių skardinės. Visa tai blaškė krepšininkų dėmesį.
„Komanda išgyveno tikrai blogų akimirkų, bet išliko vieninga, nepasidavė net jauniausi žaidėjai. Šis auksas man svarbiausias ir tikrai kelia daugiausia emocijų“, - sakė „Žalgirio“ kapitonas.
Kalbėdamas su „Krepšiniu“ jis atvirai pasakojo apie savo santykius su treneriais, nevaldomus emocijų proveržius ir prastos gynybos priežastis. T.Beardas užsiminė, kad po kito sezono Kaune jis ketina baigti krepšininko karjerą.
- Tanoka, pagal naudingumo koeficientą laimėjote ir reguliariojo, ir finalo serijos geriausio žaidėjo titulus. Ne kartą tapote Eurolygos savaitės žaidėju. Ar iš tiesų koeficientas parodo, kas buvo naudingiausias rungtynėse?
- Manau, kad tai yra siaubingas standartas, pagal kurį negalima rinkti naudingiausiųjų. Juk statistika gali neatrodyti įspūdingai, bet galbūt esi daugiausia prisidėjęs prie pergalės. Pavyzdžiui, DC (D.Collinsas. - Red.) finale buvo turbūt svarbiausias „Žalgirio“ žaidėjas. Jis dalijo kamuolius, rūpinosi, kad visi aikštėje žinotų, ką daro. Bet jo statistika ne visada buvo geriausia. Todėl naudingumo koeficientai yra kvailystė.
- Vilniaus „Sakalų“ treneris Rimas Kurtinaitis, komentuodamas LKL finalo seriją, sakė, kad T.Beardas „anksčiau labiau rūpindavosi asmenine nauda, žaisdavo dėl statistikos, o dabar finale labiau paisė komandos interesų“. Ar tai tiesa?
- Visi, kurie mane kritikuoja, sėdi tribūnose. Aš žaidžiu krepšinį, kad padėčiau savo komandai. Tiesiog sezono metu komandos draugai puldami pasitikėjo manimi, todėl mano statistika buvo gera. Finale į krepšį mesdavau tik 7-8 kartus per rungtynes. Daug metimų pasiekė tikslą, todėl ir naudingumo rodiklis buvo geras.
- Ar gynyba yra silpniausia jūsų žaidimo pusė?
- Turbūt. Pasakysiu kodėl. Varžovai puikiai suvokia, koks svarbus mano vaidmuo „Žalgiryje“, todėl rengdami ataką stengiasi išprovokuoti, kad greičiau prisirinkčiau pražangų. Turiu žaisti labai protingai. Turiu užtverti kelią, bet gintis atsargiai. Jei nebūčiau toks svarbus puolant, gindamasis žaisčiau agresyviai ir turbūt kaskart prisirinkčiau baudų. Bet garantuoju, tuomet varžovai bijotų priartėti prie baudos aikštelės.
- 1999-aisiais atstovaudamas Madrido „Real“ tapote naudingiausiu Ispanijos ACB lygos žaidėju. Koks krepšininkas buvote prieš aštuonerius metus?
- Buvau atletiškesnis ir greitesnis. Daugiau bendraudavau su žiūrovais, žaisdavau atsipalaidavęs, mėgavausi krepšiniu. Ir dabar mėgaujuosi, bet turiu labiau koncentruotis į žaidimą, daugiau galvoti. Dar prieš 3-4 metus jaučiausi stiprus atletas. Ir dabar, manau, esu neblogas, bet tikrai jaučiu, kad greitis mažėja. Tai erzina, bet toks gyvenimas.
- Ar LKL finalo serijoje jums buvo lengviau dėl to, kad Matthew Nielsenas patyrė traumą ir negalėjo rungtyniauti?
- Žinoma. Jis yra labai kietas ir geras krepšininkas. Nebuvo paprasta kovoti ir su J.P.Batista bei Marijonu Petravičiumi. JP neįtikėtinai gerai jaučia metimą, o M.Petravičius rungtyniauja labai protingai, atranda mūsų gynybos skyles. „Lietuvos rytui“ padėjo tai, kad didžiąją serijos dalį nežaidė L.Woodsas. Su juo viskas būtų buvę kitaip.
Bet reikia įvertinti „Lietuvos ryto“ žaidimą. Tai - tikrai gera komanda. Ji puikiai atstovavo Lietuvai Europoje. Kai „Lietuvos rytas“ pateko į ULEB taurės finalą, didžiavausi ir tikėjausi, kad jie laimės. Manau, kad kaskart, kai Lietuvos klubams sekasi Europoje, pakyla ir čia rungtyniaujančių užsieniečių markė. „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ kovos man nėra karas. Tiesiog aš noriu laimėti kiekvieną kartą.
- Kuris momentas šį sezoną buvo sunkiausias?
- Pirmiausia - pralaimėtos beveik visos Eurolygos rungtynės. Tai buvo siaubingai sunku, nes komanda buvo surinkta gera, ji tikrai galėjo laimėti gerokai daugiau nei du kartus. Mūsų tikslas visada būna gerai pasirodyti Eurolygoje ir patekti bent jau į „Top 16“ etapą. Kad ir kas nutiktų ten, patenki tarp elitinių Europos klubų.
Šiemet to nepadarėme. Man, kaip kovotojui, tai buvo klaikiai sunku, o komanda prarado daug energijos.
Kitas sunkus momentas buvo per Baltijos lygos finalą. Mes, kaip komanda, neparodėme savo potencialo, o „Lietuvos rytas“ puikiai tuo pasinaudojo.
- Nuo 2003-iųjų „Žalgiryje“ dirbote su trim treneriais - Antanu Sireika, Ainaru Bagatskiu, Rimantui Grigu. Su kuriuo sutarėte geriausiai?
- Lengviausia buvo suprasti A.Bagatskį. Gal todėl, kad mes kartu rungtyniavome, panašiai suvokėme krepšinį. Būdavo įvairių akimirkų, bet mūsų santykiai buvo geri.
- Kai gruodį po pralaimėjimo „Lietuvos rytui“ A.Bagatskis paskelbė, kad atsistatydino iš „Žalgirio“ trenerio pareigų, žaidėjai buvo šokiruoti ir norėjo prašyti vadovybės, kad jo nepaleistų. Kodėl?
- Jis buvo šeimos dalis. Kartu dirbome tiek metų. Ir aš, ir Vidas Ginevičius, ir kai kurie jauni žaidėjai - Jonas Mačiulis, Mantas Kalnietis. Kai A.Bagatskis atsistatydino, jautėmės taip, lyg ką tik būtume netekę šeimos nario. Jautėmės taip, lyg jį būtume nuvylę ir privertę žengti tą žingsnį. Bet tuo metu komanda dar nebuvo parodžiusi visos savo jėgos.
- Ar trenerio sprendimas trauktis pabudino „Žalgirį“?
- Nemanau, kad jo pasitraukimas kuo nors padėjo. Buvo skaudu netekti draugo. Nemanau, kad apskritai pasitraukimas gali būti teisingas sprendimas. Nesvarbu, kas nutinka, - nereikia bėgti. Net blogiausiais momentais turi atsikelti ir išgyventi. Mes tai padarėme ir nugalėjome LKL.
- Ar padėtis buvo kitokia, kai prieš pusantrų metų komandą paliko A.Sireika?
- Šiek tiek kitokia. Komandos energija ir moralė buvo nukritusi į žemiausią tašką, kiek aš esu Kaune. Tačiau nežinau, ar tuo metu galėjome atrodyti geriau. A.Sireika, kaip lyderis ir treneris, taip pat buvo šeimos dalis. Tačiau jam atrodė, kad išeiti - teisingiausia. Galbūt jis jautė, kad taip bus geriau ir komandai.
- Kai šį sezoną „Žalgirio“ vadovai ieškojo, kuo pakeisti A.Bagatskį, jie ilgai kalbino garsų trenerį iš Serbijos Božidarą Maljkovičių. Ginas Rutkauskas netgi važiavo į trenerio namus Malagoje. Tačiau, atrodo, serbui nesinorėjo dirbti vienoje komandoje su jumis, garsėjančiu sunkiu charakteriu. Kodėl?
- Nežinau. Juk esu profesionalas ir dirbčiau su bet kokiu treneriu. Svarbu, kad mane treneris gerbtų taip pat, kaip aš - jį. Tačiau jei treneris elgtųsi su manim lyg tėvas, o ne treneris, tada jam turbūt nebūtų smagu dirbti su manimi. Jei treneris dirba profesionaliai - puiku, eikime ir laimėkime čempionatus kartu.
- „Žalgirio“ klube toleruojami jūsų emocijų proveržiai per treniruotes, kai užpykęs spardote kamuolį ar trenkęs durimis paliekate salę. Kitose komandose su tuo nebuvo taip lengvai taikomasi.
- Nemanau, kad taip lieti savo emocijas yra puiku, bet aš esu žmogus, ir ne vienintelis, kuris taip daro. Visada toks buvau. „Žalgiris“ man netrukdo būti savimi, todėl man lengva padėti komandai. Aikštėje esu nuožmus kovotojas ir noriu laimėti viską. O jei man bloga diena, kūnas neveikia taip, kaip turėtų, bandau įvairiais būdais save motyvuoti. Spiriu kamuolį iš nusivylimo. Žmonės Lietuvoje tai toleruoja, nes jie žino, kad esu geras žmogus. Aš su visais gerai sutariu, prie manęs priėjęs gali pabendrauti bet kuris žmogus.
- Esate vyriausias krepšininkas „Žalgiryje“. Ar pasikeitėte nuo tada, kai prieš dvylika metų rungtynėse Prancūzijoje smūgiu į veidą sulaužėte varžovui žandikaulį? Per ketverius metus Lietuvoje į rimtus incidentus neįsivėlėte.
- Kiek man dabar? 35-eri? Tuomet man buvo tik 23-eji, tas vyrukas sužaidė labai nešvariai ir dar priėjęs erzino, kad aš jam nieko nepadarysiu. Jis metė iššūkį mano vyriškumui. Dabar subrendau, kaip ir visi, kuriems yra 35-eri.
- Ar LKL finalo serijoje buvo nešvarių dvikovų? Jonas Mačiulis viešai kaltino Robertą Štelmaherį, esą šis bando traumuoti varžovus. „Lietuvos ryto“ žaidėjai kalbėjo, kad jūs daužotės alkūnėmis.
- Nepasakyčiau, kad krepšininkai Lietuvoje žaistų nešvariai. Kova vyksta atkakli, gal kieta, bet viskas - tik dėl pergalės. Aš tikrai nežaidžiu negražių žaidimų. Jei pažiūrėtumėte vaizdo įrašus, pamatytumėte, kad gaunu daugiau nei duodu. Patikėkite, man svarbi tik pergalė. Tačiau dabar sezonas baigėsi, jaučiuosi idealiai, nes esu keturis kartus čempionas. Visi gali šnekėti ką tik nori. Man - tas pats.
- Kai į „Žalgirį“ atvyko vidurio puolėjas L.Woodsas, pasikeitė jūsų užduotys aikštėje. Dažnai teko rungtyniauti ne „centro“, o sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. Kaip jums tai patiko?
- Tai nuostabu! Ketvirtoji pozicija yra mano tikroji vieta. Nuo vaikystės žaidžiau krašte, o ne centre. Tik atvykęs į Europą pradėjau „centruoti“, nes to reikėjo mano komandoms. Tada ir pajutau, kad galiu būti ir „penktasis numeris“.
Džiaugiausi, kad Lorenas atvažiavo. Jis mums stipriai padėjo. Reikėjo dažniau mus leisti į aikštę vienu metu, nes mudu kartu pasiekėme gerų rezultatų.
- Panaši situacija buvo ir 2003-2004 m. sezone, kai vidurio puolėjo vietą užėmė Arvydas Sabonis. Kuo skyrėsi žaidimas su šiais „centrais“?
- Taip, situacija buvo tokia pati. Esmė ta, kad „Žalgiryje“ trūksta tikro, tipiško „centro“. Aš toks nesu, bet darau viską, ko reikia, kad komanda laimėtų. Žaisti su A.Saboniu buvo malonumas. Jis - legenda, turbūt geriausias Europos krepšininkas istorijoje. Lorenas yra atletiškesnis už A.Sabonį, bet su abiem žaidžiant galima rasti privalumų.
- Šį sezoną „Žalgiryje“ buvo net šeši legionieriai. Kaip manote, ar reikia Kauno klubui tiek žaidėjų ieškoti užsienyje?
- Europoje iš legionierių visada tikimasi daugiau nei iš vietos krepšininkų. Bet natūralu, kad visi šeši užsieniečiai negali negali demonstruoti nerealių statistinių rezultatų. O sirgaliai mėgsta žiūrėti į skaičius, dažnai pamiršdami bendrą vaizdą.
Sezono pradžioje mums sunkiai sekėsi atrasti tarpusavio ryšį. Pavyzdžiui, Hanno Mottola patenka į geriausių Europos aukštaūgių penketą, bet jam nelengva įsitraukti į „Žalgirio“ sistemą. Juk jis yra aukštaūgis, kuris gali pataikyti iš toli. O dažniausiai vidurio puolėjai turi stumdytis ir baudos aikštelėje žaisti agresyviai. Hanno pataikė ne vieną labai svarbų metimą rungtynėse su „Lietuvos rytu“ ir Eurolygoje, bet visi žiūrėjo tik į skaičius.
DC buvo mūsų komandos smegenys, Lorenas įnešė energijos ir atletiškumo, Marcelo puikiai metė iš toli. Šiemet atsiskleidė ir lietuviai. Paulius yra nuostabus krepšininkas, Jonas - nuostabus, Vidas - nuostabus, kai gauna žaisti, Kalnietis - nuostabus.
Gal dešimt žaidėjų yra labai stiprūs, net ir jaunieji. Pečiukas yra geriausias krepšininkas treniruotėse, jaunasis Jasikevičius tobulėja kiekvieną dieną, Milaknis, manau, yra perspektyviausias krepšininkas visoje šalyje. Bet, žinoma, legionierius visi stebi akyliau.
- Kaip jums atrodo, kuris „Žalgirio“ užsienietis per ketverius metus buvo geriausias krepšininkas?
- Turbūt L.Woodsas. Gerų buvo daug - ir D.Collinsas, ir Edas Cota. Iš lietuvių geriausias buvo Mindaugas Timinskas. Aišku, ir A.Sabonis.
- Kas turėtų pasikeisti, kad kitą sezoną „Žalgiriui“ nenutiktų tai, kas šiemet nutiko Eurolygoje?
- Reikia žaisti viena sudėtimi daugiau nei pusę sezono. Manau, kad gerai pažinodamas komandos draugus visada pasieksi geresnių rezultatų. Juk Eurolygos sezoną pradėjome ne visi, paskui, po 5 ar 6 rungtynių pasitraukė treneris, tada reikėjo 4 ar 5 mačų, kad priprastume prie naujo vadovavimo, kol galų gale pradėjome rungtyniauti neblogai.
Tiesiog neįstengėme perlipti kalno. Jei L.Woodsas ir D.Collinsas būtų žaidę „Žalgiryje“ nuo sezono pradžios, tikrai būtume patekę į „Top 16“ varžybas.
- Su „Žalgiriu“ turite sutartį dar vieneriems metams. Tikrai grįšite?
- Tikrai, nebent komandai manęs nebereikėtų. Dabar skrendu namo į Jutą, paskui nuskrisiu pas mažuosius savo vaikus į Havajus. Šešias savaites ilsėsiuosi. O tada pradėsiu treniruotis. Noriu sugrįžti į Lietuvą geriausios sportinės formos gyvenime, mėgautis krepšiniu dar vienerius metus, o tada - žiūrėsime.
- Kitas sezonas gali būti paskutinis jūsų krepšininko karjeroje?
- Galbūt. Apie tai galvoju, bet kalbėti nenoriu. Palauksime ir pamatysime.