„Mažasis princas“ iš Prancūzijos atsikeršijo 2005 m. Belgrade, tačiau tuomet Lietuvos rinktinėje nežaidė Šaras. Nors T.Parkeris jau turi tris NBA čempiono žiedus ir šįmet net buvo išrinktas naudingiausiu NBA finalo serijos žaidėju, Europos arenose 25 metų 186 cm ūgio prancūzas vis dar laukia tikrosios savo šlovės valandos.
- Tony, ko tikitės iš šios savaitės Madride?
- Labai jaudinuosi. Nepaprastai laukiu lemiamų Europos pirmenybių dvikovų!
Jaučiu, jog mūsų komanda turi milžiniškų galimybių, mes čia galime nuveikti kažką ypatinga.
Jaudinuosi, nes gali nepasitaikyti daug tokių progų pasižymėti su nacionaline ekipa. Juk kitą kartą pasiekti tikslą gali sutrukdyti tiek trauma, tiek kiti reikalai.
Į šį čempionatą susirinko visi, kurie galėjo, todėl turime nepraleisti savo šanso. Dabar tik reikia suvaldyti jaudulį.
Čia mums tikrai nebus lengva! Ispanai ir graikai buvo ir yra šių Europos pirmenybių favoritai. Tačiau Madride ir mes, ir lietuviai, ir italai galime sumaišyti visas kortas...
- Vis dar tikite, kad Prancūzija gali tapti Europos čempione?
- Man negalima užduoti tokio klausimo!
Aš visada buvau ir esu įsitikinęs, kad mes galime tapti Europos čempionais.
Vienose rungtynėse mes tikrai galime įveikti ir ispanus, ir graikus. Jeigu su šiomis rinktinėmis tektų žaisti seriją iš dešimties mačų, rezultatas galbūt būtų kitoks, tačiau dabar mes turime komandą, kuri per vienerias rungtynes gali įveikti bet kokius varžovus.
Juk 2005 m. turėjome akivaizdžiai silpnesnę rinktinę, tačiau tuomet mes buvome per plauką, kad įveiktume graikus (prancūzai pusfinalyje pralaimėjo 65:66, nors likus minutei iki pabaigos dar pirmavo 7 taškais. - Red.).
Paprasčiausiai reikia, jog pati komanda tikėtų, kad ji gali tapti Europos čempione.
Belgrade - atsarginis
- Kokius prisiminimus jums kelia 2005 m. Europos pirmenybės?
- Komanda Belgrade pasirodė labai sėkmingai. Ji patvirtino savo pažangą. Mes žengėme akivaizdų žingsnį į priekį, palyginti su 2003 m. čempionatu Švedijoje, kai likome ketvirti.
Asmeniškai man tas čempionatas susiklostė dvejopai. Prastokai pradėjau varžybas, tačiau pabaigoje jau buvau įgijęs gerą formą. Aišku, laiku atsitiesti man labiausiai padėjo komandos draugai. Visa rinktinė mane palaikė ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, ir viso čempionato metu.
- Kai rinktinės treneris Serbijoje neįtraukė jūsų į starto penketą, lengvai sutikote sėstis ant atsarginių suolo?
- Kai žaidi gerai, visi tau žarsto komplimentus. Tačiau kai nesiseka, privalai būti ne tik kantrus, bet ir ieškoti geriausios išeities komandai.
Claude'as (C.Bergeaud - Prancūzijos rinktinės treneris. - Red.) žinojo, kad po ilgo sezono NBA buvau šiek tiek pavargęs. Jis sąmoningai norėjo sumažinti mano minučių skaičių, kad būčiau šviežesnis ketvirtajame kėlinyje.
Šis taktinis trenerio pasirinkimas manęs tikrai neišmušė iš vėžių. Juk visada buvau aikštėje per svarbiausias rungtynių akimirkas.
Aišku, kiekvienam žaidėjui sunku susitaikyti su atsarginio vaidmeniu. Tačiau tuomet aš tikrai neatrodžiau gerai, todėl privalėjau blaiviai įvertinti situaciją ir prisiimti visą kaltę bei atsakomybę.
Laukia savo valandos
- Nuolat kartojate, jog jau neturite ką įrodinėti ne tik NBA, bet ir Europos aikštėse...
- (nutraukia) Kai taip kalbu, galvoje turiu tik asmeninius titulus. Šios mano mintys tikrai nėra arogantiškos.
Juk jau turiu tris NBA čempiono žiedus, ir su Prancūzijos rinktine iškovojau du medalius (2000 m. Europos jaunių pirmenybių auksą ir 2005 m. žemyno vyrų čempionato bronzą. - Red.).
Dabar man rūpi tik mano komandų sėkmė. Nepaprastai noriu laimėti ką nors kartu su bičiuliais. Juk žmonės manęs nepradės vertinti kitaip, jeigu per rungtynes įmesiu 30 ar 10 taškų. Krepšinio aikštėje jau spėjau užsidirbti sau vardą.
Bet jeigu taptume Europos čempionais, ir šis titulas paliktų deramą įspaudą.
- Dalyvaujate jau ketvirtose žemyno pirmenybėse. Nors šįmet tapote naudingiausiu NBA finalo serijos žaidėju, Europos aikštėse dar niekuomet nematėme jūsų dominuojančio taip, kaip už Atlanto. Pernai dėl traumos praleidote pasaulio čempionatą. Tikrai neturite jokių ambicijų pagaliau įtvirtinti savo valdžią ne tik NBA, bet ir kitose arenose?
- Aišku, turiu tokį nedidelį norą. Tačiau reikia, kad pasitaikytų tinkamas laikas ir vieta.
Šįmet turime labai gerą rinktinę, todėl negaliu skubinti įvykių ir veržtis į priekį per jėgą. Reikia, kad ir Borisas (D.Diaw) ir Tariqas (T.Kirksay) būtų agresyvūs, kad Flo (F.Pietrus) laiku gautų kamuolį...
Dabartinėje komandoje tikrai neprivalau kasdien vaikytis tik taškų. Privalau atakuoti tik reikiamu momentu.
Juk mums sekasi ir mes laimime tik tuomet, kai visi žaidėjai gauna pačiupinėti kamuolį. Turiu prisiderinti prie komandos ir pirmiausia pats įsisąmoninti tokią situaciją.
Europos pirmenybėse noriu dominuoti kartu su rinktine, o ne taip, kaip tai dariau per NBA finalą.
- Europietiškas krepšinis ir FIBA taisyklės jus verčia dažniau dalintis kamuoliu ir rečiau negu NBA veržtis po krepšiu. Ar dėl šių priverstinių permainų nesijaučiate kiek nepatogiai?
- Tikrai ne. Nors iš tiesų Europos čempionate turiu žaisti šiek tiek kitokiu stiliumi negu NBA, galiu pasinaudoti kitais privalumais.
Čia rečiau turiu kamuolį savo rankose, tačiau galiu dažniau baigti atakas. Neretai, kai reikia organizuoti lemiamą ataką, įžaidėju net būna Josephas (J.Gomis).
Esu įsitikinęs, kad rinktinėje privalau labiau pasitikėti komandos draugais, dažniau dalytis atsakomybe ir laukti savo eilės atakuoti.
Rinktinėje turiu būti labai kantrus, nes nuo to labiausiai priklauso mūsų sėkmė. Juk tik išdraskęs komandinę varžovų gynybą Europoje gali tikėtis sėkmės. Krepšinis čia labiau struktūrizuotas negu NBA.
Aš visuomet turiu būti ir būsiu agresyvus, nes kitaip žaisdamas tiesiog prarasčiau savo veidą. Tačiau Europoje reikia šiek tiek mažiau negu NBA tiesioginės agresijos.
Norėdamas dominuoti Europoje, turi ne tik veržtis po krepšiu, bet ypač - pataikyti tolimus metimus.
Europoje svarbiausia - patirtis
- Norite pasakyti, kad Prancūzijos rinktinėje neprivalote pelnyti po 25 taškus, kaip per 2007 m. NBA finalo seriją? Tačiau jau per Europos pirmenybių pirmojo etapo mačą su italais Alikantėje įmetėte 36 - daugiau negu visi kiti komandos draugai kartu sudėjus (prancūzai laimėjo 69:62). Regis, net ir Europos aikštėse galite būti toks pat rezultatyvus kaip NBA arenose?
- Vienos rungtynės su italais dar nieko nereiškia. Kiekviena dvikova skirtinga. Tai - krepšinis, todėl kartais reikia imtis daugiau atsakomybės.
Tačiau ir toliau nemanau, kad privalau kiekvieną vakarą pelnyti po 36 taškus. Vieną kartą tiek įmeti, bet rytoj viskas gali būti kitaip.
Europos krepšinis skiriasi nuo NBA. Per rungtynes čia visada būna mažiau atakų, todėl visi pelno ir mažiau taškų.
Kita vertus, nemanau, jog mano taškai gali visuomet išgelbėti komandą. Rinktinei tikrai būtų geriau, jeigu aš vidutiniškai pelnyčiau po 15 taškų ir stabiliai pataikyčiau reikiamą akimirką, o ne kasdien mesčiau po 25 taškus ir komandos draugai neturėtų progos pačiupinėti kamuolį.
Norėdami kopti aukščiau privalome pagerinti komandos veiksmus puolant ir daug geriau vienas kitam perdavinėti kamuolį. Taip buvo rinktinėje prieš ketverius metus, taip yra ir dabar.
- Ar vis dar tikite, kad Ispanijoje galite iškovoti bilietą į Pekino žaidynes?
- Niekam ne paslaptis, kad visi daug tikisi iš mūsų komandos.
Man rūpi tik vienas dalykas - ar mes patys atlaikysime šį spaudimą ir pateisinsime lūkesčius.
2003 m. pirmenybėse Švedijoje buvome įsitikinę, jog tapsime Europos čempionais, todėl nuvertinome kitus tikslus. Mes likome už olimpinių žaidynių borto, nes dar neturėjome kantrybės fiksuoti vieną tikslą po kito ir kopti į viršų po vieną laiptelį.
Šįmet negalime sau leisti pakartoti tos pačios klaidos. Dabartinė rinktinė puikiai suvokia, jog svarbiausias tikslas Ispanijoje - olimpinės žaidynės.
Gali žaisti blogiau ar geriau, tačiau viską nulems ketvirtfinalis.
- Norėdami jį laimėti, pirmiausia turite patekti tarp keturių stipriausių antrojo etapo ekipų...
- Dar prieš pirmąjį etapą mums netrūko ambicijų, tačiau Alikantėje pralaimėjome slovėnams.
Mes tikrai neatsisakėme savo tikslų, tačiau reikia pripažinti, jog dar negalime taip tikėti savo jėgomis, kaip ispanai ar graikai.
Šios dvi rinktinės išsiskiria iš visų patirtimi, nes tie patys žaidėjai kartu žaidžia ne vienerius metus.
Mes kartu esame tik nuo 2005-ųjų, o aš dar praleidau 2006 m. pasaulio pirmenybes!
Žmona nesupranta prancūzų
- Koks pagrindinis Prancūzijos rinktinės privalumas?
- Fantastiškos nuotaikos už aikštės ribų. Dabar jaučiuosi, tarsi būčiau grįžęs į jaunių rinktinės laikus.
Mes puikiai pažįstame ir gerbiame vienas kitą. Kiekvienas tiksliai žino savo vietą ir vaidmenį rinktinėje.
Per 2005 m. Europos pirmenybes nebūtume išsikapstę iš duobės ir Belgrade užlipę ant garbės pakylos, jeigu ne puikus komandos mikroklimatas.
Šiandien mūsų rinktinė tokia pat vieninga, tačiau esu įsitikinęs, kad ji - talentingesnė negu prieš porą metų.
Tačiau nemėgstu veltui aušinti burnos, nes tuomet nereikėtų iš viso žaisti. Savo pranašumą pirmiausia turime įrodyti aikštėje. Viskas priklausys nuo to, kaip mums pavyks valdyti krizines situacijas.
- Jūs niekuomet neslėpėte savo simpatijų Claude'ui Bergeaud ir kiekviena proga pabrėžiate rinktinės trenerio nuopelnus...
- Bet juk visur viskas prasideda nuo boso!
Kaip „Spurs“ komandoje svarbiausias - Greggas Popovichius, taip Prancūzijos rinktinėje - Claude'as.
Būtent treneris siekia sukurti tokias rinktinės kasdienio gyvenimo taisykles, kokios man šiek tiek net primena jaunių komandų laikus.
Mes juk galėjome jam pasakyti: „Visi esame profesionalai, todėl nenorime to daryti“. Tačiau taip esame įpratę gyventi nuo jaunystės laikų, todėl visiems mums nebuvo sunku prisiderinti.
Šios taisyklės sukūrė ne tik puikias nuotaikas komandoje, bet ir gerus tarpusavio santykius.
Labai svarbu, kai tarp žaidėjų ir trenerių štabo nuolat vyksta tikras dialogas. Vakarais atsisėdę kartu atvirai kalbamės apie viską. Net apie savo nepasitenkinimą, kai viena ar kita žaidimo sistema neleidžia iki galo atsiskleisti žaidėjui.
- Visa tai ir paskatino jus vėl apsivilkti rinktinės marškinėlius?
- Rinktinė man - nepaprastai svarbu.
Atvirai kalbant, visuomet labai sunku save įtikinti, jog vasarą vėl turi treniruotis. Kai per sezoną sužaidi 110 rungtynių, laimi NBA pirmenybes ir dar šventi vestuves, tikrai norisi gerų ilgų atostogų...
Galiu atvirai prisipažinti: jeigu nebūtų tos puikios komandos, į kurią susirinkę tiek artimiausių draugų, tikrai nežaisčiau rinktinėje.
Man iki šiol labai sunku paaiškinti Evai (A.Parkerio žmona - amerikietė aktorė E.Langoria. - Red.), kodėl esu čia. „Kodėl tu žaidi Prancūzijos rinktinėje? Juk jie tau net nieko nemoka!“ - nuolat klausinėja ji.
Amerikoje žmonės tikrai nesupranta, kokie motyvai verčia atstovauti nacionalinei ekipai. Amerikiečiams sunku suvokti, kad tu žaidi už dyką, nes myli savo šalį ir brangini rinktinės marškinėlius, nes pasiilgai tikro bendro žygio ir avantiūros su senais draugais.
Tai tikrai visiškai skiriasi nuo NBA dominuojančio verslo.