- Martynai, prieš jaunių rinktinės stovyklą ne tik žaidei LKL finalo serijoje, bet ir laikei baigiamuosius abitūros egzaminus. Kaip sekėsi?
- Mokyklą baigiau normaliai, beliko įstoti į universitetą. Ruošiuosi studijuoti viešąjį administravimą Mykolo Romerio universitete (MRU).
Sportininkus į MRU priima kiek lengviau, turiu papildomų balų, kuriuos sukaupiau žaisdamas rinktinėje. Tikiuosi, viskas bus gerai.
- Kaip egzaminai atsiliepė pasirengimui pasaulio jaunių pirmenybėms?
- Aišku, jie kiek vargino ir trukdė susikaupti.
Tarp kandidatų į mūsų rinktinę buvo net dešimt dvyliktokų. Kai susirinkome į pirmąją stovyklą Druskininkuose, sykį treniravomės tik keturiese, nes kitiems tą dieną reikėjo laikyti egzaminą.
Tačiau apie mokslus - kaip ir apie krepšinį - tarpusavyje šnekamės nedaug. Yra įdomesnių temų.
Sidabras atsiliepė karjerai
- Praėjusią vasarą iš Europos jaunių pirmenybių parsivežei sidabro medalį. Sutartį su su „Lietuvos rytu“ padėjo pasirašyti sėkmingas pasirodymas Graikijoje?
- Kad tą sutartį pasirašiau tik po pusės metų, gruodžio mėnesį (šypteli).
Kiekvienas laimėjimas kažką duoda. Europos čempionate tikrai neblogai sekėsi, po to neblogai pradėjau ir sezoną su „Sakalais“.
Viskas po truputį susideda. Buvo labai malonu, kai sulaukiau „Lietuvos ryto“ pasiūlymo.
- Esi vienintelis jaunių rinktinės žaidėjas, kuris praėjusį sezoną jau tarė svarų žodį ir vyrų krepšinyje. Vasario mėnesį laimėjai tritaškių konkursą per SEB BBL Žvaigždžių dieną, dar ryškiau sužibėjai per LKL finalo seriją su „Žalgiriu“, kai per ketvirtąsias rungtynes pelnei net 22 taškus. Ko pritrūko komandos draugams, kad ir jie žaistų LKL, o ne NKL varžybose?
- Nesutinku, kad buvau vienintelis. Marius Valukonis ir Aurimas Birgelis su Marijampolės „Sūduva“ praėjusį sezoną juk taip pat jau žaidė LKL pirmenybėse.
Galbūt esu šiek tiek fiziškai labiau subrendęs už savo bendraamžius, todėl anksčiau už kitus pradėjau žaisti su vyrais. Apie tokius dalykus niekados nesusimąsčiau.
Žaidi, kaip moki. Svarbiausia - stengtis ir tobulėti. Negali juk visi žaisti NBA ar Eurolygoje. Kaip ir gyvenime, taip ir krepšininko karjeroje labai svarbu laiku atsidurti tinkamoje vietoje. Kai gauni šansą, reikia stengtis jį išnaudoti.
- Kuo per metus pasikeitė jūsų komanda?
- Visi sustiprėjo fiziškai. Kai Vilniaus pedagoginiame universitete atlikome testus, visų rezultatai - ir greičio, ir jėgos - buvo akivaizdžiai geresni.
Mes sparčiai artėjam prie vyrų. Rinktinėje niekuomet nebuvo jokių bendravimo problemų. Tačiau šią vasarą visi atrodo dar labiau surimtėję. Ir visi dar kryptingiau siekia savo tikslų.
- Kuris komandos draugas atrodo patobulėjęs labiausiai?
- Žygis (Žygimantas Janavičius) tikrai labai patobulėjo. Juolab kad jis šį sezoną dar buvo patyręs ir rimtą traumą. Tik grįžęs į aikštę Žygis net neslėpė, jog šiek tiek bijo ir saugojasi.
Tačiau dabar, regis, viskas jau gerai. Jis tikrai bus labai aukšto lygio įžaidėjas.
Rinktinė - viena šeima
- Kartu su Ž.Janavičiumi patekote į simbolinį 2006 m. Europos jaunių čempionato penketą. Daug komplimentų Graikijoje taip pat sulaukė ir du aukštaūgiai: Vaidas Čepukaitis su Pranu Skurdausku, tačiau rinktinės atsarginių suolas pernai, regis, buvo silpnesnis. Ar situacija dabar pasikeitė?
- Krepšinyje retai būna, kad vienodai daug žaistų visi dvylika komandos žaidėjų.
Pasaulio čempionatas - neeilinės varžybos, todėl sunku iš anksto prognozuoti, kaip jame kiekvienam seksis. O nuo suolo eiti į aikštę visada sunkiau, nes esi neapšilęs, atsiliepia ir psichologiniai dalykai.
Jeigu įveiksime jaudulį, viskas turėtų būti gerai. Mūsų suolas, man regis, šįmet yra sustiprėjęs.
- Į rinktinę šįsyk nepateko du sidabro medalininkai (Rokas Ūzas ir Gabrielius Ramonas), jų vietą užėmė Aurimas Birgelis ir Žilvinas Petraitis. Kodėl?
- Taip pasirinko treneris. Sunku tikėtis, jog po metų į varžybas važiuotų tas pats dvyliktukas. Kiekvienais metais vienas patobulėja labiau, o kitas gal stabteli.
Galbūt iš šono atrodo, kad lengva atvažiuoti ir išsikovoti vietą rinktinėje. Tačiau reikia priprasti ir prie trenerio, ir prie komandos draugų.
Dabar visi susirinko po ilgo sezono, rūpinosi mokslais, todėl buvo dar sunkiau.
- Kokie šios rinktinės privalumai?
- Turime nepaprastai gerą įžaidėją. Yra pora tikrai gerų metikų, o Vaidas (Čepukaitis), Pranas (Skurdauskas) ir Marius (Valukonis) po krepšiu bus labai didelė jėga.
Bet kaip mums seksis, parodys žaidimas.
- Dvyliktuke netrūksta gynėjų ir aukštaūgių, tačiau lyg tyčia visiškai nėra juos „rišančių“ dvimetrinių žaidėjų. Šios rinktinės silpniausia vieta - „trečiojo numerio“ pozicija?
- Tikiuosi, kad didelė parama mums šįmet bus Lukas (Brazdauskis). Po gero sezono NKL su Jonavos „Dextera“ jis tikrai patobulėjo. Jo ūgis - 204 cm, jis gerai mato aikštę ir neblogai pataiko į krepšį, todėl turėtų gerai įsilieti į žaidimą kaip „trečiasis numeris“.
- Rinktinės vadovo pareigas eina tavo tėvas. Tau, kaip komandos kapitonui, tai - privalumas ar minusas?
- Galbūt man lengviau spręsti kai kuriuos reikalus, tačiau su juo bendrauju kaip su komandos vadovu, o ne kaip su tėčiu.
Šioje rinktinėje visi kartu praleidžiam jau ketvirtą vasarą. Esam kaip viena šeima.
Principinė dvikova su prancūzais
- Kaip vertini rinktinės pasirengimą ir kontrolines rungtynes?
- Pasiruošimas tikrai buvo gana sudėtingas. Vieni negalėjo laiku atvykti į stovyklas dėl egzaminų, kiti - dėl traumų ar ligų.
Pauliui (Kleizai) buvo įplyšęs kelio raištis, Žygis (Janavičius) kurį laiką sirgo sinusitu, Darių Gvezdauską kamavo alergija, o Deividas Daunys dėl nugaros traumos galų gale net nepateko į rinktinę.
Dar niekuomet taip nebuvo, kad treniruotumės tik devyniese ar dešimt, kaip teko šią vasarą. Kai turnyre Suomijoje žaidėme be V.Čepukaičio ir Ž.Janavičiaus, žaidimas neretai strigdavo. Labai jaučiasi, kai komandoje yra Žygis ir kai jo nėra.
Pirmąsyk visi kartu pagaliau įbėgom į aikštę tik su Japonijos rinktine „Siemens“ arenoje. Du kartus laimėjome prieš Lino Šalkaus treniruojamą jaunimo rinktinę.
Esame neblogai susižaidę, todėl mums reikėjo tik atgaivinti senus ryšius.
- Pasaulio pirmenybes pradėsite dvikova su prancūzais, su kuriais turite senų sąskaitų. Jiems pralaimėjote ne tik pernykštį finalą Graikijoje, bet ir per draugišką turnyrą šią vasarą Prancūzijoje. Ko reikia revanšui?
- Pirmosios rungtynės bus vienos svarbiausių. Puikiai pažįstame vieni kitus. Prancūzų sudėtis taip pat beveik nepasikeitė.
Man regis, mes turėsime šiek tiek daugiau motyvacijos. Reikia būtinai įkalti prancūzams už Europos čempionato finalą.
- Jeigu iš Novi Sado parsivežtum pasaulio pirmenybių sidabrą, būtum patenkintas?
- Vieni sako, kad geriau laimėti bronzos medalius - čempionatą baigti pergale nei pralaimėti finalą ir gauti sidabrą.
Važiuojame kupini sveikų ambicijų. Aišku, būtų labai apmaudu po finalo, jeigu jį vėl pralaimėtume. Tačiau bet koks pasaulio pirmenybių medalis mums būtų rimtas laimėjimas.