Bet sakinį italas baigė kiek kitaip, nei maniau. „Gerai sakai - liūdnas lokių žudymo čempionatas“, - nukirto pašnekovas. Šiomis dienomis Italijoje tik ir kalbama apie įvykius Abrucų regione, kur brakonieriai nunuodijo keturis lokius. O gal penkis. Tragedija. Bet apie tai, kas vyko Abrucų sporto arenose, Italija nežinojo nieko arba beveik nieko.
Suprogramuota nesėkmė
Kad taip bus, buvo aišku dar prieš rožinių reklaminių čempionato plakatų kabinimo akciją.
Surengusi stipriausių žemyno moterų krepšinio komandų turnyrą viename labiausiai atsilikusių sporto požiūriu Italijos kampelių „FIBA Europe“ smarkiai prisidėjo prie moterų krepšinio antipropagandos. Tiesa, Europos krepšinio strategų norai buvo didingi: juk 2007-ieji - moterų krepšinio metai.
Italijos moterų krepšinio židiniai - Komas, Skijus, Parma, Fajenca, Venecija, Neapolis - liko be krepšinio. Šiuose Italijos miestuose yra senos moterų krepšinio tradicijos, ištikimi žiūrovai, neblogos salės.
Abrucų regione nėra nė vienos „Serie A“ ekipos. Nėra moterų krepšinį palaikančių žiūrovų, nėra arenų.
Beje, salės atsirado kelios dienos prieš Europos čempionato pradžią. Regiono valdžia per savo kraštietį - Italijos Senato pirmininką susiveikė keletą milijonų eurų, pinigų dar atseikėjo „FIBA Europe“, ir keturios griūvančios provincijos salės tapo moderniais sporto centrais.
Tiesa, kas šių „technologijos ir architektūros žaisliukų“ laukia ateityje, kol kas nežino niekas. Kalbama, kad Abrucų regione bus surengtos Viduržemio jūros šalių sporto žaidynes. Galimas daiktas, „salės-žaisliukai“ bus dar reikalingos. Arba nenaudojamos sugrius vėl.
Kas kam turėjo mokėti?
Iš nekuklaus Abrucų užmojo derėtų mokytis pernelyg kukliems. Jeigu į Vastą ar Ortoną čempionato dienomis būtų užsukę, sakykime, Rokiškio, Utenos, Ukmergės, Zarasų merai, jie būtų pamatę keturių mažų ir visai mažų Pietų Italijos provincijos miestukų merus. Labai patenkintus ir išdidžius - jų valdose vyko prestižinis renginys skambiu anglišku pavadinimu „Eurobasket Women“.
Moterų krepšinio propagandos požiūriu Europos čempionatas Rokiškyje, Ukmergėje, Zarasuose ir Utenoje būtų tikrai sulaukęs didesnio krepšinio mėgėjų, televizijos, spaudos dėmesio negu tas, kuris įvyko Kjetyje, Vaste, Ortonoje ir Lančane.
Vaste sporto salė buvo nuolat tuščia. Tuos kelis smalsuolius, kurie išdrįsdavo užsukti į varžybas, pasitikdavo rūstūs kontrolieriai: 15 eurų už bilietą, ir baigta. Vienas italas, atėjęs su draugais pasižiūrėti krepšinį žaidžiančių moterų, iš pradžių suglumo, paskui supyko: „Jūs mums sumokėkite, kad mes čia sėdėtume“.
Pikti buvo ir varžybų teisėjai. Laisvą dieną jiems tekdavo važinėti iš vieno miesto į kitą ir sėdėti tribūnoje. „Kad salė pilnesnė atrodytų“, - juokdamiesi aiškino arbitrai.
Čempionatui diktavo RAI
Italų sporto dienraščių dėmesys jų šalyje vykstančiam Europos čempionatui buvo nesuvokiamai menkas. „FIBA Europe“ propaguojamas moterų krepšinis įvaizdžio varžybas pralaimėjo ne tik trečiajai futbolo lygai, regbiui, plaukimui, bet ir fechtavimui, jojimui.
Į Europos moterų tinkinio čempionatą Liuksemburge „La Gazzetta dello Sport“ nusiuntė būrį specialiųjų korespondentų. Į pašonėje vykstantį Europos moterų krepšinio čempionatą - nė vieno.
Prieš Italijos nacionalinę televizijos bendrovę RAI nuolankiai drebėjo visas čempionato organizacinis komitetas, kurio garbės pirmininkas buvo antrasis po šalies prezidento žmogus - Senato pirmininkas Franco Marini.
RAI priversdavo kaitalioti varžybų laiką išvakarėse. Daugiausia nuo tokio diktato nukentėjo saviškė Italijos rinktinė. Jai teko derintis prie vietos televizijos tinklelio ypatumų: pavyzdžiui, žaisti trečią valandą popiet, nes šeštą vakare būdavo transliuojamas realybės šou iš negyvenamosios salos.
Turizmo gelbėjimosi ratas
Prieš rungtynes Vasto sporto rūmuose bandžiau pasiaiškinti, kuriems galams mažyčiam miestui ant aukštos kalvos reikėjo Europos moterų krepšinio čempionato. Mano pašnekovas - vieno pakrantės viešbučio savininkas.
- Gal jūs žinote, kam Vastui - Europos lygio turnyras?
- Mums verkiant reikia plėtoti turizmą. Matote, ten, apačioje, - puikus Europos mėlynąja vėliava besipuikuojantis paplūdimys. Švarus, tvarkingas, vanduo - šiltas, skaidrus. Bet poilsiautojų - nė kvapo.
- Argi krepšinis pajėgus užpildyti Vasto (it. vasto - erdvus) pajūrį?
- Ką aš žinau... Mums norėtųsi, kad būtų kaip Riminyje (garsus Adrijos pajūrio kurortas Šiaurės Italijoje. - Red.) - daug vokiečių, skandinavų. Mūsų jūra gražesnė, bet užsieniečiai jos dar neatrado.
- Jeigu apie šį turnyrą nieko nerašo jūsiškė spauda, manote, jog rašo vokiečių ar prancūzų?
- Čia ir yra problema. Pinigų į visą šitą krepšinio sambūrį buvo investuota daug, o ar bus iš to naudos - neaišku.
- Jūsų viešbutis bent čempionato metu turbūt pilnutėlis?
- Juokaujate. Viešbutis beveik tuščias. Juk krepšininkes apgyvendino kažkokiame kaimelyje prie jūros. Aš vis dar laukiu. Tikiuosi, kad atvyks vienas kitas sirgalių autobusas.
Beje, sirgalių autobusų Vaste buvo, bet nedaug. Latvių, belgų, vokiečių krepšinio mėgėjai iš tiesų atvyko sirgti už savo rinktines. „Visai neblogai praleidome laiką, - aiškino linksma latvių kompanija. - Dieną - poilsis prie jūros, vakare - krepšinio varžybos“.
Lietuvos moterų rinktinė šįsyk buvo palikta likimo valiai. Jokių autobusų, užsakomųjų reisų. Jokių emocijų. Keletas krepšiniui ištikimų vietos lietuvių, žaidėjų sutuoktiniai, draugai, delegacijos nariai. Ir viskas. Bet tai - jau kita šio keisto Europos čempionato istorija.