„Mana“. Juanes. „Estopa“, - savo mėgstamus atlikėjus vardija Š.Jasikevičius. Žaisdamas „Barcelona“ klube jis puikiai pažino Ispaniją, kurioje pirmadienį prasidės Europos krepšinio čempionatas.
Būtent čia lygiai prieš dešimt metų, būdamas 21-erių, Šaras debiutavo Lietuvos rinktinėje. Iš tos komandos, kuri 1997 m. Europos čempionate užėmė 6-ąją vietą, jis vienintelis vis dar žaidžia nacionalinėje rinktinėje. Interviu žurnalui „Krepšinis“ ryškiausia Lietuvos krepšinio žvaigždė atvirai pasakojo apie norą rungtyniauti dar 1996 m. olimpinėse žaidynėse ir skausmą pralaimėjus 1999-ųjų Europos čempionate, pasakojo apie savo ašaras per filmą „Tautos Šaras“, baimę bėgant nuo bulių Pamplonoje ir nerimą prieš čempionatą Ispanijoje.
- Šarūnai, su kuo tau siejasi Ispanija?
- Su metais, praleistais Ispanijoje. Ten jaučiuosi kaip namuose. Labai gerai pažįstu šalį, kultūrą, moku kalbą, turiu daug draugų. Lietuva yra mano mylimiausia šalis, mano šalis, kurioje aš gimiau ir augau, o Ispanija yra mėgstamiausia iš visų kitų šalių.
- Mėgstamiausias tavo ispaniškas gėrimas.
- Gėrimas priklauso nuo situacijos: ar tai atostogos, ar darbas (šypsosi).
- Valgis?
- Jūros gėrybės.
- Pramogos?
- Restoranas su draugais ir diskoteka.
- Miestas?
- Barselona.
- Žmogus?
- Ispanijoje turiu daug draugų. Labai gerų draugų, kurių labai pasiilgstu. Labai gerai sutariu su Ispanijos rinktine, nes su dauguma ir prieš daugumą esu žaidęs, gerai juos pažįstu. Šiaip draugų Barselonoje pilna.
- Kokią ispanišką frazę turėtų žinoti sirgaliai, važiuojantys į Europos čempionatą?
- Una cerveza (vieną alaus).
- Rinktinės rėmėjų reklamoje vaidini toreodorą. Ar tau patinka korida?
- Ne. Manau, kad tai yra žiauru. Man baisu viskas, kas nukreipta prieš gyvūnus, jų kankinimas ir netgi nužudymas. Korida yra labai negraži ispanų kultūros dalis.
- Esi buvęs koridoje?
- Esu. Ir tradicinėje, ir tokioje, kur jaunesni mokėsi kautis su mažesniais buliais. Man patinka eiti į renginius, į kuriuos susirenka daug žmonių, yra gera nuotaika. Bet pati idėja - kankinti gyvulį, o paskui jį nužudyti - yra žiauri. Aš esu prieš.
- Kartu su Žydrūnu Ilgausku esate bėgę nuo bulių tradicinėje šventėje Pamplonoje. Ar patiko?
- Tada buvo Ilgausko „bernsavaitis“. Mes bėgome pačiame priekyje, kad buliai nenukaltų. Aš vienas iš pirmųjų įbėgau į stadioną. Vadinasi, buvau daugiausia pridėjęs į kelnes (juokiasi). Galiu tai pasakyti labai atvirai. Iš arti tie buliai atrodo labai įspūdingai.
- Ar tau patinka Maljorka?
- Maljorkoje turiu butą. Pirkau kaip investiciją. Esu jame buvęs tik tada, kai vyko statybos. Butas įrengtas seniai, bet aš dar nemačiau.
- Bus proga apžiūrėti?
- Čempionato metu ten gyvens mano tėvai.
- Kai buvo traukiami čempionato burtai, norėjosi, kad Lietuva patektų į grupę, kuri rungtyniaus Maljorkoje?
- Kai vyko burtai, aš net nežinojau, ar žaisiu rinktinėje. Burtų nežiūrėjau. Paskui man pasakė, kad Lietuva žais Maljorkoje. Bet man būtų gerai rungtyniauti bet kur Ispanijoje.
- Rinktinėje nerungtyniavai nuo 2004 m. olimpinių žaidynių, dabar sugrįžai po trejų metų. Kokie jie buvo?
- Mano karjeroje tai buvo blogi metai. Praėjo du NBA sezonai, kur reikalai susiklostė nekaip. Atsidūriau komandose, kuriose visai nebuvau išnaudojamas. Nelabai kas ir bandė tai daryti. Ten buvo svarbiau anksčiau nei mane į aikštę įleisti septynis ar aštuonis kitus žaidėjus. Metai buvo blankūs.
- Buvai pasiilgęs to, ką radai atvažiavęs į rinktinę?
- Dabar rinktinė truputį kitokia. Visi tie, su kuriais atėjau į komandą, jau išėjo. Vien tas faktas, kad esu vyriausias rinktinės žaidėjas, daug ką pasako. Yra jaunesnių, ir vos ne dešimčia metų jaunesnių. Tai baisu (juokiasi)! Bet laikas eina. Ir aš greitai baigsiu žaisti, ateis kiti. Gerai sutariu su vyrais, bet su kai kuriais amžiaus skirtumas nemažas.
- Ar žinai, kad nuo tavo debiuto Lietuvos rinktinėje praėjo lygiai dešimt metų?
- Taip. Tai vyko taip pat Ispanijoje, jei žiūrėsime tik į oficialias varžybas.
- Koks buvo tavo debiutas rinktinėje 1997 m. Europos čempionate?
- Tuo metu žaidžiau Amerikos universiteto komandoje ir nelabai supratau, kiek svarbi man bus Lietuvos rinktinė. Į rinktinę žiūrėjau nelabai rimtai. Man buvo 21 metai, Amerikoje atitrūkau nuo Europos ir net nesupratau, kaip žmonės Lietuvoje serga už rinktinę.
Buvau labai atsipūtęs. Nežinojau, ko tikėtis, ar žaisiu daug, ar ne. Atsimenu, norėjosi žaisti daugiau. Atsimenu, maniau, kad treneris leidžia tik senus, savus. Aišku, treneris buvo prie jų įpratęs labiau nei prie manęs, o aš dar buvau per jaunas. Tuo metu pagrindiniai rinktinės žaidėjai buvo Gintaras Einikis ir Darius Lukminas. Arvydas Sabonis ir kiti po Atlantos olimpiados išėjo iš rinktinės. Atėjo treneris Jonas Kazlauskas, vyko kartų kaita. Su Kazlausku atėjau ir aš.
- Nemanai, kad karjerą rinktinėje galėjai pradėti anksčiau?
- Manau, kad galėjau važiuoti jau į 1996 m. olimpines žaidynes, nes rinktinė visada turėjo problemų dėl įžaidėjų. Tada galėjau būti pakviestas bent į treniruočių stovyklą. Netgi 1995 metais. Bet treneriai visada stengiasi būti su tais žmonėmis, prie kurių yra įpratę. Vladas Garastas tada kvietė kitus žaidėjus, o aš galvojau, kodėl manęs nekviečia į rinktinę? Buvau laimėjęs kelis jaunimo čempionatus, galėjau bent jau treniruotis rinktinėje. Bet ten buvo sena gvardija. Tokiems pienburniams kaip aš nereikėjo painiotis.
- Kurios rungtynės, laimėtos ir pralaimėtos, įsiminė labiausiai?
- Baisiausia, ką esame pralaimėję - 1999 m. Europos čempionato Prancūzijoje ketvirtfinalį. Tada rinktinėje žaidė Kauno „Žalgiris“ po pergalės Eurolygoje, prisijungė labai geros formos Sabas, ir mes atrodėme nuostabiai. Nežinau kodėl, bet ketvirtfinalis buvo juoda diena. Niekada neužmiršiu tų rungtynių (Lietuva ketvirtfinalyje pralaimėjo Ispanijai 72:74. Š.Jasikevičius pelnė 22 taškus. - Red.). Mes buvome absoliučiai stipriausi tame čempionate. Italus, kurie paskui tapo čempionais, grupėje atkalėme 25 taškais! Baisu. Tas ketvirtfinalis buvo žiauriausias.
O viskas, kas geriausia, yra susiję su olimpiadomis ir su Europos čempionatu Švedijoje.
- Ar buvo šansų pataikyti tą tritaškį Sidnėjaus olimpinių žaidynių pusfinalio su JAV paskutinę sekundę?
- Ne. Visada sakiau, kad šansų pataikyti nebuvo. Ant manęs puolė du žmonės. Aišku, visada gali įkristi „durnius“: va, dabar įkrito Ispanijoje metimas iš 26 metrų. O tos rungtynės Sidnėjuje buvo tokios, kurias turėjome laimėti. Likus minutei dar kontroliavome situaciją, bet padarėme tokių klaidelių, kurių daryti negalima norint laimėti tokiose varžybose.
- Su kuriuo rinktinės treneriu buvo geriausia dirbti?
- Gal su J.Kazlausku - todėl, kad su juo dirbau ir jaunimo rinktinėse. Jis iš visų trenerių universaliausias. Antanas Sireika visada žaisdavo žemu penketu, dabar pas Ramūną Butautą žaidžiame dviem aukštais, o J.Kazlauskas stengdavosi prisitaikyti. Apie R.Butautą dar sunku daug šnekėti. Su A.Sireika dirbome porą metų, ir Švedijos auksas niekada neišdils. Visada jį prisiminsime.
Man patinka, kad visi šie trys treneriai turi savo kelią. Nė vienas iš jų nebando kažko kopijuoti, turi savo kryptį ir ja eina. Tai treneriui yra svarbiausia. Be to, nepamirškime, kad nėra žaidėjo, kuriam egzistuotų idealus treneris. Mes visada manome, kad jie blogi. Tik laimėjus jie pasidaro geriausi. Kaip ir žiūrovams žaidėjai - kol ko nors nelaimi, tol...
Su visais treneriais buvo malonu dirbti, nes elgėsi su mumis gražiai. Visi metai rinktinėje man patys geriausi.
- Kaip per dešimt metų pasikeitė Lietuvos sirgaliai?
- Pajutau, kad žmonės dar labiau išprotėjo dėl rinktinės ir krepšinio. Kai pradėjau žaisti rinktinėje, nesusimąsčiau, kad komanda yra taip stebima. Dabar žinau, kas vyksta Lietuvoje per čempionatus. Tai žiauriai „užveda“ ir įkvepia. Norisi tiems žmonėms kažką duoti.
- Prieš kelias savaites pirmą kartą rungtyniavai Vilniaus „Siemens“ arenoje. Koks jausmas Lietuvoje žaisti tokioje salėje?
- Faina. Tiek žmonių... Paskutinį kartą taip buvo, kai žaidžiau „Maccabi“.
- O tai, kad tau žiūrovai plojo garsiausiai, kažką reiškia?
- Nežinau. Aš net negirdėjau, ar man plojo garsiausiai. Man visada patikdavo žaisti rinktinėje. Gerai sutariu su sirgaliais.
- Šiemet pasikeitė rinktinės vadovai ir treneriai. Ar tikrai įvyko revoliucija?
- Nelabai. Nežinau, kur tos revoliucijos ieškoti. Viskas yra labai panašu kaip anksčiau. Taip, žaidėjų sveikata buvo patikrinta, gyvename po vieną geresniuose viešbučiuose, bet, atvirai sakant, daugiau nematau jokių skirtumų.
- O žaidimo revoliucija?
- Kaip sakiau, žaidžiame aukštesniu penketu. Treneris nori, kad visada aikštėje būtų du aukštaūgiai. Mano manymu, bus problemų renkant taškus tol, kol nerasime lengvo „ketvirtojo numerio“. Tokio, kaip anksčiau būdavo Saulius Štombergas arba Mindaugas Žukauskas, kurie iš tikrųjų yra „tretieji numeriai“.
Tarp visų komandos žmonių laikas atrasti Štombergą arba Žukauską. Dabar mes greitai neužpuolame, kartais man atrodo, kad mes apskritai per lėti. Anksčiau žaisdavome tokį krepšinį, kai įsiveržęs atmeti kamuolį kitam, o dabar įsiveržti ir atmesti rinktinėje gali tik aš ir Ramūnas Šiškauskas. Kiti yra kitokio stiliaus žaidėjai. Tai nereiškia, kad jie blogi, bet krepšinis yra kitoks. Daugiausia pasiilgstu to lengvo „ketvirtojo numerio“, iš kurio eitų agresija, nes, man atrodo, kad mes per mažai agresyvūs.
- Kadangi rinktinėje nėra kito pajėgaus įžaidėjo, aikštėje praleidi labai daug laiko. Ar sunku?
- Ne. Aš labai prašau trenerio, kad man leistų žaisti kuo daugiau. Ir A.Sireika prieš čempionatus per kontrolines varžybas visą laiką leisdavo mane į aikštę, nes esu vienintelis įžaidėjas, kuriam teks žaisti daug minučių. Norisi prie to pripratinti kūną ir organizmą.
Kol kas stengiuosi atlaikyti tą krūvį. Akropolio taurės turnyras buvo idealus, nes žaidėme tris dienas iš eilės - taip, kaip ir bus čempionate. Man šis pasirengimo etapas yra labai svarbus, nes NBA truputį atpratau nuo žaidimo, atpratau nuo krūvio, reikia stengtis pasiekti tinkamą formą.
- Kodėl jau daug metų Lietuvoje neatsiranda daugiau aukštos klasės įžaidėjų? Visi ieško „naujo Šaro“.
- Lietuvoje nėra įžaidėjų mokyklos. Nežinau, kaip man pavyko tapti įžaidėju, nes augdamas visai neturėjau į ką žiūrėti. Visi buvo „antrieji numeriai“: Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius - juk jie nebuvo įžaidėjai. Duok Dieve, kad dabar lietuviai žiūrėtų į užsienio įžaidėjus ir mokytųsi. Bet ir mūsų mokykla dabar jau pagerėjo, kreipiama daugiau dėmesio į įžaidėjus.
- Ar kada pasižiūri DVD apie Lietuvos krepšinio istoriją „Lietuvos krepšinis“, kurioje sudėti didžiausių pergalių vaizdai?
- Kai žaidžiau Europoje, žiūrėdavau.
- Prisiminęs pergales, gauni įkvėpimo?
- Žiauriai. Niekada neturėjau tikslo užsidirbti kuo daugiau pinigų. Buvo svarbiau, kad mane prisimintų. O tave prisimena tik kai pasieki pergales. Pavyko olimpiadoje, pasisekė sužaisti Švedijoje. Su Lietuvos rinktine laimėtos pergalės man svarbiausios.
- Izraelyje buvo sukurtas filmas apie tave „Tautos Šaras“. Ar buvo vietų, kurias žiūrėdamas susigraudinai ir verkei?
- Taip. Kai mama Maskvoje priėjo ir apsikabino. Tada apsiverkiau (šioje filmo vietoje Š.Jasikevičius pasakoja apie tai, kokia nuostabi rankininkė buvo jo motina. Eurolygos finalo ketverto metu Maskvoje jie stovi apsikabinę, Š.Jasikevičius pasako: „Čia yra mano brangi mama“ - ir pabučiuoja ją į žandą. Kai filmo kūrėjai paprašo Ritos Jasikevičienės ką nors pasakyti apie Š.Jasikevičių, ji su šypsena atsako: „Labai geras berniukas“. - Red.)
- Tik toje?
- Na, ne. Aš apskritai esu iš tokių myžnių. Galiu verkti per filmus, esu lengvai sugraudinamas. Buvo daugiau filmo epizodų, dėl kurių buvau netoli ašarų. Toks dalykas, filmas apie tave... Man labai gražu.
- Kuris yra tavo tikrasis veidas: tas, kuris nervinasi ir pyksta ant žurnalistų bei teisėjų, ar tas, kuris nuoširdžiai šypsosi susitikęs su draugais?
- Esu toks „up and down“. Emocingas. Nesu iš tų žmonių, kurie sugeba sulaikyti emocijas. Stengiuosi, bet mano charakteris ne toks. Būtų kvaila kažką daryti kitaip, nes tada nebūčiau savimi ir kažką vaidinčiau.
- Kokį klausimą dažniausiai girdi iš žurnalistų?
- Nežinau. Bet Lietuvos spauda tampa labai bulvarinė. Ieškoma sensacijų, rašoma bet kas. Anksčiau to nebūdavo. Kai atėjau į rinktinę, per 5-6 metus kilo viena ar dvi problemos, bet turbūt todėl, kad žurnalistai neteisingai suprato. O dabar viskas sukurta iš anksto ir parašyta.
- Koks absurdiškiausias gandas apie tave?
- Izraelyje rašydavo visokių nesąmonių apie privatų gyvenimą. Apie viską.
- Ieškodavo tau merginų ir fotografuodavo klubuose?
- Taip. O kas Lietuvoje su Simu Jasaičiu vyksta? Jis sėdi restorane, o rašo, kad šėlo. Tai kur jis šėlo? Galbūt jis turi laisvą rytą, gali išgerti alaus porą, trejetą, ketvertą. Atėjo laikai, kai sensacijos svarbiau už santykius su žmogumi.
- Kas tave krepšinyje labiausiai erzina?
- Blogas atsidavimas darbui.
- Kitų?
- Apskritai. Jei ateini į treniruotę ir neatiduodi viso savęs. Būna dienų, kai neišsimiegi, būni blogos nuotaikos, su žmona susipykai ar panašiai. Mane labai nervina, kai praloši ir dėl to nesijaudini. O juk būna tokių situacijų. Atmestinis požiūris į darbą man yra baisiausia.
- Jei nebūtum krepšininkas, koks būtum sirgalius? O gal visai nežiūrėtum krepšinio?
- Žiūrėčiau. Aš žiūriu absoliučiai visas rungtynes, kokias tik rodo. Jei rodo jaunių turnyrą - žiūriu, jei rodo moteris - žiūriu. Jau nekalbu apie aukščiausio lygio vyrų krepšinį. O tai, kaip žiūriu, priklauso nuo to, su kuo sėdžiu. Jei kompanijoje, kur visi karštai reaguoja, aš esu santūresnis. O jei vienas, tai gerokai išsiplūstu.
- Keiki žaidėjus?
- Taip. Panosėje.
- Supranti, dėl ko sirgaliai kartais pyksta ant krepšininkų?
- Sirgaliai yra sirgaliai. Jie irgi kenčia.
- Papasakok sirgaliams, kas rinktinėje geriausiai rengiasi?
- Aš (juokiasi)!
- R.Javtokas irgi domisi mada. Ar sutampa jūsų skoniai?
- Javtokas normaliai rengiasi, taip.
- Kodėl Rimo Kaukėno pravardė Mažas?
- Jis toks mažas, pažiūrėkite į jį (juokiasi). Kai po aikštę laksto, atrodo, kad jis - 180 cm ūgio, aikštėje zuja ratus aplink žmones. Kai prieini arčiau, žiūri, kad visai aukštas.
- Kodėl Darių Songailą vadinate Sonko?
- Anksčiau Prancūzijos rinktinėje žaidė Moustapha Sonko. Tai sakėme Songailai, va, tu būsi Sonko.
- Kiek dar žaisi krepšinį?
- Nežinau. Tai yra vienintelis dalykas, kurį aš moku. Tiesą pasakius, gal yra daugiau dalykų, kuriuos mokėčiau daryti, bet nieko kito niekada nesu bandęs. Visas mano gyvenimas yra krepšinis. Neįsivaizduoju to momento, kai ateis karjeros pabaiga. Neįsivaizduoju.
- Prieš dvejus metus, kai nusprendei nežaisti Europos čempionate, pasakojai, kad negali gyventi be nuskausminamųjų vaistų. Ar vis dar skauda kojas? Reikia tiek vaistų?
- Ne. Tada, po Eurolygos finalo ketverto turnyro Maskvoje, jau buvau priėjęs ribą. Dar niekada iki tol nebuvo taip, kad tris mėnesius nejudėčiau ir kamuolio neliesčiau. Kartais tik palakstydavau, tenisą pažaisdavau. Buvo sunki vasara. Dabar vaistų nebereikia.
- Nesigaili, kad grįžai į rinktinę?
- Ne. Bet po tokių rungtynių su Ispanija, po kelionių, kai reikia keliauti visą naktį ir matai, kaip Robertas Javtokas, sužaidęs rungtynes ir nemiegojęs visą naktį, sėdi šalia ekonominėje klasėje ir neturi kur padėti kojų, kenčia tas tris skrydžio valandas... Tokie vaizdai optimizmo nekelia. Bet aš, aišku, nesigailiu. Labai noriu žaisti rinktinėje, labai noriu dalyvauti olimpiadoje, noriu ką nors iškovoti. Labai pasiilgau rinktinės.
- Prieš auksinį 2003 m. Europos čempionatą paskambinai mamai ir pasakei, kad jauti, jog ši komanda gali laimėti.
- Man atrodo, po pirmų ar antrų rungtynių jai pasakiau, kad būsime čempionai, nes pamačiau, kaip žaidžia kitos komandos, jaučiau, kokie esame mes, jaučiau, kad turime didelį šansą tapti čempionais.
- O ką pasakytum mamai dabar?
- Dabar pasakyčiau, kad esame labai toli nuo geros formos. Bet tai yra logiška, nes daugelis susirinkome po kelerių metų, visai kiti treneriai, visai kitokia sistema.
- Tau neramu?
- Taip, bet visą laiką būna neramu, nes nelabai žinai, kaip eisis. Juk gali būti kaip Prancūzijoje: viskas eisis kaip sviestu patepta, o paskui gausi per vienas rungtynes, ir viskas. Dėl to čempionatai būna labai sunkūs.
Man neramu ir dėl to, kad mums trūksta agresyvumo, neišdraskome varžovų gynybos, kas, manau, visada buvo svarbiausias mūsų bruožas. Apeidavome, laisvam komandos draugui atmesdavome kamuolį, kitas vėl lįsdavo po krepšiu ir vėl atmesdavo, o tada kas nors laisvas jau mesdavo į krepšį. Mes labai gerai rengdavome greitą puolimą, o dabar to nepadarome. Bet dar yra laiko, čempionatas ilgas. Rinktinėje daug aukštos klasės žaidėjų, tik reikia viską suderinti.
- Jei rinktinė nepatektų į olimpines žaidynes, Lietuvai būtų didelė tragedija?
- Patekti į olimpiadą bus taip sunku, kad baisu. Nauja tvarka yra kažkokia nesąmonė. Jei toks Iranas jau yra užsitikrinęs vietą, tai yra baisu... Iš karto po Europos čempionato į žaidynes pateks tik dvi arba trys komandos. Turi pasirodyti labai labai gerai. Nieko nepadarysi, tokios taisyklės ir reikės kautis.