„Tai - pačios geriausios dovanos“, - neslėpė nuo pat 1994-ųjų vasaros komandai diriguojantis A.Klimavičius, kuris savaitgalį už nuopelnus krepšiniui buvo apdovanotas ir sporto garbės Komandoro ženklu. Šiaulių ekipos vizitine kortele tapęs ūsuotis šypsojosi, kad šiandien lauktų ir paskutinės dovanos dalies - pergalės Sarajeve prieš „Bosna“ ekipą. Ketvirtasis laimėtas taškas ULEB taurės turnyre šiauliečiams pravertų duris į kitą etapą.
- Džiaugiatės komandos įteiktomis dovanomis?
- Labai mielai priimu tokias dovanas. Jei ir šiandien pasiseks, bus sunku susikalbėti (juokiasi).
Mums labai svarbių rungtynių baigtis priklausys nuo daug veiksnių - ar žais traumas gavę Antonio Grantas, Donatas Zavackas, ar prisimins rungtynes su Berlyno ALBA ir komandos draugus žaidimu pagerbs Artūras Masiulis.
Sarajevo ekipa - pajėgus varžovas: mes turėjome namuose vargo, o persvarą iki 9 taškų (85:76. - Red.) padidinome per paskutines 54 sekundes.
Šįkart negalėsime dėl žaidimo kaltinti varginančios kelionės, nes išvykstame į Bosniją ne naktį, o dieną.
- Jei šiandien pavyktų laimėti, atsivertų durys į kitą ULEB taurės turnyro etapą.
- ULEB vadovybė kaip tik atsiuntė man vardinį kvietimą į burtų traukimo ceremoniją Barselonoje. Mielu noru ten nuvažiuočiau.
Patenkintas debiutu
- „Šiauliai“ šį sezoną debiutavo ULEB taurės varžybose. Kokie jūsų įspūdžiai iš antrojo pagal pajėgumą žemyno turnyro?
- Palyginti su Europos taurės varžybomis, kitais turnyrais, čia gerokai stipresnės komandos. Praėjusį sezoną tik Rusijos, Ukrainos klubai ir Žeronos „Aksvayu“ galėtų konkuruoti su dabartiniais varžovais, kurių dauguma yra ragavę ir Eurolygos.
Kol kas debiutu esu patenkintas, bet apsinuogino mūsų bėdos. Ir SEB BBL rungtynės su „Lietuvos rytu“ parodė, kad turime jėgos tik trims kėliniams. Paskutiniam ketvirčiui laimėti reikėtų dar stipresnių krepšininkų.
- Gal kitą sezoną „Šiauliai“ bandys grįžti į žemesnį divizioną, kur galima pasiekti daugiau pergalių?
- Nesinorėtų eiti atgal, nes daug metų kryptingai kopėme visais laipteliais iki dabartinio lygio. Manau, kad kitas sezonas nebus toks sunkus, nes nebereikės dukart didinti biudžeto.
Be to, komandą formuoti planuojame kiek kitaip - stengsimės išlaikyti daugiau senbuvių. Kol visi įsižaidė, apsiprato tarpusavyje, praėjo laiko.
Manau, kad susižaidimo stoka, iš rinktinės vėlai grįžęs ir krepšininkų pažinti nespėjęs treneris turėjo didelės įtakos debiutinėms rungtynėms su Ankaros „Turk Telekom“. Jei būtume laimėję šį mačą, niekas neturėtų mums nė menkiausio priekaišto.
- „Šiauliai“ garsėjo kaip lietuviškiausia komanda, tačiau šį sezoną pasikvietėte amerikiečių porą. Kodėl?
- Ėmiau juos sukandęs dantis, nes daug metų vertėmės saviškių jėgomis.
Dabar galėčiau pasakyti, kad tokio lygio lietuvių su turimais pinigais nebūtume įpirkę.
Antonio Grantas ir Jose Olivero gerai pritapo prie komandos, jie tenkina trenerių norus, neardo kolektyvo. Gerai, kad legionierių turime tik du, todėl komandoje nesiformuoja atskiros kitataučių frakcijos.
Sąmoningai pasitraukė į šešėlį
- Šį sezoną esate pasigendamas ant komandos suolo. Į tribūnas pasitraukėte, nes pats save išleidote į pensiją?
- Šiam žingsniui ruošiausi kelis sezonus. Komandą treniruoja vienas šalies rinktinės trenerių, rezultatais nesu nusivylęs.
Esu pareigingas, reiklus sau ir kitiems. Nedalyvauju treniruotėse, todėl negaliu komentuoti komandos žaidimo niuansų, nes dar išgirsiu nepatinkantį atsakymą. Būtų negražu (šypsosi).
Aišku, jei būtume turnyro lentelės apačioje, viskas gal būtų kitaip.
- Jus tenkina komandos rezultatai?
- Kalba net ne apie ULEB taurės turnyrą, o apie LKL, SEB BBL pirmenybes, nes su dabartiniais finansiniais ištekliais nesame pajėgūs laimėti serijos prieš favoritus - „Lietuvos rytą“ ir „Žalgirį“.
Taip, galime juos įveikti kartą ar du, bet tai būtų tik prieskonis mūsų patiekalui.
Mūsų tikslas - ieškoti jaunų žmonių, vežtis į Šiaulius, padėti jiems tobulėti, įgyti išsilavinimą. Ir kartu grūdinti aukščiausiam krepšinio lygiui - rengti pamainą stipriausiems klubams, rinktinei.
Prisijaukino Šiaulių politikus
- Artimas Jūsų bendražygis Antanas Sireika neteko Kazanės „Uniks“ trenerio posto. Nebandėte jo susigrąžinti į „Šiaulius“?
- Mes turime dvejų metų sutartį su dabartiniu treneriu, todėl negalime nieko pasiūlyti. Kita vertus, neaišku, kaip A.Sireika pažiūrėtų į kvietimą. Gal jam čia būtų žingsnis atgal?
Aišku, prisimenu Antano pažadą: „Pasistatysite areną - grįšiu“. Arena stovi nuo vasaros.
- Kai buvo steigiamas klubas, tikriausiai negalvojote, kad komanda žais tokioje arenoje, važinės po Europą ir kausis su elitinėmis komandomis?
- Viduje kartais pasidžiaugiu, nes mūsų pradžia tikrai buvo labai sunki.
Pirmiausia reikėjo Šiaulių valdžiai įskiepyti mintį, kad krepšinis gali būti populiaresnis, mylimesnis už dviračių sportą, regbį, žolės riedulį. Mes ilgai tik pro rakto skylutę galėdavome stebėti, kaip buvo dalijamasi biudžeto pinigais.
Tada buvo tokia tvarka, kad pinigai buvo skiriami pagal laimėjimus. Norint pretenduoti į paramą, reikėjo būti nugalėtoju. Mes neturėjome galimybių nukonkuruoti kitų sporto šakų, nes, pavyzdžiui, Lietuvos žolės riedulio ar regbio centras buvo čia, Šiauliuose.
Žengėme didelį žingsnį į priekį, kai buvome priimti į NEBL pirmenybes. Tada šiauliečiai per sezoną ne tik penkiskart pamatė „Žalgirį“, bet ir Maskvos CSKA, Permės „Ural Great“.
Pastaruosius porą metų galiu tik džiaugtis miesto valdžios dėmesiu krepšiniui. Vadinasi, prisijaukinome, pripratinome prie krepšinio ir politikus. Aišku, tam įtakos turėjo ir „Žalgirio“, ir „Lietuvos ryto“ pergalės.
- Kaip „Šiauliams“ pavyko tapti trečiąja šalies komanda?
- Neturėjome vienadienių tikslų, nedalijome pažadų, viską stengėmės daryti pagal galimybes. Iki dabartinės komandos ėjome metų metus, peržengėme visus etapus.
Su ištikimiausiais klubo rėmėjais Alfonsu Armalu ir Algimantu Mikšiu pirmiausia buvo kalbama apie meilę krepšiniui, o po to galvojama apie save.
Gaila, kad kai kuriuose Lietuvos miestuose yra atvirkščiai.
Po Europą - su dešromis
- Europos krepšinio turnyruose „Šiauliai“ dalyvauja jau 13 metų. Koks buvo didžiausias nuotykis?
- Be konkurencijos - 54 valandų kelionė autobusu į Milaną žaisti su „Stefanel“. Buvo svarstymų apskritai nevažiuoti, bet išgąsdino 15 tūkstančių Vokietijos markių bauda ir dvejų metų diskvalifikacija.
Taip ir išvažiavome - 24 žmonių delegacija su 19 pakuočių sūraus mineralinio vandens, medine dėže dešrų, dviem maišais duonos ir žemėlapiu. Įsivaizduokite, kaip turėjome atrodyti rytais, kai visa delegacija prausdavosi rasa ir išsirikiuodavo ant griovio krašto atsikratyti skysčių...
Milane pirmąsyk pamačiau, kad gali būti sporto rūmų, kuriuose susikalbėti galima tik turint raciją. Kai apžiūrėjome varžovų drabužinę, dušus, medikų, masažuotojų kambarius, fizinio rengimo treneris Stanislovas Norkus pratarė: „Pagal tai, ką turi, jie prastai žaidžia“.
Svirduliuodami iš nuovargio šiose rungtynėse atsilaikėm septynias minutes...
- Dabar Šiauliai jau turi areną, kuri stebina atvykusius užsieniečius.
- Iš tikrųjų dabartinių sąlygų mums gali pavydėti. Dabar einame toliau - auginamės žiūrovą, kuris suprastų, kad bilieto įsigijimas - parama krepšiniui.
Visais laikais buvo aktyvių kritikų, bet norėtųsi, kad žmonės taip pat aktyviai plūstų į tribūnas. Norėtųsi daugiau geranoriškumo, suvokimo, kad pralaimėjimai - sporto dalis, jų neišvengia ir pasaulio krepšinio grandai.
Aštuoneri metai - be alkoholio
- Jūsų karjerą „Šiaulių“ klube būtų galima dalyti į du etapus, nes pastaruosius aštuonerius metus išvis nevartojate alkoholio.
- Balandžio mėnesį iš tiesų sukaks aštuoneri metai. Alkoholio pernelyg daug visur atsirado, kad mane dar domintų, - juk dabar jo yra ir vaistinėse, ir degalinėse (juokiasi).
- Ką palaikote dabar kilusioje diskusijoje dėl alkoholio reklamos draudimo?
- Manau, kad aiškiai perlenkiama lazda. Imkime reklamuoti šunų, kačių ėdalą, o apie, tarkim, alų leiskime neigiamą reklamą. Gal kas mano, kad visi puls pirkti ir maitinsis gyvūnėlių ėdalu?
Taip, alkoholis yra didelė problema, bet ne nuo to reikia pradėti. Pirmiausia reiktų susirūpinti jaunimo auklėjimu, švietimu, nes draudimai niekada prie gero neatvedė.