Dvynių skyrybos

Jie visada gina ir palaiko vienas kitą, o aikštėje susikalba be žodžių. Nors šįmet dvyniai vilkėjo vienodus Kazanės „Uniks“ marškinėlius, kitą sezoną jie vėl išsiskirs. Darjušas lieka Rusijoje, o Kšyštofas mėgins užkariauti Italiją ir Eurolygą.

Šis sezonas jiems buvo kitoks nei keli ankstesni. Nors dvyniai žaidė toli nuo namų, Kazanėje jie neskaičiavo dienų, kada vėl galės paliesti gimtąją žemę. Net po atkakliausių rungtynių beveik nejautė fizinio nuovargio, o į aikštę kiekvieną kartą eidavo pasirengę atiduoti visas jėgas.

Darjušui Lavrinovičiui šis sezonas buvo išskirtinis, nes jis pirmą kartą paragavo legionieriaus pyrago. Kšyštofui Lavrinovičiui sezonas buvo kitoks, nes jis tapo tėvu.

„Tačiau svarbiausia, kad buvome drauge su broliu“, - tuos pačius žodžius lyg susitarę ištarė 27 metų dvyniai, nors dabar juos skiria tūkstančiai kilometrų.

Kol Darjušas su antrojo sūnaus besilaukiančia žmona Edita ir pirmagimiu Titu dienas leidžia Druskininkų sanatorijoje, Kšyštofas su trijų mėnesių sūnumi Danieliumi vieši žmonos Tatjanos gimtajame mieste Permėje.

Kazanės „Uniks“ ekipa buvo tapusi stotele, kurioje vėl susiėjo dvynių keliai. Vienam klubui jie neatstovavo nuo tada, kai 1999-aisiais prasidėjo teismo procesas, pakeitęs brolių gyvenimą.

Tiesa, dar buvo Lietuvos rinktinė, kurioje Kšyštofas ir Darjušas vilkėjo tos pačios spalvos marškinėlius. Bet praleisti visą sezoną vienoje komandoje buvo didžiausia brolių svajonė.

„Šie metai prabėgo labai greitai. Tik sezono pabaigoje pajutau šiokį tokį nuovargį, o iki tol visą laiką jaučiausi puikiai. Paprastai kiekvienas sezonas man slenka lėtai, pradedu skaičiuoti dienas, kada jis baigsis ir pagaliau pasimatysiu su broliu“, - neslėpė D.Lavrinovičius.

Už tūkstančių kilometrų, prie Kamos upės įsikūrusioje Permėje, sūpuodamas Danielių Kšyštofas kalbėjo panašiais žodžiais kaip dvynys: „Šis sezonas pralėkė staigiai. Gal dėl to, kad pats labiau norėjau žaisti? Ne taip kaip anksčiau, kai į vienas rungtynes eidavau užsidegęs, o į kitas nenoriai. Dabar abu su Darjušu kiekvieną kartą norėjome įrodyti, kad esame geriausi ir galime visus nugalėti“.

Dvyniai Lavrinovičiai iš tiesų buvo didelė „Uniks“ jėga. ULEB taurės turnyre Darjušas per rungtynes pelnydavo vidutiniškai 15,3 taško (66 proc. dvitaškių, 52 proc. tritaškių), atkovodavo 5,8, perimdavo 1,6 kamuolio, blokuodavo 1,8 metimo.

Kšyštofas rinko po 11,6 taško (58 proc. dvitaškių, 37 proc. tritaškių), po 7 kamuolius ir blokuodavo 1,9 metimo.

„Galėjome žaisti dar geriau, jei aikštėje dažniau būtume buvę drauge, - nesikuklino D.Lavrinovičius. - Dviese mums ir labiau sekasi, ir žaisti lengviau“.

Dar nesibaigus sezonui „Uniks“ ėmė brukti Kšyštofui naują sutartį. Pernai pasiryžęs pradėti legionieriaus karjerą Darjušas su Kazanės klubu pasirašė kontraktą dvejiems metams.

Broliai ilgai svarstė, kaip elgtis Kšyštofui. Ilgarankio 209 cm ūgio krepšininko iš Lietuvos geidė ir kiti Rusijos klubai. Plūstelėjo pasiūlymai iš Ispanijos, Lenkijos, Graikijos, Italijos.

Vieną dieną K.Lavrinovičius lyg ir nutardavo kraustytis iš Rusijos, kurioje praleido pastaruosius penkerius metus. Kitą dieną puolėjas vėl imdavo dvejoti.

„Apsispręsti buvo tikrai nelengva. Blaškiausi, ar rinktis pinigus, ar Eurolygą. Brolis vis skatino išmėginti jėgas šiame turnyre. Jei mano situacija būtų tokia, kaip brolio pernai, kai jis į Kazanę atvyko dar pakankamai neužsidirbęs, būčiau pasirinkęs silpnesnę komandą, kuri žadėjo daugiau pinigų. Dabar pasirinkau galimybę žaisti Eurolygoje“, - neslėpė K.Lavrinovičius, sudaręs sutartį su Italijos čempionato finale dabar žaidžiančiu Sienos MdP.

Apsispręsti Kšyštofui padėjo ir MdP vadovų pažadas: „Kitą sezoną sieksime į Sieną prisivilioti ir tavo brolį“. Todėl K.Lavrinovičius nedvejodamas suraitė savo parašą ant sutarties, pagal kurią įsipareigojo Italijos klube žaisti dvejus metus. O gal ir dar vienerius.

Sienos bankininkams, kurie investuoja daugiausia pinigų į MdP klubą, Darjušas rankas spaudė tą pačią dieną, kaip ir jo brolis. Kai Kšyštofas vyko į Italiją atlikti paskutinių formalumų, su juo važiavo ir dvynys.

„Mes visada kartu, palaikome vienas kitą. Dviese jaučiamės geriau“, - sakė Kšyštofas.

K.Lavrinovičius ketveriais metais anksčiau už brolį pradėjo legionieriaus kelią. Pirmą sezoną Rusijoje Kšyštofas nuolat rinkdavo Darjušo numerį, o už pokalbių sąskaitas paklodavo kone penktadalį šimtatūkstantinio atlyginimo.

Telefono pokalbių išlaidos dabar vėl gerokai padidės, nes skambučiai iš Italijos į Rusiją kainuoja nepigiai.

Jau dabar broliai prapliurpia po valandą, kai Kšyštofas iš Permės paskambina Darjušui arba atvirkščiai - Lietuvoje atostogaujantis Darjušas surenka Kšyštofo numerį.

„Kalbamės kasdien. Bet kalbėtis ir matytis - ne tas pats. Labai pasiilgstu brolio“, - sakė K.Lavrinovičius.

Lietuvos lenkų šeimoje gimę ir augę dvyniai puikiai kalba lenkiškai ir rusiškai. Be problemų susišneka lietuviškai. Tačiau anglų kalba jiems sunkesnė.

„Suprantu viską, tik ne visada galiu pasakyti, - prisipažino Kšyštofas. - Bet nieko, išmoksiu. Italijoje turėsiu praktikos. Gal angliškai tobulai ir neišmoksiu, bet nors kalbėsiu“.

Sienoje K.Lavrinovičiui teks išmokti ir italų. „Treneris Simone Pianigiani sakė, kad turėsiu kalbėti itališkai. Grįžęs į Lietuvą pirksiu vadovėlį ir mokysiuosi“, - patikino Kšyštofas. Vadovėlį bent jau pavartys ir Darjušas, kuris po metų irgi gali atsidurti Sienoje.

Netrukus broliai dar kartą apsivilks vienos komandos marškinėlius. Lietuvos rinktinė jiems bus paskutinė galimybė šiemet pažaisti drauge.

„Bet mes nebūsime varžovai. Gal taip būtų ir geriau, bet mums neišeina kovoti vienam su kitu“, - prisipažino 208 cm ūgio D.Lavrinovičius.

„Man net būtų nelogiška varžytis su broliu, nes jau dalyvavau olimpiadoje, Europos ir pasaulio čempionatuose. Darjušas dėl traumų matė mažiau. Jei treneriai į Ispaniją ims tik vieną iš mūsų, tegul važiuoja brolis“, - rėžė K.Lavrinovičius.