Retro. Šaro debiutas

Po dešimt metų istorija, regis, vėl kartojasi - 2007 m. žemyno pirmenybėse Šaras jau yra vienintelis žaidėjas iš anų laikų nacionalinės ekipos, o prie rinktinės vairo šįsyk Ispanijoje jau debiutuoja Ramūnas Butautas.

Katalonai su teiginiu, kad po dešimties metų geriausi žemyno krepšininkai vėl grįžo į Ispaniją, tikriausiai nesutiktų. 1997 m. Europos pirmenybės vyko už savo nepriklausomybę iki šiol aktyviai kovojančios Katalonijos miestuose: pirmieji du etapai - Badalonoje ir Žeronoje, o atkrintamosios varžybos - Barselonoje.

Šiais metais dėl Europos čempionų vardų kovojantys krepšininkai lyg tyčia į Kataloniją neužsuko nei per pirmojo etapo varžybas, nei dabar, nes visos lemiamos kovos vyksta Madride.

1997 m. čempionatas pasižymėjo menku vietos žiūrovų susidomėjimu. Kodėl?

Pirma, krepšinis Ispanijoje tada dar nebuvo toks populiarus kaip dabar. Antra, Ispanijos rinktinė prieš dešimtmetį buvo kur kas silpnesnė, todėl net žaisdama namuose nebuvo minima tarp pagrindinių Europos pirmenybių favoričių. Trečia, Katalonijoje krepšiniu tradiciškai domimasi mažiau negu Madride ar didžiuosiuose Andalūzijos miestuose (net dabar per ACB lygos mačus Katalonijos klubai smarkiai atsilieka nuo lyderių pagal žiūrovų skaičių).

Šių metų Europos pirmenybėse prie Lietuvos rinktinės vairo debiutuoja Ramūnas Butautas.

Iš keturių trenerių, kurie atkūrus šalies nepriklausomybę vadovavo nacionalinei ekipai, net trys kovos krikštą lyg tyčia gavo Ispanijos arenose. Vladas Garastas debiutavo 1992 m. Badachose vykusiame olimpiniame atrankos turnyre, o Jonas Kazlauskas - jau per minėtas 1997 m. Europos pirmenybėse Žeronoje.

Beje, prieš aštuonias dienas Maljorkos Palmoje debiutavęs R.Butautas nacionalinės komandos vairą perėmė būdamas to paties amžiaus, kaip prieš dešimt metų - J.Kazlauskas. Dabartiniam Lietuvos rinktinės treneriui - 43-eji. Tiek, kiek 1997 m. rudenį sukako ir J.Kazlauskui.

Tačiau daugiau panašumų tarp šių dviejų trenerių įžvelgti sunku.

Prieš dešimtį metų J.Kazlausko situacija buvo ir paprastesnė, ir sudėtingesnė. Dar 1996 m. Atlantos žaidynėse jis buvo V.Garasto asistentas, todėl prieš savarankiško darbo pradžią suspėjo iš vidaus gerai susipažinti su rinktinės virtuve. Kita vertus, po olimpinių žaidynių su rinktine atsisveikino visos trys didžiosios žvaigždės: Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir Rimas Kurtinaitis, todėl J.Kazlauskui iš karto teko lipdyti visai naują komandą. Lyderių vaidmuo atiteko Gintarui Einikiui, Sauliui Štombergui ir Dariui Lukminui, kurie iki tol buvo šešėlyje, o vienintelė tvirta jungiamoji grandis tarp dviejų kartų buvo Artūras Karnišovas.

Dabar prie komandos vairo stovintis R.Butautas atėjo į jam visiškai nepažįstamą aplinką kartu su naujais žmonėmis, kurie, išskyrus trenerio asistentą R.Kurtinaitį, taip pat pirmą kartą pateko į vyrų rinktinę. Kita vertus, pagrindiniai dabartinės rinktinės žaidėjai jau ne vienerius metus tempia lyderių naštą, o iš tų krepšininkų, kurie svariai prisidėjo prie 2003 m. triumfo Stokholme, dabar nėra tik S.Štombergo, Eurelijaus Žukausko ir po sunkios traumos vasarą pailsėti nusprendusio Arvydo Macijausko, kuris dar turėtų grįžti į rinktinę.

Kai 1997 m. nauja Lietuvos rinktinė išvyko į Europos pirmenybes, jai buvo keliamas kuklus tikslas - iškovoti kelialapį į pasaulio čempionatą. Norėdami jį pasiekti lietuviai turėjo patekti tarp penkių geriausių komandų (neskaitant 1998 m. pasaulio čempionato šeimininkės Graikijos).

J.Kazlausko rinktinė užėmė šeštąją vietą, bet užduotį įgyvendino, nes graikai liko ketvirti. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fondas už tai krepšininkams sumokėjo 200 tūkstančių litų premiją.

Šiais metais Lietuvos krepšinio federacija rinktinei taip pat nekėlė didelių reikalavimų. Oficiali užduotis - gauti bilietą į 2008 m. vyksiantį papildomą olimpinį atrankos turnyrą. Tai yra užimti bent septintąją vietą (jei aukščiau atsidurs olimpinį kelialapį jau turinti pasaulio čempionė Ispanija).

Prieš dešimt metų Ispanijoje pirmą kartą buvo išbandyta varžybų sistema, kuri naudojama ir šiose pirmenybėse.

FIBA teises perėmusi „FIBA Europe“ po neilgos pertraukos sugrąžino 1997 m. varžybų formulę. Tiesa, su vienu skirtumu - prieš dešimt metų komandos į antrąjį etapą „nusinešė“ visus pirmajame surinktus taškus, o ne vien tuos, kuriuos iškovojo tarpusavio rungtynėse.

1997 m. Europos pirmenybių pirmasis etapas lietuviams susiklostė taip pat, kaip dabar. Žeronoje jie įveikė Izraelio, Prancūzijos bei Slovėnijos rinktines ir į antrąjį etapą pateko turėdami tris pergales.

Antrajame etape, kurio rungtynės toliau vyko Žeronoje, J.Kazlausko rinktinei sekėsi prasčiau. Lietuviai nugalėjo tik turkus, tačiau pralaimėjo graikams ir rusams. Viltys kautis dėl medalių išgaravo ketvirtfinalyje, kai Lietuvos krepšininkai turėjo pripažinti Jugoslavijos pranašumą.

Po to mūsų šalies rinktinė įveikė Lenkiją ir užsitikrino kelialapį į 1998 m. pasaulio čempionatą, o paskutinę varžybų dieną pralaimėjo dvikovą dėl penktosios vietos šeimininkams ispanams.

Š.Jasikevičius yra vienintelis Lietuvos rinktinės krepšininkas, kuris jau antrą kartą dalyvauja Ispanijoje rengiamame Europos čempionate.

Prieš dešimt metų tuometis Merilendo universiteto trečiakursis jau žavėjo visus savo juvelyriniais perdavimais, tačiau dar blaškydavosi aikštėje ir neretai priimdavo skubotus sprendimus.

„Mūsų „amerikiečiams“, matyt, turi įtakos ir tai, kad jie dar nespėjo apsiprasti su europietiško krepšinio braižu“, - aiškino J.Kazlauskas, ieškodamas 21-erių metų įžaidėjo bei dar trijų iš NCAA pirmenybių atvykusių rinktinės krepšininkų klaidų priežasčių.

„Mūsų komanda nauja, reikia laiko priprasti prie žaidėjų. Be to, man labai keblu prisitaikyti prie europiečių teisėjavimo. Gindamasis bijau net žioptelėti, nes tuoj įžvelgs pražangą“, - sutiko su treneriu ir pats Š.Jasikevičius.

1997 m. Europos pirmenybėse Šaras žaidė 7 iš 9 rungtynių, aikštėje vidutiniškai praleisdamas po 16,4 minutės. Š.Jasikevičiaus minučių skaičius ypač išaugo po to, kai pagrindinis įžaidėjas Darius Maskoliūnas jau per pirmąsias rungtynes patyrė peties traumą ir vėl žaisti galėjo tik per atkrintamąsias varžybas. Kai D.Maskoliūnas vėl grįžo į rikiuotę, du svarbiausius čempionato mačus su Jugoslavija ir Lenkija Š.Jasikevičius jau praleido ant atsarginių suolo.

„Š.Jasikevičius aikštėje siaučia, yra tuščias - per 23 minutes nesugebėjo pelnyti nė taško. Nejaugi dėl tokio žaidimo reikia Š.Jasikevičiui ploti? Jis bijojo, kad Ispanijoje gali kristi jo reitingas: dabar aiškiai jį matome. Rusai savo aikštės pusėje kietai pričiupo mūsų įžaidėją ir sudarkė visą lietuvių puolimą. Lietuvos rinktinės gynėjas tik saugojosi, kad neprarastų kamuolio. Jis nebegalėjo atlikti perdavimo atsidengusiems komandos draugams“, - Šarą viešai kritikavo dabartinis LKF prezidentas Vladas Garastas, kai mače su Rusija jaunasis 21-erių metų įžaidėjas per 23 min. nepelnė nė taško ir nepataikė nė vieno iš 8 metimų.

1997 m. Ispanijoje Š.Jasikevičius vidutiniškai pelnydavo 3,7 taško ir atlikdavo 3,1 rezultatyvaus perdavimo.

2007 m. Europos pirmenybėse Š.Jasikevičius jau yra vyriausias, labiausiai patyręs ir labiausiai tituluotas Lietuvos rinktinės krepšininkas. Pirmajame etape Maljorkoje „Golden State Warriors“ įžaidėjas ne tik atliko daugiausia rezultatyvių perdavimų tarp visų čempionato krepšininkų (7 rez. perd.), bet žaidė ilgiausiai (30,7 min.) ir pelnė daugiausia taškų (14,3) iš visų lietuvių.

Per dešimt metų pasikeitė ir Šaras, ir Europos krepšinis.

2007 m. žemyno pirmenybėse jau po pirmojo etapo iš kovos pasitraukė serbai - 1997 m. Europos čempione tapusios Jugoslavijos rinktinės įpėdiniai.

Tiesa, ir prieš dešimt metų jau buvo lietuvių, kurie netikėjo „jugų“ galimybėmis.

„Jugoslavijos krepšininkai kol kas nedaro ypatingo įspūdžio, nerodo sau būdingo braižo. Jų rinktinėje liko tik vardai. Be to, traumą gavo Predragas Danilovičius 1997 m. ketvirtfinalyje Lietuvos rinktinės dvikovoje su „jugais“, - aiškino Rimas Kurtinaitis.

Tačiau tuometinis Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento direktorius jau po kelių dienų buvo priverstas prikąsti liežuvį.

Jugoslavai, iš kurių „liko tik vardai“, ne tik 15 taškų skirtumu (75:60) įveikė lietuvius, bet ir apgynė Europos čempionų titulą. Beje, dėl traumos visą antrąjį etapą praleidęs P.Danilovičius per tą ketvirtfinalio dvikovą su Lietuva pelnė 22 taškus.

1997 m. Europos pirmenybių sidabro medalius laimėjo italai, bronzos - rusai. Finalo mače su Italija žibėjo Dejanas Bodiroga ir Željko Rebrača, o naudingiausiu čempionato krepšininku buvo išrinktas Aleksandras Djordjevičius.

Ispanijoje Europos pirmenybės vyksta jau trečią kartą. Pirmą sykį žemyno čempionato medaliai koridos ir flamenko šalyje buvo išdalinti dar 1973 metais.

Tuomet varžybos vyko tik dviejuose miestuose: Barselonoje ir Badalonoje. Aiškia pirmenybių favorite buvo laikoma SSRS rinktinė, kuri prieš metus Miunchene sensacingai nukovė amerikiečius ir laimėjo 1972 m. olimpiados auksą. Tačiau Katalonijos arenose sovietų imperijos ekipa, kurios kapitonas buvo Modestas Paulauskas, patyrė fiasko - užėmė tik trečiąją vietą.

Finale Jugoslavija nugalėjo Ispaniją 78:67. Tarp 1973 m. čempionų buvo ir dabartinis Serbijos rinktinės treneris Zoranas Slavničius, kuris šįsyk jau po pirmojo etapo buvo priverstas važiuoti namo.