Nors su gimtojo miesto meru susitikęs 51 metų šiaulietis meišsižada savo viešo pažado grįžti prie „Šiaulių“ vairo, jis dar metams pratęsė sutartį su Kazanės „Uniks“.
Pirmosiomis atostogomis po dešimties metų besimėgaujantis A.Sireika su „Krepšiniu“ atvirai dalinosi įspūdžiais apie pirmąjį savo sezoną Rusijoje.
- Treneri, ką tik išėjote iš Šiaulių mero kabineto. Genadijus Mikšys nepriminė miesto garbės piliečiui jo pažadų grįžti į gimtinę?
- Meras, aišku, to palinkėjo. Tačiau jis dar daugiau padėkojo už Šiaulių garsinimą ir džiaugėsi, kad miesto vardas nebuvo suteptas nei Kaune, nei Kazanėje.
Naktį - pro Šiaulių areną
- Prieš ketverius metus pirmąsyk palikdamas „Šiaulius“ žadėjote grįžti į komandą, kai tik mieste atsiras nauja arena. „Salę pasistatėm, jau gali grįžti“ - ar tiesa, kad Adomas Klimavičius į Kazanę jums atsiuntė tokią SMS žinutę?
- Naujuosius sporto rūmus jau mačiau. Kai su šeima naktį grįžome iš Vilniaus oro uosto, mane specialiai pirmiausia pravežė būtent pro juos.
Salė - vietoje, mano žodis - galioja.
- Kodėl tuomet dar metams pratęsėte sutartį su „Uniks“?
- Stigo pasiūlymo (juokiasi).
- Naują sezoną „Šiauliai“ žada pasitikti su rekordiniu biudžetu. Kiek turtingesni totoriai, kad išlaikė jus Kazanėje?
- Teko kalbėtis su Totorijos prezidentu. Jis sakė, kad abi mūsų šalys labai panašios - ir gyventojų skaičiumi, ir teritorija.
Esminis skirtumas - Totorijos biudžetas penkiskart pranoksta Lietuvos. O apie klubo pinigus nežinau - neskaičiuoju svetimų pinigų.
- „Šiauliai“ rudenį jau turėtų žaisti ULEB taurės turnyre. Ką darysite, jeigu su „Uniks“ teks atvažiuoti į gimtąjį miestą kovoti prieš komandą, kuriai atidavėte 20 metų?
- Ne, tikrai nenorėčiau tokių burtų. Pirmiausia nesinori skriausti savų, o Šiauliuose pralaimėti irgi nenoriu.
Premijos - po kiekvienų rungtynių
- Pirmą sezoną per savo karjerą dirbote svetur. Kas buvo sunkiausia?
- Metai buvo tikrai labai sunkūs. Pirmiausia dėl to, kad Rusijos lygoje niekada nebuvo tiek stiprių ekipų.
Labai galingos buvo ir „Chimki“, ir Maskvos srities „Dinamo“. Todėl ir Rusijos pirmenybių sidabro medaliai šiemet - kitos, ypatingos vertės.
Manau, kad sužaidėm 101 procentą galimybių, nes už nugaros liko net keli Rusijos sostinės klubai.
Nugalėti Maskvos CASK realiai gal ir neturėjome galimybių.
Kiek apmaudu, kad finale likome be pergalių. Maskviečiams pralaimėjome vienintelį mačą savo aikštėje per visą sezoną.
Daugiau mūsų Kazanėje palaužęs nebuvo niekas, nes turime tikrą „Uniks“ pergalių garantą - direktorę Viktoriją (juokiasi).
Gaila, kad tas vienintelis pralaimėjimas sugadino jos gimtadienį.
- „Uniks“ užėmė antrąją vietą Rusijos pirmenybėse ir Rusijos taurės turnyre, o ULEB taurės turnyre pasiekė pusfinalį. Už kurį pasiekimą gavote didžiausias premijas?
- Iki šiol nežinojau nė vieno klubo, kuris mokėtų premijas po kiekvienų rungtynių. O šį sezoną pirmąsyk dirbau būtent tokiame klube.
Premijos, aišku, buvo ir po čempionato paskutinių rungtynių - visiems išmokėta tiek, kiek numatyta sutartyje.
Sezonas „Uniks“ buvo sėkmingas. Klubo vadovai šiek tiek priekaištavo vienintelį kartą - dėl to, kad Rusijos pirmenybių finale nelaimėjom nė vienų rungtynių.
- Kaip jautėtės, kai dalį sezono turėjote kartu dirbti su buvusiu „Uniks“ treneriu Stanislavu Jeriominu?
- Jaučiau nepatogumą. Juk natūralu, kad buvęs komandos strategas negali būti nuoširdus pagalbininkas naujam treneriui. Kai jis išvažiavo į Maskvą, man tikrai palengvėjo.
- Per Rusijos finalo seriją „Uniks“ ir valstybinio Totorijos banko prezidentas Jevgenijus Bogačiovas nuolat vaikštinėjo už komandos atsarginių suolo. Jis labiau kišosi į trenerio darbą negu Kauno „Žalgirio“ vadovai?
- Išoriškai turėjo atrodyti, kad labiau spaudžia J.Bogačiovas. Jis visą laiką - ne tik per finalą - vaikštinėjo už suolo.
Bet tikrai nesulaukiau nei prezidento nurodymų, nei patarimų, kaip reikia žaisti krepšinį. Po rungtynių kiti tik papasakodavo, ką sakydavo J.Bogačiovas. Aš pats per rungtynes nieko negirdžiu.
Kaune buvo tas pats.
Lietuvių „Uniks“ turės daugiau
- „Uniks“ žaidė Saulius Štombergas ir broliai Lavrinovičiai, o jums talkino Gintaras Krapikas ir Valdemaras Chomičius. Jau privertėte visą komandą išmokti lietuviškai?
- Ne, ne visus (juokiasi). Daktaras, masažuotojas kasdien sveikindavosi „labas“, mes jiems atsakydavome totorišku „isemisis“.
Teisėjai praktiškai visi prieš rungtynes sveikindavosi lietuviškai „labas“, „labas vakaras“.
- Po sezono S.Štombergas prakalbo apie karjeros pabaigą, o K.Lavrinovičius jau sudarė sutartį su Sienos MdP. Kitą sezoną lietuvių Kazanėje bus mažiau?
- Nemanau, nes Lietuva - krepšininkų kraštas. Klubo vadovams didžiulį įspūdį paliko lietuviai.
„Jūs - visiškai kitokio mentaliteto, gražūs, inteligentiški, puikiai dirbantys ir žaidžiantys, negeriantys žmonės. Vieni pliusai“, - tokių komplimentų pažėrė man J.Bogačiovas.
Manau, kad kitą sezoną turėsime kitų krepšininkų iš Lietuvos.
- Kodėl nepavyko išlaikyti K.Lavrinovičiaus? Privatus itališkas MdP bankas stipresnis negu valstybinis Totorijos?
- Visada žmogus ieškosi vietos, kur geriau.
Kšyštofui pasiūlė labai didelius pinigus. Labai netinkamu mūsų klubui laiku. Mes dar nebuvome pradėję atkrintamųjų varžybų, o jo agentas siūlė išsyk derėtis. Klubo vadovai buvo kategoriški - sėsti prie stalo ir kalbėtis bus galima tik po sezono, kai žinosim ir įvertinsim rezultatus.
Jo agentas nenorėjo laukti. O po čempionato „Uniks“ vadovai jau pripažino, kad būtų mokėję netgi daugiau nei italai.
CSKA diktuoja madas
- Pastaruoju metu Rusijos klubai tikrai negali skūstis lėšų stoka. Jie ypač aktyvūs vasaros turguje. Ar Rusijos krepšinyje viską lemia pinigai?
- Aišku, rusai metė labai didelius išteklius, nes suprato, kad tik taip gali konkuruoti su geriausiomis Europos ekipomis.
Rusijos komandos - labai stiprios, todėl viešai jaučiamas kartėlis, kad Eurolygoje šaliai skirta vos viena vieta.
Aišku, konkurencija tarp komandų vyksta, bandoma persivilioti žaidėjus. Tai - natūralus procesas.
Mūsų klubo strategija - nesiauginti krepšininkų patiems. Niekas nenori laukti poros metų, nes rezultato reikia dabar. Todėl perkami subrendę krepšininkai.
Kiekvienas klubas savaip sprendžia savas problemas. Pavyzdžiui, vien už atvykimą į Rusiją kai kurie legionieriai reikalauja solidžios sumos.
Rusijos pakraštyje esančio Vladivostoko ekipa dėl varginančių skrydžių, girdėjau, moka daug daugiau krepšininkui nei, pavyzdžiui, mokėtume mes.
- Kokie didžiausi Rusijos krepšinio minusai?
- Teisėjavimas ir varžybų tvarkaraštis. Palyginęs su kolegomis Rusijoje, Lietuvos teisėjus galiu vadinti tikrais Temidės tarnais.
Varžybų tvarkaraštis šį sezoną taip pat buvo siaubingas: vienu metu per savaitę žaidėme po dvejas Rusijos čempionato ir vienerias ULEB taurės turnyro rungtynes. Tačiau pavasarį turėjome ir 10, ir net 18 laisvų dienų.
- Rusijos žiniasklaida rašė, jog niekam nebuvo jokių abejonių, kaip turi baigtis finalo serija su CSKA. Net varžybų teisėjai, kurie atvyko į Kazanę švilpti trečiųjų rungtynių, iš anksto buvo nusipirkę bilietus kitam rytui grįžti namo. Ar tokie faktai neišmuša iš vėžių?
- Antrose finalo rungtynėse maskviečiai per antrą ir ketvirtą kėlinį negavo nė vienos pražangos. Tokio atvejo neprisimenu per visą karjerą.
Tąsyk mes ir pralaimėjome keliais taškais. Tačiau prieš vėją nepapūsi...
- Rusijos krepšinyje iki šiol viską lemia CSKA prezidento Sergejaus Kuščenkos balsas?
- Politika man nėra svarbu. Į tokius procesus nesikišu.
Galima panagrinėti atskirus rungtynių epizodus, rodyti teisėjų klaidas - sąmoningas ar ne, bet ką tai pakeis?
Gandų būta visokių, bet jais aš tikrai nesivadovauju.
Geri rusai svarbiau negu legionieriai
- Per Rusijos čempionato rungtynes aikštėje nuolat turi būti bent du ruso pasą turintys žaidėjai. Kaip vertinate šią taisyklę?
- Prisimenu, kad anksčiau rankinyje taip pat bandyta įvesti apribojimų - pavyzdžiui, jaunas rankininkas turėjo žaisti mažiausiai 15 minučių.
Kas iš to išėjo? Nieko. Todėl esu prieš nenatūralius dalykus.
Amerikiečiui Johnui Robertui Holdenui suteikta Rusijos pilietybė. CSKA dėl to turi išankstinį pranašumą, nes realiai aikštėje jiems reikalingas vienintelis tikras rusas.
Esu įsitikinęs, kad aikštėje visada turi žaisti geriausi.
- Rusijos klubuose netrūkta pajėgių užsieniečių. Tačiau atrodo, kad vasarą visiems svarbiau nusipirkti gerų rusų, nes rezultatai labiausiai priklauso nuo jų...
- Rusijos krepšininkai yra aukso vertės. Todėl išvažiuodamas iš Kazanės akcentavau, kad dabar svarbiausia kuo greičiau susirinkti norimus rusus, o užsieniečių krepšininkų bus galima įsigyti ir vėliau.
- Šį sezoną „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“ turėjo po 6 legionierius. LKL finale netrūko situacijų, kai žaidė tik užsieniečiai. Gal vertėtų lietuviams perimti rusų taisyklę?
- Kazanės klubo prezidentas juokavo, kad iš „Žalgirio“ komandos beliko žali marškinėliai. Bet taip turi būti, jei sieki tikslo.
Jei neišlaikai klube lietuvio, perki už likusius lietuvius stipresnį legionierių - jį ir leidi į aikštę.
Nenatūralūs dėsniai nieko gero neduos.
Prieš K.Kemzūrą - sėkmingiausia serija
- „Uniks“ dvikova su „Chimki“, kai pusfinalyje laimėjote po dviejų prątesimų, buvo pripažinta Rusijos pirmenybių metų rungtynėmis. Varžovams vadovavo Kęstutis Kemzūra - Rusijoje kovoti su buvusiu savo asistentu iš Lietuvos rinktinės jums buvo sunkiausia?
- Serija su „Chimki“ buvo viena sėkmingiausių per mano karjerą klubiniame krepšinyje.
Prieš ketvirtąsias rungtynes rūbinėje vyrams sakiau, kad jie - mano svajonių komanda. To užteko: visi taip riktelėjo „Uniks“, kad net oda pašiurpo.
- Dėl klubo reikalų K.Kemzūra atsisakė dirbti Lietuvos rinktinės štabe. Dirbdamas „Žalgiryje“ nuolatos susidurdavote su analogiška problema, tačiau atlaikėte Kauno klubo vadovų spaudimą ir neatsisakėte treniruoti Lietuvos rinktinės. Kaip vertinate K.Kemzūros sprendimą?
- Manau, kad geriausiai į šį klausimą atsakytų pats treneris.
Nevertina V.Garasto darbų
- Jūsų „graborius“ Vladas Garastas vėl perrinktas LKF prezidentu. Kaip vertinate šiuos rinkimus?
- V.Garastas yra LKF prezidentas, o A.Sireika - tik paprastas treneris. Nesiimu vertinti prezidentų darbo.
- Kaip reagavote išgirdęs, kad Lietuvos rinktinei „taip“ ištarė krepšininkai, kurie buvo atsisakę dirbti jūsų vadovaujamoje komandoje?
- Visus asmeniškai pažįstu, nė vienam nejaučiu kartėlio.
Visiems linkiu sėkmės.
- Ką patartumėte iš jūsų rinktinės vairą perėmusiam Ramūnui Butautui?
- Neužmiršti, kad vieną dieną joji ant balto žirgo, o kitą dieną esi purve.
Pirmos atostogos po 10 metų
- Koks jausmas, kai prieš akis - daugiau kaip du mėnesiai atostogų?
- Kazanėje prieš išvažiuodamas į Lietuvą dvi naktis neužmigau, vis galvodavau, ar ko nepamiršau, gal ko nepadariau. Juk sugrįžti atgal į klubą reikės tik rugpjūčio 13-ąją.
Sunkiai prisimenu, kada galėjau praleisti bent 10 dienų kartu su šeima. Juk praėjo lygiai dešimt metų - nuo 1997-ųjų, kai buvau pakviestas dirbti rinktinėje.
Grįžau namo, o čia - viskas suplanuota, užsakyti bilietai. Už tai esu dėkingas Aurelijai. Važiuosim visi keturi, su Toma ir Arnoldu, apžiūrėti Sankt Peterburgo, pasigrožėti baltosiomis naktimis. Po to - į Turkiją, kur jau esame praleidę puikias atostogas.
- Kaip Rusija pakeitė A.Sireiką?
- Niekaip - neįveikė nei degtinė, nei moterys, nei J.Bogačiovas (juokiasi). Klubo prezidentas susitaikė su mintimi, kad treneris nebeišmoks gerti degtinės, todėl vaikydavo po rungtynių padavėjas: „Ką, nebeprisimenate, treneris geria tik alų“.
Stiprių gėrimų nebevartoju jau šešeri metai, o prieš pusmetį mečiau ir rūkyti. Prieš tai rūkiau 27 metus.
Visose situacijose viskas priklauso nuo paties žmogaus, o ne nuo aplinkinių.
- Kiek laiko žadate dar dirbti užsienyje?
- Neturiu tikslo susikrauti milžiniškų turtų.
Svarbiausia - santykiai su šeima. Nuo darnių santykių su žmona, vaikais priklauso ir tėvo ar vyro - legionieriaus darbo trukmė.
Šeimą būtina puoselėti. Kitą sezoną Kazanėje vėl gyvensiu vienas, nes vaikams reikia mokytis.