Savo žodžiams puolėjas liko ištikimas, nors vėl sukirto rankomis su tuo pačiu Ispanijos klubu. Ir tąsyk, ir dabar „Žalgiris“ taip pat mėgino prisikalbinti M.Timinską.
Tačiau svarbiausiai savo karjeros komandai krepšininkas atsuko nugarą. „Nenoriu blaškytis. Man visada labai sunku kraustytis iš vienos vietos į kitą“, - tvirtino puolėjas, dabar atostogaujantis žmonos gimtinėje JAV.
Šiaurės Karolinos valstijoje dienomis oras įkaista iki 30 laipsnių. Kartais - dar labiau. Tačiau M.Timinskas nemėgsta saulės vonių, todėl į paplūdimį prie Atlanto vandenyno su šeima traukia labai retai.
Su žmona Barbara bei dukterimis 6-erių Taylor ir metais jaunesne Natalie krepšininkas dienas mieliau leidžia namų kieme. Timinskai įsikūrę šalia Rolio miesto, todėl pramogauti traukia ten. Bet net vasarą ilsėdamasis dvimetrinis puolėjas neapleidžia sporto: ir į krepšį pamėto, ir su treniruokliais pasimankština.
Atsakingas požiūris į darbą 33-ejų M.Timinskui padeda daugelį metų išlikti puikios sportinės formos. Pastarąjį sezoną lietuvis Ispanijos čempionato reguliariajame sezone žaisdavo po 23 min., per kurias pelnydavo po 8 taškus (58 proc. dvitaškių, 34 proc. tritaškių), atkovodavo po 3 kamuolius.
Atkrintamosiose varžybose, kurios „Pamesa“ baigėsi jau ketvirtfinalyje, puolėjas žaidė po 27 min., pelnė po 6,5 taško (64 proc. dvitaškių, 22 proc. tritaškių), atkovojo po 5 kamuolius.
Ateinantį sezoną Valensijos klubas po dvejų metų pertraukos grįš į Europos varžybas ir žais ULEB taurės turnyre, todėl M.Timinskui reikės dar daugiau jėgų. Bet iššūkiai puolėjui patinka.
***
- Mindaugai, „Žalgiriui“ atstovavote 1999-2000 metų sezoną bei 2002-2005 metais. Kauno klubas siūlė likti, bet pasirinkote įspūdingą „Pamesa“ pasiūlymą ir per dvejus metus uždirbote 1,2 mln. eurų.
Kodėl dabar apsisprendėte likti Valensijoje, o ne pasirinkote galimybę grįžti į Kauną ir vėl išmėginti jėgas Eurolygoje?
- Dažniausiai teikiu pirmenybę tai komandai, kurioje žaidžiu. Susigyvenome su Valensija, pripratome, todėl norėjau ten likti. „Pamesa“ stiprėja ir tikiu, kad kiti metai jai bus geresni.
Be to, dukterys jau dveji metai Ispanijoje lanko mokyklą ir, jei nebūtina, nesinori vaikų tampyti iš vieno krašto į kitą.
Esu sėslus žmogus, nemėgstu kraustytis. Pamenu, kaip buvo sunku palikti „Žalgirį“ po trejų metų.
Tačiau kalbėjausi su „Žalgiriu“ ir, jei nebūčiau pratęsęs sutarties su Valensijos klubu, tikriausiai būčiau atsidūręs Kaune.
- Nesuvirpėjo širdis, kai „Žalgiris“ pradėjo jumis domėtis?
- Jaučiu sentimentus Kauno klubui - tie ketveri metai buvo įdomūs, išliko daug gerų prisiminimų.
Sunkiausias buvo 1999-2000 metų sezonas. Po triumfo Eurolygoje, kai komanda subyrėjo, reikėjo įsivažiuoti - ir kalbant apie krepšinį, ir apie vadybą. Bet klubas atsigavo.
- Ar palaikote ryšį su kuo nors iš „Žalgirio“?
- Pasišnekame su Gediminu Navikausku, Ginu Rutkausku (buvęs generalinis direktorius prieš kelias dienas oficialiai paliko „Žalgirį“), Vidu Ginevičiumi.
Reikės pasišnekėti su Dainiumi Šalenga. Kai jis žaidė Ispanijoje, kartais pasikalbėdavome.
„Žalgiris“ smarkiai pasikeitė: nebėra Aleksandro Kosausko, Antano Sireikos. Atrodo, pavadinimas tas pats, bet komanda - kita.
- Kažkur užsiminėte, kad iš visų šalių, kuriose žaidėte, jūsų šeimai labiausiai patinka Ispanijoje. Kodėl?
- Pirmiausia Ispanijos lyga yra stipriausia Europoje. Bent aštuonios ispanų komandos galėtų rungtyniauti Eurolygoje, todėl ACB žaisti labai įdomu.
ACB organizacija - ideali. Nepalyginsi nei su LKL, nei su BBL. Visur skraidome užsakomaisiais reisais, oro uostuose negaištame laiko.
Ispanijoje puikios gyvenimo sąlygos ir mano šeimai: orai geri, klubas nuomoja butą, dukterys lanko gerą mokyklą.
- Koks jūsų vaidmuo „Pamesa“ komandoje?
- Žaisdamas tik apie 20 minučių, stebuklų nesukursi. Komanda puikiai subalansuota, todėl ir ateinantį sezoną mano vaidmuo neturėtų keistis. Aš ne iš tų krepšininkų, apie kuriuos sukasi žaidimas, tiesiog esu ekipos dalis.
Dabar su atsarginio vaidmeniu man susitaikyti jau lengviau nei anksčiau. Tiesa, rungtynes dažniau pradėdavau starto penkete, per svarbius mačus ar atkrintamąsias varžybas į jį patekdavau visada, nors yra tekę į aikštę eiti ir nuo suolo. Bet dabar starto penketas labai daug nereiškia.
- Valensijoje susiradote draugų?
- Visada bendrauji su krepšininkais, komanda tampa antrąja šeima. Su kai kuriais „Pamesa“ žaidėjais draugavome šeimomis.
- „Žalgiris“ jums siūlė galimybę grįžti į Eurolygą, bet likdamas Valensijoje pasirinkote ULEB taurės varžybas. Nepasiilgstate stipriausio Europos turnyro kovų?
- Žinoma, kad pasiilgstu Eurolygos. Bet ateinantį sezoną ir ULEB taurė bus visai įdomi. Norėčiau kurį laiką dar žaisti krepšinį, todėl Eurolygoje tikiuosi baigti karjerą.
- Jūsų amžiaus krepšininkus dažnai kamuoja įvairios problemos. Kaip jaučiatės jūs?
- Fiziškai jaučiuosi puikiai, rimtesnių traumų nėra, per daug nieko neskauda. Šia prasme pasisekė.
Tačiau kartais būna sunku psichologiškai. Sezono metu pasijunti pavargęs, iki galvoti apie karjeros pabaigą. Bet pailsi kelias savaites ir vėl norisi grįžti.
Kol kas neįsivaizduoju savęs nežaidžiančio krepšinio. Juolab kad dar nesu apsisprendęs, ką galėčiau veikti, kai baigsiu karjerą.
- Kaip leidžiate atostogas?
- Važiavome su vaikais į Orlando mieste Floridos valstijoje esantį Disneilendą. Ten vykstame kas vasarą - ir dukroms patinka, ir mes su žmona karuselėmis pasisukame.
Su Barbara lankėmės San Antonijuje. Kartą esame ten buvę, todėl norėjome grįžti. Vaikus palikome žmonos giminėms, nuvažiavome į San Antonijų vieni ir romantiškai praleidome laiką.
Nuvažiuojame iki paplūdimio - Atlanto vandenynas pora valandų kelio nuo mūsų namų. Nors šiaip nelabai mėgstame gulinėti pajūryje.
Daugiausia laiko praleidžiame namuose Šiaurės Karolinos valstijoje. Nieko ypatinga neveikiame - malonu tiesiog atostogauti.
Šiek tiek pasportuoju: pabėgioju, šalia namų yra krepšys, į kurį pamėtau, name įsirengiau sporto kambarį, nueiname į baseiną.
Per sezoną pasiilgstu įdomesnio maisto, todėl užsukame į įvairius restoranus. Pas mus vieši amerikiečiai draugai. Dukterys vaikšto į stovyklas, sportuoja. Laikas greitai bėga.
- Kelionės į Lietuvą neplanuojate?
- Šią vasarą nevažiuosime, gal kitą. Mano tėvai mus aplanko - netrukus atvyks tėtis, o mama atvažiuos, kai grįšime į Ispaniją.
- Artimųjų prašote atvežti juodos duonos?
- Kad jau atpratau nuo jos - po pasaulį keliauju nuo 18 metų. Žinoma, pasiilgstu lietuviško maisto, bet jo tėvai vis tiek neatveš. Cepelinus nelabai mėgstu, labiau noriu šaltibarščių. Bet pats jų negaminu. Laukiu, kol grįšiu į Lietuvą, ir tada atsivalgysiu.
- Lietuvoje senokai nebuvote. Ar domitės tuo, kas vyksta tėvynėje?
- Jei patikrintumėte mano nešiojamąjį kompiuterį, aptiktumėte, kad beveik visi interneto adresai yra lietuviškų tinklalapių: lrytas.lt, krepsinis.net, eurobasket.lt. Į šiuos puslapius užsuku kasdien.
Dabar man lengviau jaustis arčiau Lietuvos nei tuomet, kai buvau 19-kos. Kai išvažiavau studijuoti į Ameriką, neturėjau priėjimo prie interneto, todėl labai atitrūkdavau nuo Lietuvos įvykių.
Dabar net Lietuvos komandų rungtynes pažiūriu - ar Vilniaus „Lietuvos ryto“, ar „Žalgirio“. Matau lietuvišką krepšinį, seku naujienas. Skambučiai į Lietuvą nebrangūs, dažnai kalbuosi su artimaisiais. Todėl po tiek metų klajokliško gyvenimo nesijaučiu labai toli nuo Lietuvos. Nors fiziškai gimtinėje ir mažai būnu, bet jaučiuosi esantis visavertis lietuvis.
- Ar jūsų dukterys kalba lietuviškai?
- Vyresnioji vis dar šneka, o mažoji - sunkiau, nes kai žaidžiau Lietuvoje, ji buvo visai maža ir nespėjo išmokti kalbos.
Šeimoje puoselėti lietuvių kalbą man vienam labai sunku. Didžiausias trūkumas, kuris atsirado palikus Lietuvą, - dukterys, ypač jaunesnioji, beveik nemoka lietuviškai, nors su jomis stengiuosi kuo daugiau bendrauti savo gimtąja kalba.
- Prieš penkerius metus padėjote tašką Lietuvos rinktinėje, pirmenybę skirdamas šeimai. Ar jus jaudino tai, kas vyko nacionalinėje komandoje, kai po pernykščio pasaulio čempionato rinktinė beveik visiškai pasikeitė?
- Man buvo gaila trenerio A.Sireikos, nes manau, kad jis daug davė ir Lietuvos krepšiniui, ir „Žalgiriui“.
Kai atėjo į „Žalgirį“, jis buvo vienoks treneris, paskui tapo kitoks, įgijo patirties.
Geriausia A.Sireikos savybė ta, kad jis nestovi vietoje. Mačiau, kaip jis tobulėjo, ir manau, kad man, kaip krepšininkui, šis treneris irgi padėjo patobulėti. „Žalgiryje“ jau buvau gana solidaus amžiaus, o tokio amžiaus žaidėjui sunku ką nors pakeisti.
Man buvo gaila žiūrėti, kaip visi drasko A.Sireiką ir mėto į jį purvais.
- O naująjį rinktinės trenerį Ramūną Butautą ar pažįstate?
- Neteko bendrauti, nors esu žaidęs prieš jo treniruotus „Šiaulius“.