Maskvos srities „Spartak“ savininkas yra savotiškas Rusijos krepšinio Markas Cubanas („Dallas Mavericks“ savininkas). Tiksliau Cubanas būtų Kalmanovičius, jei rengtųsi geriau, jei būtų laimėjęs Eurolygą su Arvydo Sabonio klubu, jei būtų buvęs Lizos Minelli meilužis. Jei vestų vieną iš savo žaidėjų (suprantama, iš moterų komandos), jei būtų šnipinėjęs Sovietų Sąjungai, jei „Google“ internetinė paieškos sistema su jo pavarde išmestų užuominų apie įtartiną veiklą.
Suskambo Dianos Taurasi mobilusis telefonas. Ji pasidėjo ant stalo populiaraus modernios Maskvos maisto - sušių kąsnį ir pasižiūrėjo į ekraną.
„Tai mūsų berniukas“, - prie stalo sėdinčioms komandoms draugėms pranešė krepšininkė. Visos suprato, kad kalbama apie „Spartak“ bosą Š.Kalmanovičių.
„Papa! Ką veiki? Taip, vakarienė praėjusį vakarą buvo nuostabi. Namo grįžome gerai. Šiandien buvome salėje, treniruotėje praėjo gerai. Masažai? Manau, kad masažai nepakenktų. Kai kurios žaidėjos norėtų masažo. Mmm hmmm. Manau, neblogai. Rytoj? Gerai“.
Kitame stalo gale sėdinti Sue Bird nusikvatojo, paklausta, ar buvęs WNBA komandos „Seattle Storm“ savininkas Howardas Schultzas kada nors yra jai skambinęs paklausti, ar nesinorėtų masažo.
Ar tai ir yra „naujoji pasaulio tvarka“, apie kurią žlugus komunizmui kalbėjo JAV prezidentas George'as Bushas vyresnysis?
Long Ailende gimusi ir užaugusi S.Bird šį sezoną žaidė (su Izraelio pasu) Maskvos priemiestyje ir uždirbo maždaug keturis kartus daugiau nei WNBA, kur jos alga už sezoną - 93 tūkst. dolerių. O D.Taurasi „Spartak“ klube (žaisdama su Italijos pasu) uždirbo apie 10 kartų daugiau nei 49 tūkst. dolerių, kuriuos jai moka „Phoenix Mercury“.
Nuo gruodžio iki gegužės vidurio šios dvi buvusios komandos draugės Konektikuto universitete vėl gyveno kartu - nemokamoje šešių miegamųjų viloje su baseinu ir sauna. Viloje, kuri tik vos vos mažesnė už Kremlių.
Jos turėjo virėją. Turėjo vertėją. Turėjo asmeninius vairuotojus. Per sezoną jos gavo tris nemokamus skrydžius verslo klase į JAV ir atgal į Maskvą. Į varžybas svečiuose komanda skraidė tik verslo klase arba užsakytais reisais.
Krepšininkės rungtyniavo tviskančioje naujoje arenoje, kur vieną sieną puošė milžiniškas komandos fototapetas.
Š.Kalmanovičius amerikietėms skambindavo kelis kartus per dieną, kviesdavosi į vakarienes ir įvairius šou, o per pertrauką tarp varžybų išsiųsdavo pailsėti užsienyje.
Turbūt panašesnio į moterų NBA žvaigždžių gyvenimo krepšininkėms neįmanoma tikėtis.
Žinoma, viloje būdavo problemų dėl vamzdžių, ir tualetinį popierių reikėdavo mesti ne į klozetą, o į šiukšlių dėžę. Bet, po velnių, koks gi skirtumas. Šiukšlių išnešimu rūpinosi vilos šeimininkė.
Vieną vėlų vakarą pietiniame Maskvos priemiestyje Vidnoje S.Bird ir D.Taurasi į uodegą surištais plaukais stovėjo atsisukusios į Rusijos vėliavą. Jausdamos įprastą virpulį prieš rungtynes jos svyravo nuo vienos kojos ant kitos, o tuo metu Rusijos kariuomenės choras - dvi eilės 60 stiprių vyrų chaki spalvos uniformomis - išriaumojo nacionalinio himno interpretaciją.
Šios 26 ir 24 metų krepšininkės yra per jaunos, kad gerai suvoktų, kaip keista, jog žmogus, pastatęs prašmatnią komandos areną valstybės lėšomis, yra Maskvos srities gubernatorius Borisas Gromovas - buvęs generolas ir paskutinis sovietų kareivis, 1989-aisiais palikęs Afganistaną.
Dėl savo jaunystės žaidėjos gerai nesupranta, jog kaip ironiška, kad norėdamos uždirbti daugiau nei JAV Amerikos krepšininkės vyksta į Rusiją.
Žinoma, jos mokėsi apie Sovietų Sąjungą istorijos pamokose mokykloje, bet tikrai nepamena dienos, kai Ronaldas Reaganas SSRS pavadino „blogio imperija“. Jos nepamena tų dešimtmečių, kai branduolinio karo grėsmė kėlė nuolatinę įtampą ir nerimą. Tiesa, tos situacijos sudėtingumą jos gali mėginti suprasti pažiūrėjusios filmą „Rokis IV“.
„Kuo ilgiau gyveni Rusijoje, tuo viskas tampa painiau“, - sakė D.Taurasi.
Suprantama, Rusijoje daugybė klausimų lieka neatsakytų.
Kodėl rusai nešioja tas didžiules kailines kepures, bet netgi minusinėje temperatūroje neužsidengia ausų? Arba kaip moteris, uždirbanti per dieną Maskvos metro 14 dolerių, gali išgyventi viename brangiausių pasaulio miestų?
„Nuoširdžiai sakau, aš nežinau, kaip čia viskas veikia“, - pripažino D.Taurasi, Rusijoje praleidusi jau dvi žiemas.
Kaip ir dauguma komandų savininkų, Š.Kalmanovičius tikina, kad pelno jis negauna. Tuo galima patikėti. Į „Spartak“ rungtynes susirenka apie 3 tūkst. žiūrovų, bet skaičius nėra svarbu, nes įėjimas į areną yra nemokamas (norima užkabinti žiūrovus, o tada jau padaryti mokamus bilietus).
Pasak Š.Kalmanovičiaus, klubas pats moka už tai, kad televizija transliuotų komandos rungtynes. Įskaičiavus atlyginimus, keliones, klubo valdymo išlaidas ir krepšinio mokyklos, kuriai vadovauja Š.Kalmanovičiaus žmona, išlaikymą, šį sezoną išleista tarp 5 ir 6 mln. dolerių.
O kiek pelno? „Pelno nėra. Aš nieko neuždirbu“, - aiškino Š.Kalmanovičius.
Ką reiškia 6 milijonai per metus, kai krepšinis yra tavo aistra, o pats esi Rusijos oligarchas? Kalbama, kad kartą per vieną savaitgalį Prancūzijoje Š.Kalmanovičius išleido milijoną dolerių.
„Turiu draugų, kurie lankosi kazino. Turiu draugų, kurie žaidžia akcijų biržoje. Aš esu lietuvis - man krepšinis yra viskas. Tai - hobis, malonumas, kazino, kas tik nori“, - kalbėjo Š.Kalmanovičius.
„Rusijoje yra šeši ar septyni savininkai, kaip jis, - pasakojo D.Taurasi. - Visi jie karštakošiai, kurie nori geriausios moterų komandos. Tai yra jų hobis, todėl jiems pinigai nesvarbu“.
Varžytuvės dėl geriausių žaidėjų naudingos pačioms krepšininkėms. Be to, „Spartak“ klube jos gauna paskatinamąsias premijas - 5000 dolerių už pergalę prieš stiprų varžovą išvykoje.
„Kuo skiriasi Barbra Streisand, Madonna ir Diana Taurasi? - prieš „Spartak“ rungtynes krimsdamas juoduosius ikrus ir blynus klausė Š.Kalmanovičius. - Ar Madonna, ar Taurasi - nėra jokio skirtumo: viena linksmina žmones dainuodama, o kita - pataikydama į krepšį. Kodėl Madonna gali turėti mašinų, vairuotojų, apsaugininkų, o mūsų žaidėjos - ne?“
Taip kalbančių WNBA klubų savininkų niekada neišgirsi.
Po rytinio pamėtymo S.Bird ir D.Taurasi išlipo iš autobuso ir linksmai nužingsniavo į viešbutį.
„Žiūrėkit, - šūktelėjo „Spartak“ direktorius Steve'as Costalas, rodydamas į restoraną. - Ten yra Šabtajus“.
Savininko atvykimas buvo netikėtas, nes vos prieš kelias dienas dėl plaučių uždegimo jis pateko į ligoninę. O dabar jau buvo Brno, 360 tūkst. gyventojų turinčiame Pietų Čekijos mieste, kur „Spartak“ žaidė Eurolygos rungtynes.
S.Bird, D.Taurasi ir kitos krepšininkės aiškiai džiaugėsi pamačiusios savo bosą. Jos Š.Kalmanovičių vadina „Papa“ (pagal tai, kaip jis rūpinasi savo žaidėjomis). Jis lygiai taip pat džiaugėsi matydamas krepšininkes, su kai kuriomis pasisveikindamas šlapiu bučiniu į lūpas ir visų pietų metu dalydamas apsikabinimus.
Jei Š.Kalmanovičius turėtų komandą Amerikoje, greičiausiai jau po dviejų dienų būtų apkaltintas dėl seksualinio priekabiavimo. Nors jam tai mažiausiai rūpi. Prieš rungtynes jis pabučiavo gynėją Tichą Penicheiro ir ištarė: „Dabar galite parašyti, kad aš bučiuoju savo žaidėjas“.
Tai - kitas kraštas, kitokia kultūra. Vienas žaidimo Europoje privalumų ir yra galimybė pažinti įvairias kultūras.
NBA žaidėjai uždirba gerokai daugiau nei moterys, bet jie niekada negalės pasigirti turtingesne patirtimi. Jiems niekada nereikės galvoti (kaip teko S.Bird), „kur, po velnių, aš esu?“, kai dvi valandas esi uždarytas lėktuve Sibiro oro uoste dėl to, kad nuo šalčio užšalo durys.
Tiesą sakant, Dwyane'as Wade'as vargu ar apskritai kada nors galės pasakyti, kad jo komanda buvo Sibire. Arba tai, kad jis važiavo Transsibiro geležinkeliu, valandų valandas matydamas vien sniego laukus. „Jaučiausi kaip filme „Daktaras Živago“, - prisiminė S.Costalas.
NBA žaidėjai nepatirs ir pasų kontrolės Maskvos oro uoste malonumų.
Kartą parskridusiai D.Taurasi buvo pranešta, kad jos Rusijos viza nebegalioja. Krepšininkė sakė pradžioje visai nesijaudinusi, nes tikėjusi, kad Š.Kalmanovičius viską sutvarkys. Po keturių ar penkių valandų ji nebebuvo tokia tikra.
„Kai patekau į kambarį, kuriame žmonės penkias dienas laukė savo deportavimo, šiek tiek sunerimau, - pasakojo krepšininkė. - Staiga atėjo kažkoks vaikinas, parodė į mane ir pasakė: „Devintą valandą tu važiuoji į Romą“. Romą? Romoje nieko nepažįstu. Turiu Italijos pasą, bet siųskite mane į Los Andželą. Šabtajus turėjo paskambinti pasų ministrui ar kažkam panašaus. Viskas buvo sutvarkyta“.
Rusijos valdžia mėgsta popierizmą. Kad aplankytum šią šalį, turi gauti popierinį iškvietimą. Tada reikia užpildyti dviejų puslapių prašymą vizai, kuriame turi įrašyti pastaruosius tris darbdavius, tėvų vardus, baigtus mokslus, labdaros organizacijas, kurioms esi skyręs pinigų, ir visas per dešimt metų aplankytas šalis.
Tai - dar ne viskas. Prieš įvažiuodamas į Rusiją užpildai dvi registracijos formas, vieną jų atiduodi pasienyje, kitą laikai pase. Atvykęs į viešbutį gauni dar vieną registracijos formą.
Pasą reikia pateikti net nuomojant pačiūžas Maskvos Gorkio parke. Dėl tokių dalykų keliauti į varžybas yra gerokai sunkiau nei NBA, kur vienintelė išvyka į užsienį yra Kanada.
Dosnusis Š.Kalmanovičius saviškėms moka itin gerai, o už tai reikalauja pergalių. Jis gerokai įpyko, kai „Spartak“ namie pralaimėjo pirmąsias Eurolygos ketvirtfinalio rungtynes Brno klubui 18 taškų skirtumu.
Atsakomosiose rungtynėse Čekijoje Š.Kalmanovičius garsiai ragino savo komandą, dalijo patarimus ir šaukė ant teisėjų, kol jo veidas taip išraudo, kad žaidėjos ėmė nerimauti dėl jo sveikatos.
Galų gale D.Taurasi mandagiai paprašė „Papos“ užsičiaupti, ir jis nutilo, nes komanda perėmė iniciatyvą ir laimėjo 81:63. Po kelių dienų „Spartak“ laimėjo ir lemiamą mūšį (o vėliau tapo Eurolygos čempione).
Už patekimą į finalo ketvertą kiekviena žaidėja gavo po 10 tūkst. dolerių. Š.Kalmanovičius ir komanda atšventė pergalę su degtine ir ikrais, o taurelės dužo metamos į sieną. „Tokios yra rusiškos tradicijos: laimi - geri, pralaimi - geri. Lygiosios? Vis tiek geri. Nesvarbu, kas nutinka, viskas baigiasi gėrimu“, - sakė D.Taurasi.
Tą vakarą Š.Kalmanovičius išsitraukė šimto dolerių kupiūrų ryšulį ir pradėjo jį ardyti norėdamas išdalyti krepšininkėms. „Patikėkite, tai - ne pirma krūvelė, kurią jis šiandien ištraukė“, - ištarė viena trenerės asistenčių.
„Spartak“ laimėjo ne tik Eurolygą, bet ir Rusijos čempionatą.
Sezonas buvo ilgas, todėl S.Bird ir D.Taurasi į JAV grįžo likus vos savaitei iki WNBA sezono pradžios. Treniruotėms liko vos šešios dienos. D.Taurasi šiaip ne taip suspėjo į sesers vestuves, kuriose ji buvo pirmoji pamergė.
Krepšininkės neturi atostogų. Tokia yra rusiškų pinigų kaina.
„Nežinau, ar jaučiuosi pavargusi dabar, bet žinau, kad visa tai trumpina mano karjerą, - sakė D.Taurasi. - Tačiau nesu tikra, ar dar ilgai Rusijoje plauks tokie pinigai. Jei galėčiau tiek uždirbti namie, niekada nepalikčiau Kalifornijos“.
D.Taurasi ir S.Bird supranta WNBA ekonomiką - ten nėra Kalmanovičių, kurie mokėtų žaidėjoms po 400 tūkst. dolerių ir daugiau.
Krepšininkės nesiskundžia. Ko norėti, juk viena NBA komanda („Charlotte Sting“) jau bankrutavo. Tačiau visos tikisi, kad ateis diena, galbūt po poros, galbūt po dešimties metų, kai WNBA ir Europos lygos sugalvos daryti kažką bendra. Kitaip žaidėjos paliks WNBA dėl pinigų Europoje, kol jie ten sukasi.
„Žinoma, WNBA nori, kad mes pirmenybę teiktume WNBA. Bet sąskaitas apmoka kiti“, - sakė D.Taurasi.
„Mes žinom, kad WNBA mokės tam tikrą pinigų sumą. Jie niekur nedings. O Rusijoje pinigai yra todėl, kad taip nori Šabtajus. Kas bus, jeigu jis vieną rytą atsibus ir persigalvos?“ - svarstė S.Bird.
„Manau, susėsime visi ir kitą sezoną nustatysime atlyginimų ribas, nes jos tampa per didelės, - kalbėjo Š.Kalmanovičius. - Reikia sugalvoti racionalų žaidėjų pasirinkimo būdą, galbūt ne tokį, kaip WNBA naujokių birža, bet kažką panašaus. Jei moterų krepšinis taps per brangus, viskas gali sugriūti. Dėl ateities būtina sugalvoti vidaus įstatymus“.
Bent jau taip Š.Kalmanovičius kalbėjo prieš keletą mėnesių. Po to, balandį, jis atliko tokį manevrą, kad „Spartak“ komanda tapo pajėgi laimėti ne tik Rusijos čempionatą, bet ir olimpines žaidynes.
Jis pasirašė sutartį su „Seattle Storm“ žvaigžde iš Australijos Lauren Jackson ir jai per mėnesį mokėjo šešiaženklę pinigų sumą. Turbūt geriausia pasaulio krepšininkė prieš tai Seule, Korėjoje, rungtyniavo už 400 tūkst. Kitaip sakant, atrodo, kad kurį laiką pinigų Rusijoje netrūks.
S.Bird ir D.Taurasi grįžo keturiems mėnesiams į WNBA, kur skraido ekonomine klase, dalijasi viešbučio kambariu su komandos draugėmis ir uždirba menką rusiškojo atlyginimo dalelę. O paskui jos vėl grįš į Maskvą ilgai žiemai ir storins savo pinigines.
Tiesa, pradžioje dar reikės sužaisti olimpiados kvalifikaciniame turnyre Čilėje, taip pat vykti į turnė kovoti su JAV universitetų komandomis. Tarp šių varžybų JAV rinktinės dar lauks kontrolinis tarptautinis turnyras. Ir vyks jis ne kur kitur, o Rusijoje.