Rugsėjo 10-ąją, kai R.Šiškauskui sukaks 29-eri, jam maloniausi bus artimiausių žmonių sveikinimai. „Šeima man - svarbiausia“, - kartoja šių metų Eurolygos čempionas, su trejais metais jaunesne žmona Edita auginantis netrukus pusantrų sulauksiantį sūnų Matą.
- Esate ne kartą sakęs, kad krepšinyje jums svarbiausia ne asmeniniai laimėjimai, bet komanda. Ar šeimos, taip pat savotiškos komandos, poreikiai jums taip pat svarbesni nei asmeninės pergalės, titulai bei siekiai?
- Krepšinis man tikrai nėra svarbesnis už šeimą.
- Su Edita susituokėte prieš trejus metus. Praėjus vos mėnesiui po vestuvių kėlėtės gyventi ir žaisti į Italiją. Ar Editą teko ilgai įkalbinėti palikti gimtąją šalį ir keliauti paskui jus?
- Ne. Ir man pirmą kartą išvažiuoti iš Lietuvos nebuvo lengva. Bet vien dėl to, kad buvome kartu, jautėmės drąsiau. Be to, Italija neatrodė tokia baisi šalis, kad būtume ilgai svarstę, važiuoti ar ne.
- Neseniai pasirašėte sutartį su Maskvos CSKA komanda. Teks palikti saulėtąją Graikiją ir keltis į žvarbią Rusiją. Ar prieš nuspręsdamas, kur žaisti, tariatės su Edita?
- Be abejo, tariuosi. Noriu, kad ir jai, ir sūneliui Matui būtų gerai. Stengiamės visus klausimus spręsti kartu. Yra vietos, kuriose jai labiau patinka, o kitur nesinori nei žaisti, nei gyventi. Kai sulauki pasiūlymo, ne visą laiką finansai yra svarbiausias dalykas. Žiūri, kokia tai šalis, kokia komanda, treneriai, žaidėjai.
Edita iš pradžių nenorėjo keltis į Maskvą. Jai buvo gerai Graikijoje. Bet kai viską apsvarstėme, ji su tuo susitaikė. Kai iš Italijos važiavome į Graikiją, irgi šiek tiek baiminomės. Bet buvo gerai. Manau, kad ir Maskvoje viskas bus gerai.
- O jeigu Edita pasakytų „aš nenoriu ten važiuoti“, keistumėte planus?
- Ji nėra tokia kategoriška, kad sakytų „ne“.
- Užkrėtėte žmoną krepšiniu?
- Tik mums pradėjus draugauti, ji ėmė domėtis krepšiniu, važinėti su manimi į varžybas, čempionatus. Pasidarė tikra krepšinio aistruolė.
- Treneriai, krepšinio žinovai jus vadina inteligentišku krepšininku. Už aikštės ribų irgi esate toks pats - jokių nereikalingų emocijų, pykčio proveržių?
- Negaliu sakyti, kad emocijų aikštėje nėra. Bet nesu karštakošis, galintis kiekvieną minutę užsiplieksti. Geriau viską nuleisti ramiai nei šokti į akis. Aikštėje emocijomis nieko nepakeisi. Jos prasiveržia po rungtynių. Už aikštės ribų taip pat vengiu konfliktų.
- Ar pergales švenčiate kartu su žmona? Ar kai švenčia komanda, moterims ten ne vieta?
- Komandose, kuriose žaidžiau, buvo skatinamas bendravimas ne tik tarp žaidėjų, bet ir tarp šeimų. Visa komanda būdavo kaip šeima. Todėl dažniausiai - net nebūtinai po pergalių - susirinkdavome su žmonomis, vaikais, draugėmis.
- Kai kurie sportininkai pasirenka tokį gyvenimo būdą, kad kol siekia karjeros užsienyje, žmona su vaikais lieka gimtinėje. Jums būtų priimtina tokia situacija?
- Stengiamės, kad taip neįvyktų. Kai Edita laukėsi, kurį laiką teko pabūti atskirai. Norėjome, kad vaikas gimtų Lietuvoje. Tada Italijoje likau vienas. Per pustrečio mėnesio matėmės tik 2 dienas - buvau nuvažiavęs į gimdymą. Buvo sezono pabaiga, svarbios rungtynės, todėl negalėjau ilgiau pabūti šalia. Tačiau daug bendravome internetu, telefonu. Sąskaitos buvo didžiulės. Tačiau tokiais atvejais pinigų neskaičiuoji.
- Dėl įtempto grafiko negalite sūnui skirti tiek laiko, kiek norėtumėte. Ar Edita nepriekaištauja, jog norėdama, kad šeima būtų kartu, turi sekti paskui jus palikusi gimines, draugus, o ten vis tiek vyrą mato retai?
- Tiesiogiai nėra priekaištavusi. Tokia sportininko žmonos dalia. Ji tai supranta. Kol žaidžiu, nieko nepakeisi. Būna sunku, trūksta pagalbos, šalia nėra šeimos, draugių. Bet kažkaip stengiamės išgyventi tą laikotarpį. Amžinai juk nežaisiu krepšinio.
- Žmona garsėja kaip gera kulinarė. Dažnai jūsų namuose, toli nuo Lietuvos, garuoja lietuviški patiekalai?
- Dažnai. Beveik visada valgome namuose. Nors tiek graikų, tiek italų virtuvė labai gera, su mažu vaiku daug kur neprivaikščiosi. Jam reikia tai valgyti, tai miegoti. Be to, maitindamiesi namuose sutaupydavome laiko. Kai grįžtu iš treniruotės, valgis jau būna paruoštas. Taip lieka daugiau laiko poilsiui.
- Edita yra baigusi Vilniaus kolegijos Medicinos fakultetą. Ji neturi ambicijų siekti karjeros?
- Nei aš, nei ji nenorėtų užsidaryti namuose ir visą laiką sėdėti su vaikais. Bet kol esame užsienyje, nelabai ką nuveiksi. Be to, namuose mažas vaikas. Kai sugrįšime į Lietuvą, norėčiau, kad Edita darytų tai, kas jai patinka, prasiblaškytų. Vien sėdėdamas namuose gali ir iš proto išsikraustyti.
- Įdomi jūsų draugystės su Edita pradžia. Pusę metų bendravote telefonu ir per tą laiką vienas kito nematėte. Edita pirmoji jums parašė trumpąją žinutę?
- Pirmiausia, man atrodo, buvo skambutis.
- Edita paskambino jums kaip gerbėja?
- Kai pradėjome bendrauti, ji nežinojo, kas esu. Praėjo keli mėnesiai, kol sužinojo, kad aš krepšininkas. Tai galbūt mane ir patraukė. Gerbėjų pilna. Bet manęs niekada neviliojo draugauti su gerbėjomis. Daugelis krepšininkų tuomet susimąsto, ar su juo nori draugauti dėl to, kad jis patinka kaip žmogus, ar dėl to, kad jis - žinomas.
Kai gerbėjos puola, rašinėja, skambina, tai netgi atstumia. O su Edita buvo kitaip. Buvo matyti, kad ji nežino, kas aš toks. Aišku, pasitaiko gerbėjų, kurios bando apsimetinėti, jog tavęs nepažįsta, bet viskas greitai išaiškėja.
- Jaunas perspektyvus krepšininkas. Apie tokius merginos pulkais sukinėjasi. O jūs savo antrąją pusę susiradote telefonu. Šalia nebuvo dėmesio vertų merginų?
- Tai - likimas. Mums buvo skirta taip susitikti. Būdavo, kad gerbėjos parašydavo SMS žinučių, bet aš neatsakinėdavau. Nežinau, kas tada įvyko, kad su Edita pradėjome taip bendrauti. Kartkartėmis vienas kitam parašydavome ar pasikalbėdavome. Buvo labai sunku. Ji - kaipėdietė, ten mokėsi. Aš sportavau Vilniuje. Kai žaidžiau „Lietuvos ryte“, grafikas taip pat buvo įtemptas - kasdien po dvi treniruotes. Savaitgaliais - varžybos. Klaipėda - ne Kaunas, per valandą nenuvažiuosi. Kai po pusės metų ji atvažiavo į Vilnių, pasiūliau susitikti.
- Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
- Negaliu pasakyti, kad meilė iš pirmo žvilgsnio. Bendravimas telefonu buvo labai malonus. Man patiko kalbėtis su Edita. Pokalbiai - nebanalūs, nebuvo taip, kad nežinodavome, ką vienas kitam pasakyti. Kažkas prie jos traukė. Kai susitikome pirmą kartą, reikėjo ir antro, ir trečio, ir dar daug susitikimų. Pirmą kartą susitikome pavasarį, o per vasaros atostogas kartu praleidome daug laiko. Ji kaip tik atliko praktiką Vilniuje. Tada ir pasiūliau atvažiuoti gyventi pas mane. Vilniuje Edita ir pabaigė savo mokslus.
- Kai pradėjote kartu gyventi, teko daug apšlifuoti kampų?
- Iškart labai gerai sutarėme. Rimtų barnių nepasitaikė iki šiol. Tik dėl smulkmenų esame pasipykę. Edita nėra išsišokanti.
- Edita - pirmoji jūsų meilė?
- Bendraudavau su merginomis ir iki tol, bet į artimesnes draugystes nesileisdavau. Atvirai sakant, negalėdavau drąsiai prieiti prie nepažįstamos panelės ir ją pakalbinti. Yra tokių, kurie gali šnekinti bet ką ir bet kur. Aš ne toks. Buvo tik viena panelė, su kuria ilgiau draugavome iki pažinties su Edita.
- Kalbate apie „Mis Lietuva 2000“ dalyvę Gabrielę Mandeikytę?
- Taip. Bet ta draugystė neišaugo į nieką rimta. Bent jau aš jaučiau, kad iš to nieko neišeis. Nebuvo meilės. Kažkur nueidavome, bet tuo viskas ir baigėsi.
- Editai pasipiršote Seišelių salose. Baiminotės, kad gali nesutikti?
- Seišeliuose nuolat galvojau, kaip pasipiršti, ką Edita atsakys. Kiekvienas, kuris myli ir nori būti kartu, jaučia nerimą dėl to, kas bus, jei tavo išrinktoji pasakys „ne“. Puikiai prisimenu tą vakarienę, kai pasipiršau.
Bet visas kartu praleistas laikas labai malonus. Su mylimu žmogumi gerai visur. Gali sėdėti net ir gūdžiausiame kaime, vis tiek bus gerai.
- Kokią brangiausią dovaną esate pasidovanojęs?
- Kiekvieną kartą smagu, kai ką nors nusiperki. Nesišvaistau į kairę ir į dešinę, bet ir neskaičiuoju kiekvieno cento. Negailiu nei sau, nei žmonai, nei vaikui.
- Buvote vienas pirmųjų krepšininkų Lietuvoje, kurie pradėjo važinėti automobiliu su į akis krintančiu pagal marškinėlių numerį pasirinktu mašinos registracijos numeriu 08. Pavasarį įsigijote prabangų didžiulį juodą „Hummer“ visureigį. Norite išsiskirti iš kitų?
- Neturiu jokio noro išsiskirti. Įsigijau tai, kas man patinka. Kiekvienas automobilis kainuoja. Bet jis tikrai nėra pats brangiausias. Automobilis, kurį turėjau prieš tai, buvo brangesnis. „Hummer“ tik išsiskiria dydžiu. Vasarą juo patogu važinėti į gamtą, žiemą - per sniegą. Jis praktiškas, be to, gražus. Kodėl man jo nenusipirkus, jeigu leidžia galimybės?
- Esate sakęs, kad svarbiausia žmogui - visada žinoti, kur jo vieta. Kur jūsų vieta?
- Lietuvoje. Pagyventi kitur yra gerai - patiko ir Italijoje, ir Graikijoje, tačiau mane vis tiek traukia į Lietuvą. Kai baigsiu sportininko karjerą, planuojame sugrįžti į Lietuvą.
- Norėtumėte, kad Matas pasirinktų krepšininko kelią?
- Tikrai neversiu žaisti krepšinio. Nemanau, kad vaikai būtinai turi sekti tėvų pėdomis. Jei jam patiks, padėsiu, patarsiu. Bet tikrai neliūdėsiu, jei sakys, kad nenori žaisti krepšinio.
- Artimiausiuose planuose nėra kitų atžalų?
- Apsistoti ties vienu vaiku nenorėtume. Norėčiau trijų. Bet reikia, kad Matas truputėlį paaugtų. Kol jis mažiukas, jam reikia daug dėmesio.
- Neslepiate, kad radęs galimybę sekmadieniais nueinate į bažnyčią. Gal ir Maskvoje jau nusižiūrėjote katalikų bažnyčią?
- Maskvoje buvome trumpai. Viskas vyko paskubomis: teko tvarkyti daug reikalų, pereiti medicininę apžiūrą. O šiaip, kai tik yra galimybė, su žmona visada nueiname pasimelsti.
- Prieš svarbias rungtynes meldžiatės?
- Ne. Po varžybų ar sezono padėkoju Dievui, kad viskas gerai praėjo. Svarbiausia - sveikata. Todėl džiaugiuosi, kad kol kas nesu turėjęs jokių rimtų traumų.
- Priešingai nei didelė dalis Lietuvos berniukų, nelankėte jokios krepšinio mokyklos. Krepšinį išmokote žaisti gatvėje. Kaip jaunuoliui iš Kaišiadorių pavyko prasimušti iki elitinių Europos lygų?
- Nėra vienos formulės. 10 klasėje mane pakvietė į Kaišiadorių „Baltijos“ komandą, tuo metu žaidusią B lygoje. Patiko žaisti krepšinį. Pasisekė, kad mane pastebėjo, kai su Kaišiadorių jaunimo rinktine dalyvavau šalies pirmenybėse. Pakvietė žaisti į Vilniaus „Sakalus“.
- Tuo metu apie Eurolygos čempiono titulą turbūt nedrįsote svajoti?
- Nepatikėjau, kai treneris pasakė, kad manimi domisi „Sakalai“. Man, jaunuoliui iš Kaišiadorių, komanda, žaidžianti Lietuvos krepšinio lygoje, atrodė kažkas labai tolima. Buvo keista, kad LKL klubas domisi nežinomu žaidėju iš mažo miestelio. Patikėjau tuo tik tada, kai po „Baltijos“ varžybų Vilniuje pakalbėjau su tuometiniu „Sakalų“ treneriu Šarūnu Sakalausku. Jaučiausi kaip ant sparnų.
- Ar jau pagalvojate, ką veiksite atsisveikinęs su didžiuoju sportu?
- Tokių minčių kartais kyla, bet kol žaidžiu, nustumiu jas. Bet metai eina, reikėtų dažniau pagalvoti apie ateitį. Gal reikia mokslus baigti, gal pradėti verslą.
- Taip ir nepabaigėte aukštojo mokslo - nei tuometinės Policijos akademijos, nei Vilniaus pedagoginio universiteto?
- Ne. Į Policijos akademiją stojau vien dėl krepšinio. Net minties nebuvo, kad galėčiau būti policininkas. Paskui įstojau į Vilniaus pedagoginio universiteto fizinio lavinimo ir geografijos mokytojo specialybę. Bet vėl nebaigiau. Gal tai ir mano apsileidimas. Kai sportuoji, atrodo, vis nėra laiko. Nors labai norėdamas gali atrasti.
- Kokią šiuo metu turite didžiausią svajonę?
- Norisi kuo daugiau laimėti. Šiemet su Atėnų „Panathinaikos“ laimėjome Eurolygos taurę. Norisi pakartoti tokias pergales. Pergalės veda į priekį. Būtų įdomu pabandyti pažaisti NBA, bet tai nėra mano gyvenimo tikslas. Svarbu, kad sektųsi gerai žaisti.
Tačiau visa ko pagrindas - graži šeima. Noriu, kad šeima gerai jaustųsi, kad joje būtų geri santykiai, kad vaikai būtų geri. Kas iš to, kad žaisi, tau seksis, bet nesutarsi su žmona, vaikai eis šunkeliais. Tada jokio džiaugsmo. Juk karjera kažkada baigsis, o ką daryti tada? Reikia artimų žmonių. Puiku, kai bet kokioje situacijoje gali sulaukti jų patarimo, paramos.