Tačiau „per trumpi“ pirštai netrukdo kovoti po krepšiais. Aštuoniolikametė Vilniaus „Teo“ vidurio puolėja nuolat gerina atkovotų kamuolių rekordus, o šįvakar Maskvoje mėgins nustelbti ir geriausią pasaulio krepšininkę.
Kai dabartinė Maskvos srities „Spartak“ legionierė iš Australijos Lauren Jackson tapo 2006 m. pasaulio čempione ir buvo išrinkta naudingiausia žaidėja, G.Petronytei tebuvo septyniolika.
Apie L.Jackson 196 cm ūgio lietuvė buvo girdėjusi tik iš labiau patyrusių krepšininkių pasakojimų, skaitė apie australę spaudoje, matė per televizorių, žinojo jos statistiką.
2006-aisiais, dar nesulaukusi pilnametystės, G.Petronytė pateko į Lietuvos rinktinę, išvyko į pasaulio čempionatą Brazilijoje ir tikėjosi, kad debiutinės jos rungtynės bus būtent su australėmis, kurių rinktinėje žaidė garsioji L.Jackson.
Tačiau pirmoji lietuvių dvikova pasaulio čempionate neįvyko, nes dėl karantino jos įstrigo Prancūzijos Gvianoje ir laiku nespėjo į Braziliją.
Todėl G.Petronytė, kaip ir kitos Lietuvos rinktinės krepšininkės, vėliau tik iš šalies stebėjo, ką aikštėje išdarinėja garsioji 195 cm ūgio australė, ir mąstė, ar ji su komandos draugėmis būtų sugebėjusios sustabdyti L.Jackson.
Šįvakar Maskvoje G.Petronytė su 26 metų L.Jackson susidurs akis į akį. Ne tik susidurs, bet ir mėgins sulaikyti „Spartak“ žvaigždę.
Kai praėjusią savaitę tarp „Teo“ ir kitos Rusijos komandos - Jekaterinburgo UGMK įvyko mainai, iš Vilniaus išvyko pagrindinė vidurio puolėja Jelena Leučanka. Į starto penketą dabar teks stoti G.Petronytei.
Į rinktinę - avansu
L.Jackson - viena tituluočiausių „Spartak“ komandos legionierių. Šviesiaplaukė australė aikštėje siaučia lyg uraganas, per rungtynes pelno 23,1 taško ir atkovoja 6,2 kamuolio.
G.Petronytei iki tokių rezultatų dar toli kaip iki mėnulio. Lietuvė kol kas Eurolygoje rinkdavo tik 4,9 taško ir atkovodavo 3,9 kamuolio.
Tačiau „Teo“ aukštaūgei šį sezoną ir nebuvo numatytas pagrindinės vidurio puolėjos vaidmuo, o į aikštę Eurolygoje ji dažniausiai bėgdavo tam, kad apsišaudytų.
Būtent tam, kad jauna žaidėja įgytų patirties treniruodamasi su geriausiomis Lietuvos ir varžydamasi su geriausiomis pasaulio krepšininkėmis, tuometis rinktinės treneris Algirdas Paulauskas pasiėmė G.Petronytę į Braziliją.
„Tai buvo geriausia investicija į Gintarę. Juolab kad toje rinktinėje nebuvo pagrindinių vidurio puolėjų Ivetos Marčauskaitės ir Irenos Baranauskaitės, o kitos pretendavusios į jų vietą nerodė stebuklų. Žvelgiau į ateitį, todėl ir paėmiau Gintarę“, - aiškino A.Paulauskas, dėl tokio poelgio tada sulaukęs kritikos, bet nė karto nesigailėjęs dėl savo sprendimo.
„Tai, kad vykau į pasaulio čempionatą, man buvo didžiulė staigmena. Tikrai nesitikėjau ten važiuoti, nes jau buvau žaidusi dvejose savo amžiaus pirmenybėse ir vyliausi, kad galėsiu kurį laiką atostogauti.
Kai pakvietė į moterų rinktinės stovyklą, maniau, kad truputį pasitreniruosiu ir viskas tuo baigsis. Buvo labai malonu, kai paėmė ir į Braziliją“, - Gintarei iki šiol smagu prisiminti krikštą moterų rinktinėje.
Maniera, panaši į A.Sabonio
„Teo“ pasirodymas pirmajame Eurolygos etape lėmė, kad jau aštuntfinalyje vilnietėms teks susidurti su čempionės titulą ginančia „Spartak“ komanda. Gal per artimiausias rungtynes G.Petronytė ir nepranoks vienos geriausių pasaulio krepšininkių, tačiau lietuvei pranašaujama ne menkesnė karjera negu L.Jackson.
Jau dabar „Teo“ vidurio puolėja stebina įspūdingais rezultatais, kai šalies čempionate atkovoja po dvidešimt ir daugiau kamuolių (24 per rungtynes lapkritį su Kauno „Aistėmis-Atletu“ ir 25 - gruodį su Šiaulių „Rūta“).
„Kad Lietuvos pirmenybėse žaidžiame su vaikais, tai nėra su kuo kovoti“, - dėl savo rezultatų kuklinosi G.Petronytė.
Tačiau net krepšininkės tėvas, Vilniaus „Sakalų“ treneris Romualdas Petronis pripažįsta dukters pažangą pastaraisiais metais: „Gintarė turi duomenis krepšiniui. Ji ir aikštę neblogai mato, ir komandos drauges pastebi, ir ant lentos „užlipa“. Matyt, jos „uoslė kamuoliui“ yra įgimta, nes būna, kad krepšininkė yra aukšta, bet kamuolio atkovoti vis tiek negali“.
Į moterų krepšinį G.Petronytę ištempė A.Paulauskas. Buvęs „Teo“ ir Lietuvos rinktinės treneris net pastebi jaunosios vidurio puolėjos panašumų su Arvydu Saboniu.
„Gintarė žaidžia panašiai kaip kažkada Sabonis - duoda daug gražių, nestandartinių perdavimų. Ji puikiai mato aikštę ir komandos drauges. Ir žaidžia ne taip kaip dauguma Lietuvos krepšininkių, kurios, kur žiūri, ten ir meta kamuolį. Gintarės žaidimas puošia krepšinį.
Tačiau G.Petronytei reikia dar daug dirbti, jai trūksta technikos ir patirties, kai paskuba, priima ne tą sprendimą“, - teigė A.Paulauskas.
„Norėčiau, kad duktė patobulintų metimą iš vidutinio nuotolio“, - antrino kolegai R.Petronis, pats kažkada turėjęs taiklią ranką.
Daug dirba papildomai
Jei dabar mokėtų groti pianinu, Gintarė turbūt nežaistų krepšinio. Vaikystėje muzika ją labiau viliojo nei oranžinis kamuolys.
Tačiau tėvų nuvesta į pirmąją treniruotę aštuonmetė užsikrėtė krepšinio virusu.
„Buvo laikotarpis, kai krepšinis man nusibodo, ėmė viskas nepatikti, tingėjau eiti į treniruotes. Bet mama nuteikinėjo, kad ateityje tai gali būti mano darbas, ne tik pomėgis. Ir trenerė Birutė Jankauskienė iš manęs daug tikėjosi, todėl treniruotes lankiau per prievartą. Nepasidaviau, ir tai praėjo“, - pasakojo G.Petronytė.
Užsispyrimas ir darbštumas talentingai aštuoniolikametei padeda stumtis pirmyn.
Kai po debiuto pasaulio čempionate Brazilijoje tą patį rudenį G.Petronytė atėjo į „Teo“ komandą, daugelis klausinėjo trenerio A.Paulausko, kodėl jis taip mažai pasitiki jauna vidurio puolėja.
Treneris atkirsdavo, kad dar neišaušo G.Petronytės laikas.
„Jai reikėjo apsitrinti ir daug dirbti. Su Gintare valandų valandas salėje praleisdavo mano asistentas Alfredas Vainauskas. Po šio papildomo darbo pradėjo kilti Gintarės rezultatai. Jie pagerėjo tikrai ne dėl to, kad paėmiau ją į pasaulio čempionatą, ar dėl to, kad visi kalbėjo, jog G.Petronytė gali būti gera krepšininkė“, - tvirtino A.Paulauskas.
„Gintarei dar ir dabar reikia labai daug savarankiškai dirbti. Vidurio puolėjui ypač svarbu geras pasirengimas. Šios pozicijos krepšininkams reikia turėti didelį judesių arsenalą: gerai žaisti nugara į krepšį, mokėti atkovoti kamuolį ir kartoti komandos draugų metimus, mesti iš vidutinio nuotolio“, - aiškino R.Petronis.
Krepšininkės tėvas nedalija dukteriai patarimų, nes tiki, kad jos treneriai žino geriau, kas naudinga Gintarei.
„Tačiau stengiuosi sekti dukters žaidimą“, - tikino „Sakalus“ treniruojantis R.Petronis.
Vis dar mėgsta muziką
Muzika liko svarbia Gintarės gyvenimo dalimi. Skambinti pianinu ji taip ir neišmoko, bet per komandos keliones niūniuoja savo klausomas Jameso Blunto ar Robbie Williamso dainas.
Krepšinio virtuoze vadintis merginai dar per anksti. „Man dar reikia daug mokytis, priprasti prie moterų krepšinio. Moterys stipresnės ir labiau patyrusios“, - to, kad dar neįžengė į suaugusiųjų pasaulį, neslėpė „Teo“ vidurio puolėja.
Dabar Gintarei svarbiausia nebe muzika, o krepšinis. Noras išmokti groti pianinu jau praėjo, bet atsirado kitas - priversti jai paklusti oranžinį kamuolį.