R.Paulauskas: „Esu nusiteikęs su moterimis dirbti ne vienerius metus“

Vienu perspektyviausių šalies trenerių vadinamas 36 metų dzūkas „Krepšiniui“ atskleidė netikėto savo karjeros posūkio priežastis.

- Treneri, paskutiniame 2007-ųjų numeryje jums palinkėjome kuo greičiau susirasti naują komandą. Ir nebūtinai - vyrų. Kalėdų Senelis skaito „Krepšinį“?

- Geri palinkėjimai visada pildosi (juokiasi).

- Ar „Teo“ pasiūlymas jums buvo netikėtas?

- Jo nelaukiau. Tikrai nemaniau, kad taip ilgai ir sėkmingai su šia komanda dirbęs treneris (Algirdas Paulauskas) galėtų pasitraukti.

Kai tik pasikalbėjome su Arvydu Tamašausku („Teo“ direktoriumi. - Red.), labai greitai apsisprendžiau. Galbūt todėl, kad kartu reikėjo priimti ir kitą sprendimą - paduoti paraišką dalyvauti moterų rinktinės trenerio konkurse. Tam buvo likusi vienintelė diena apsispręsti.

- Tuo pat metu stoti prie komandos vairo jums siūlė ir Vilniaus „Sakalai“. Kuo „Teo“ pasiūlymas buvo patrauklesnis?

- Jeigu būčiau turėjęs tokią galimybę, gal būčiau svarstęs abu variantus. Bet „Sakalai“ paskambino jau po to, kai buvau pasirašęs sutartį su „Teo“.

- Krepšinio kuluaruose netyla kalbos, kad „Teo“ bendrovė kitą sezoną jau neberems moterų komandos. Gal sutikdamas tapti LMKL čempionių treneriu iš Vilniaus klubo vadovų gavote garantijas, kad taip neatsitiks ir čia liksite dirbti kitą sezoną?

- Aš pats buvau girdėjęs tokių kalbų, bet reikia mąstyti logiškai.

Jeigu Vilniuje neliktų stiprios komandos, kuri dalyvauja Eurolygos varžybose ir kurioje gali žaisti pajėgiausios lietuvės, susidomėjimas moterų krepšiniu mūsų šalyje smuktų katastrofiškai. Po tokio smūgio visas Lietuvos moterų krepšinis balansuotų ties išnykimo riba.

Manau, kad taip tiesiog negali atsitikti. Labai pasitikiu Arvydu, kuris „Teo“ klubui vadovauja ne vienerius metus. Nors jis konkrečiai neminėjo, kas bus komandos rėmėjai kitą sezoną, mes jau aptarėme visas komandos ateities perspektyvas.

Esu įsitikinęs, kad komanda tikrai turi išlikti tokia ar net stipresnė. Klubui reikia augti, stiprėti bei ugdyti savas krepšininkes. O sutartį kol kas pasirašiau iki šio sezono pabaigos.

- Kodėl ryžotės pereiti į moterų krepšinį?

- Mūsų gyvenimą lemia tam tikri dėsningumai.

Šį sezoną buvau tvirtai apsisprendęs niekur neišvykti iš Vilniaus.

Visada turėjau tokią idėją ir slaptą svajonę padirbėti Vilniaus pedagoginiame universitete. Kažkada buvau jau pradėjęs dėstytojauti, po to nuolat su universitetu palaikiau ryšius, o šį rudenį nusprendžiau, kad atėjo metas vėl rimtai imtis mokslų. Žinojau: jeigu ne dabar, vėliau jau niekados nesugrįšiu. Juk bet koks blaškymasis gyvenime yra nesolidus.

Antra, turiu du mažamečius vaikus. Šiandien jiems mano dėmesys yra tikrai daug svarbesnis negu mano uždirbami pinigai, o šeima visada buvo ir yra mano gyvenimo prioritetas.

Kita vertus, ne tik vyrų komandos gali pateikti viliojančių pasiūlymų. „Teo“ skambutis man buvo ir savotiškas psichologinis testas, ar nesergu kažkokia arogancijos liga ir puikybės manija, ar vis dar vaikštau žeme ir galiu priimti tokį pasiūlymą, kurio galbūt atsisakytų kitas treneris. Tas, kuriam darbas su moterimis atrodytų per prastas ar neįdomus.

Kai tik pamačiau „Teo“ vadovų požiūrį į mane ir sužinojau sąlygas, kurios man suteikiamos čia dirbti, jokių abejonių neliko. Manau, kad, kaip treneris, esu pajėgus šioje komandoje dirbti sėkmingai. Ir ne vienerius metus.

- Moterų krepšinio atstovai nuolat skundžiasi dėmesio stoka ir mažesniais pinigais, palyginti su vyrais. Kiek „Teo“ trenerio alga skiriasi nuo „Sakalų“ ar „Nevėžio“, kur taip pat teko dirbti?

- Negalima to lyginti, nes dabar visai kitas metas negu tas, kai man teko dirbti LKL klubuose. Tokiu atveju tiksliau būtų palyginti tuometį „Teo“ trenerio ir mano atlyginimą vyrų komandose.

Šiandien „Teo“ biudžetas yra tik šiek tiek mažesnis negu „Šiaulių“. Vilniaus komanda gali įsigyti pajėgias legionieres, daug keliauja ir dalyvauja Eurolygos varžybose. Moterų klubas turi puikią struktūrą, o ne tik įplaukiančius pinigus, kuriuos kas tris mėnesius skubama išdalyti žaidėjams, kaip iki šiol atsitinka kai kuriose mūsų vyrų komandose.

„Teo“ šiandien gali sudaryti pakankamai geras sąlygas krepšininkėms lietuvėms. Nežinau, kiek dabar savo žaidėjams ir treneriams moka „Sakalai“ ar „Nevėžis“, bet manau, kad pinigai turėtų būti panašūs.

- Per karjerą jau teko dirbti aukščiausio lygio vyrų ekipose: buvote Maskvos CSKA ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ trenerio asistentu. Vyrauja nuomonė, kad moterų krepšinį renkasi tie, kurie nesugebėjo įsitvirtinti pas vyrus. Ar darbą su moterimis vertinate kaip karjeros žingsnį atgal?

- Kiekvienas iš mūsų svajoja vairuoti „Ferrari“, važiuoti greičiausiai ir lenkti kitus. Tačiau ne visiems tai yra skirta ir ne visi tai sugebėtų daryti.

Turi pasinaudoti tomis progomis, kurias tau suteikia gyvenimas. Tų dalykų, kurie šiandien man yra labai svarbūs, negaliu suderinti treniruodamas vyrų komandą.

Džiaugiuosi, kad galėsiu dirbti mėgstamą darbą būdamas su šeima Vilniuje.

Į „Teo“ tikrai atėjau ne tam, kad po jos vėl bėgčiau ieškoti vyrų komandos. Šį sezoną turėjau pasiūlymų treniruoti vyrus, bet jų atsisakiau. Jau išaugau iš to amžiaus, kad važiuočiau bet kur. Ne kiekviena komanda jau gali mane sudominti.

Džiaugiuosi, kad galiu sau aiškiai pasakyti, ko noriu. „Dar nemačiau nė vieno numirėlio, kuriam į kapą sudėtų visus jo turtus ar sukabintų visus jo medalius“, - neseniai perskaičiau vienoje knygoje.

Šį karjeros posūkį priimu kaip gyvenimo neišvengiamybę. Taip susiklostė aplinkybės ir krepšinio rinka.

- Prieš stodamas prie „Teo“ vairo niekuomet netreniravote moterų komandos. Ar po pirmųjų dešimties dienų jau galite įvardyti pagrindinius vyrų ir moterų komandų trenerio darbo skirtumus?

- Aišku, komandos valdymas šiek tiek skiriasi. Turi atsakingiau rinktis žodžius, nes moterys yra jautresnės ir impulsyviau reaguoja į išsprūstančias piktas replikas.

Moterų krepšinyje viskas vyksta lėčiau. Kamuolys juda daug lėčiau, todėl reikia daugiau kantrybės. Čia kur kas mažesnė ir taktikos įvairovė. Tai natūralu, nes moterų komandos turi specifinę savo taktiką.

Vyrų mąstymas analitiškesnis, jie geriau priima skaičių informaciją. Moterims svarbiau žodžiai, joms reikia daugiau vaizdinių, pagal kuriuos galėtų susidaryti tam tikrus veiklos stereotipus.

- „Teo“ šį sezoną nesėkmingai startavo Eurolygos varžybose. Kokios pagrindinės to priežastys?

- Algis (Paulauskas) geriausiai galėtų atsakyti, nes niekas kitas taip gerai nepažįsta šios komandos. Juk su „Teo“ jis dirbo net septynis sezonus.

Man regis, rezultatams nemažos įtakos turėjo sudėtingas tvarkaraštis, nes vasarą susidūrė rinktinės ir klubo interesai. Komandą persekiojo pagrindinių žaidėjų traumos: ilgam iškrito ir Irena Baranauskaitė, ir Aušra Bimbaitė. Trečia, daugiau tikėtasi iš legionierių, bet naujos žaidėjos nepadėjo komandai tiek, kiek buvo laukta.

Kita vertus, „Teo“ nemažai rungtynių pralaimėjo paskutinėmis sekundėmis. Anksčiau buvo atvirkščiai: merginos išplėšdavo pergales ir taip įgaudavo papildomo pasitikėjimo, kuris dabar dingo.

- Ar daug naudingų patarimų gavote iš A.Paulausko?

- Mes kalbėjomės labai atvirai. Šiek tiek net nustebino Algio nuoširdumas mano atžvilgiu.

Jis komandai linki tik gero ir bet kada pasiruošęs suteikti informacijos, kai tik jos prireiks.

- Ar A.Paulauską pakeisite ne tik prie „Teo“, bet ir prie šalies moterų rinktinės vairo?

- Kai baigsis konkursas, pamatysime.

Kol kas „Teo“ treneris turi tiek pat šansų, kiek ir „Arvi“ treneris (paraišką dalyvauti LKF paskelbtame konkurse dar pateikė ir Marijampolės „Arvi“ treneris Algis Budėnas. - Red.).

- Dar gruodžio pabaigoje LKF jus patvirtino šalies vaikinų (iki 20 metų) rinktinės treneriu. Ar Europos pirmenybėse šią vasarą dalyvausiančius dvidešimtmečius paliksite našlaičiais, jeigu laimėsite moterų rinktinės trenerio rinkimus?

- Viską lems konkurso rezultatai. Nemanau, kad būtų įmanoma suderinti du darbus vienu metu. Juolab kad rugsėjo mėnesį moterų rinktinė jau dalyvaus atrankos varžybose į 2009 m. Europos pirmenybes. Ji turės sužaisti 6 rungtynes.

Lietuvoje netrūksta gerų trenerių. Tikrai atsiras, kas galėtų perimti jaunimo rinktinės vairą ir galbūt su ja net dirbtų geriau, negu sekėsi man.

Ši komanda - labai gera. Jeigu netapsiu moterų rinktinės treneriu, tikrai su malonumu užbaigsiu tą penkerių metų ciklą, kurį praleidau su šios kartos vaikinais.

- Ar tikitės kada nors grįžti į vyrų krepšinį?

- Pusę metų buvau gana pasyvus kaip treneris. Nelindau klubų vadovams į akis: neskambinau jiems nei į namus, nei į mobiliuosius telefonus, girdamas komandą už gražias rungtynes ar peikdamas trenerius, nes neturiu tokios savybės, kaip kai kurie kiti mano kolegos.

Trylika metų gana sėkmingai dirbau su vyrų komandomis, o šiandien man svarbiausia - darbas su „Teo“. Kaip bus ateityje, nežinau.

Žinau, kad jeigu gerai dirbsiu su moterimis, tikrai išsaugosiu ir galimybes pereiti į vyrų komandą. O jeigu su moterų komanda dirbsiu nesėkmingai, kas taip pat gali atsitikti, komplikuosiu savo šansus grįžti į vyrų krepšinį.

Svarbiausia - nestovėti vietoje ir tobulėti pačiam.

- Tačiau iš moterų krepšinio grįžti į vyrų bus daug sunkiau negu iš vyrų pereiti į moterų krepšinį...

- Dauguma iki šiol linkusi vadovautis stereotipais: moterų krepšinis nėra toks populiarus ir patraukus, čia mažesni greičiai, žaidžia silpnesnės žaidėjos, dirba silpnesni treneriai ir prastesnis personalas, palyginti su vyrais. Vienu žodžiu, viskas čia blogiau.

Kai dirbau Libane, ne vienas jį painiojo su Libija ir pranašavo, kad vėliau man teks važiuoti į Egiptą, Iraką ar Iraną. O kitais metais išvažiavau į Maskvą ir dirbau CSKA.

Nėra jokių taisyklių, kad iš ten privalai eiti tik ten. Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus.

Gali kiek nori aiškinti, kur dirbai anksčiau, bet nieko juk nepaslėpsi ir neapgausi. Kiekviena komanda netrukus pastebės, ko iš tiesų esi vertas.