Š.Jasikevičius pasiilgo NBA ir vietos starto penkete

Gal jis neteko čempiono auros, kai po karjeros Tel Avivo „Maccabi“ kituose klubuose nebegaudavo savojo skaičiaus? „Maniau, kad čia kažkoks užkeikimas. Kai apie tai pagalvojau prieš rungtynes, apėmė didžiausia baimė“, - po pergalės 81:79 Graikijos taurės finale prieš Pirėjo „Olympiakos“ prisipažino Šaras.

32 metų žvaigždė „Krepšiniui“ pirmą kartą atvirai papasakojo apie gyvenimą Atėnuose. Šarūnas kalbėjo apie jausmus, su „Panathinaikos“ praradus galimybę dar kartą laimėti Eurolygą, ir atskleidė, ko labiausiai pasiilgo žaisdamas Graikijoje.

- Šarūnai, į Graikijos taurės finalą buvo įleista tik po 600 „Panathinaikos“ ir „Olympiakos“ aistruolių, bet arenoje atmosfera vis tiek buvo beprotiška. Kaip jauteisi patekęs į tokią agresyvią aplinką?

- Gyvenime nesu matęs tokių dalykų.

Į aikštę skraidė plytos - ne akmenys, o tikros plytos. Suprantat, ką reiškia, kai vyksta rungtynės, o tau į galvą lekia pusė plytos?

Man teko nemažai gintis prieš Arvydą Macijauską. Kartą, kai kažkas iš „Panathinaikos“ metė baudas, stovėjome toje pusėje, kur sėdėjo „Olympiakos“ sirgaliai. Tarp manęs ir Maco buvo 40 centimetrų. Tai per 20 centimetrų nuo mūsų galvų praėjo labai geras plytos gabalas.

Nesuprantu aš tų graikų. Į rungtynes prisikviečia visokių antiteroristinių pajėgų, bet ko jie ten stovi su šalmais ir skydais.

Nežinau, gal žiūrovai miltelių įsineša ir su vandeniu kažką sumaišo. Po finalo mačiau, kad salėje buvo išmuštos kėdės. Gal jie jas nulaužia, ir tada iškrenta cemento gabalai.

Nesuprantu, kaip galima nenutraukti dėl to rungtynių. Niekas nekreipė dėmesio. Vienas teisėjas Dimitriui Diamantidžiui netgi pasakė: jei nepatinka, eik iš čia.

Man niekas nepataikė, bet treneriui Željko Obradovičiui plyta pataikė į koją, jis išėjo šlubuodamas. Nikolai Prkačinui koja buvo labai stipriai prakirsta. Esu apakęs.

- Buvo baisu žaisti?

- Negali būti baisu, eini ir žaidi.

Graikijoje dabar jau visko esu matęs. Dabar tie dalykai, kuriuos patirdavau kitose šalyse, atrodo juokingi. Tai, kaip kitur iškeikdavo motiną, draugę ar žmoną, dabar atrodo kaip „labas“.

- Kodėl rungtynių pabaigoje vos neišleidote pergalės iš savo rankų?

- Žaidėme tikrai neprotingai. Gindamiesi jiems leidome per daug. Tai, ką su mumis padarė Lynnas Greeras, negali daryti nė vienas žaidėjas, rungtyniaujantis su „Panathinaikos“ („Olympiakos“ įžaidėjas pelnė 28 taškus. - Red.).

Mes gerai pataikėme, kontroliavome visas rungtynes ir, likus maždaug septynioms minutėms, dar pirmavome 13 taškų. Bet pabaigą taip neprotingai sužaidėme, kad dar dabar, prisiminus rungtynes, yra pikta.

- Ar pergalė Graikijos taurės finale nors kiek atpirko nesėkmę Eurolygoje?

- Man nėra jokio skirtumo, kada iškristi iš Eurolygos, jei netampi čempionu.

Nebūtų toks skaudus net nepatekimas į „Top 16“. Aišku, kad iškritom iš Eurolygos taip anksti, tokiam klubui kaip „Panathinaikos“ yra negarbė.

Ir man, kaip žaidėjui, - taip pat negarbė. Bet sakau: sezone yra trys titulai, ir pabaigoje reikia žiūrėti, kiek iš tų trijų esi iškovojęs. Dabar jau turime vieną.

- Visada renkiesi klubus pagal tai, ar jie turi didelį potencialą tapti čempionais. Kaip jautiesi, šiemet netekęs šanso laimėti Eurolygą?

- Aš negaliu varyti Dievo į medį. Man karjeroje daug kas ėjosi labai sėkmingai, negaliu pykti.

Šiemet mes nenusipelnėme Eurolygos nugalėtojų vardo. Turėjome eiti iki finalo ketverto, bet nesame tokie geri, kaip atrodo, pažiūrėjus į mūsų pavardes ant popieriaus lapo, kuriame parašyta „Panathinaikos“.

Manau, kad kaip komanda esame nesubalansuoti, turime daug minusų. Per visą „Top 16“ neturėjome žaidėjo, kuris jungtų visas grandis - gynėjus ir „centrus“.

Kostas Tsartsaris buvo traumuotas, labai trūko „ketvirto numerio“. Graikijos taurės finale jau turėjome šį vienintelį žaidėją, galintį sujungti mūsų grandis. Jis yra toks svarbus mūsų komandai, kad tiesiog žiauru. Jis netgi svarbesnis už tuos mūsų gynėjus, kurie gali įmesti po 15 taškų.

Tai, kas įvyko Eurolygoje, yra logiška. Labai daug rungtynių laimėjome per paskutines tris minutes, visai nedominavome. Nors daug kas kalba, va, „Panathinaikos“ - žiaurus vardas... Taip, bet mums kažko trūko.

- Puolėjo trūkumas buvo pagrindinė nesėkmės priežastis?

- Manau, kad K.Tsartsario trūkumas didžiulis.

Dar vienas minusas - kai visiškai atsipalaidavę pralošėme pirmąsias „Top 16“ rungtynes Stambule „Efes Pilsen“, prasidėjo nervuotumas.

Trečias dalykas: maždaug nuo gruodžio vidurio neturėjome normalių treniruočių, nes OAKA, mūsų salėje, buvo taip šalta, kad baisu. Kartais dėl šalčio Ž.Obradovičius neversdavo treniruotis ilgiau nei 20 minučių.

Būdavo neįmanoma dirbti. Tas pats, kas lauke. Seniai neturėjome normalaus pasirengimo. Iš pradžių tai dar nesijautė, lošėme, o po to išryškėjo. Taip viskas ir susidėjo.

Negaliu sakyti, kad aš kremtuosi dėl iškritimo. Kai manai, kad turi šansų išlošti Eurolygą, o nepatenki net į aštuonetuką, yra tikrai nesmagu. Bet tikrai manau, kad viskas buvo logiška.

- Vasarą apsisprendęs palikti NBA ilgai rinkaisi naują komandą. Ar „Panathinaikos“ jautiesi savo vietoje?

- Net nežinau, kaip atsakyti. Normaliai jaučiuosi.

Yra dalykų, kai norėčiau, kad būtų kitaip, bet čia labai daug gerų žaidėjų. Norėčiau žaisti starto penkete, norėčiau greičiau įeiti į rungtynių ritmą, o tam man sąlygų absoliučiai nesudaro.

Bet šiaip esu viskuo patenkintas - geri komandos draugai, labai geri santykiai. Esu patenkintas, kad dirbu su Ž.Obradovičiumi, sudarytomis sąlygomis.

Bet niekada negali būti dėl visko laimingas, ypač tokioje komandoje kaip „Panathinaikos“. Norėčiau žaisti daugiau, ypač tai pasakyčiau apie Eurolygą (Š.Jasikevičius vidutiniškai žaidė 23 minutes, pelnė 13,2 taško. - Red.). Bet čia pilna žaidėjų, kurie jaučiasi taip pat kaip aš.

Komandos labui reikia kažką aukoti.

- Kas tau sunkiausia komandoje, kurioje yra keturi panašūs gynėjai?

- Sunkiausia yra nestartuoti. Yra daug žaidėjų, kuriems absoliučiai nesvarbu, ar eiti į aikštę nuo suoliuko, ar žaisti nuo rungtynių pradžios. O man labai svarbu.

Man pirmos dvi rungtynių minutės yra žiauriai svarbios. Tada pasiunti žinutę varžovams, kaip esi pasiruošęs rungtynėms, koks agresyvus šiandien būsi ir panašiai.

O dabar įleidžia mane pirmojo kėlinio gale ar antrojo pradžioje - vos ne kaip per NBA rungtynes.

Ką aš žinau... Jei palyginti mano pirmojo ir antrojo kėlinio statistiką, pirmajame ji juokinga. Gal treneris galvoja, kad aš patyręs, kad man lengva, bet aš - žmogus, aš noriu kuo greičiau įsijausti į rungtynes, ir viskas.

- Ar apie tai kalbėjai su Ž.Obradovičiumi?

- Aš jam sakiau, bet šiaip su juo apie tai beveik nekalbėjau. Juk visi šioje komandoje galėtų startuoti. Todėl nelabai norisi eiti ir sakyti, kad tu mane leisk į starto penketą. Ne aš vienas toks.

- Eidamas į „Panathinaikos“ žinojai, kad padėtis bus būtent tokia.

- Taip. Aš viską suprantu. Nėra problemų. Bet jei kalbame apie idealią situaciją, tai norėtųsi ir to, ir to, ir to. Tik taip negali būti, nes komandoje daug gerų žaidėjų.

- Kartais aikštėje būna trys gynėjai: tu, D.Diamantidis, Vassilis Spanoulis ar Sani Bečirovičius. Kaip pasidalinate vaidmenimis?

- D.Diamantidis yra labiau gynybos žaidėjas, ypač šiemet. V.Spanoulis labiau gali spausti varžovus po visą aikštę.

Željko nori, kad aš daugiau tvarkyčiau puolimą. Visi turi savo užduotis.

- Ar „Panathinaikos“ žmonės kalba apie tai, kad galbūt šiemet labai trūko Ramūno Šiškausko, perėjusio į Maskvos CSKA?

- Nė vieno žodžio apie tai.

Bet toks žaidėjas kaip R.Šiškauskas mums reikalingas. Paprasčiausiai jis yra kitoks nei mūsų trys pagrindiniai gynėjai. Mes daugiau esame pirmos-antros pozicijos žaidėjai, o R.Šiškauskas gali žaisti antroje-trečioje pozicijoje.

Mums tokių žaidėjų trūksta - aukštesnių, ilgomis rankomis. Bet nemanau, kad dėl nesėkmės Eurolygoje galima kaltinti R.Šiškausko išvykimą. Nors, žinoma, toks žaidėjas nepamaišytų nė vienai komandai.

- Sezono pradžioje žaisdavai dar mažiau, ne iš karto prisitaikei prie komandos. Kodėl?

- Sezono pradžioje dar buvau traumuotas po Europos čempionato, pavargęs.

Komandoje buvau naujokas. Bet aš žinojau, ką galiu padaryti. Kai kurie sakė, kad man jau 32-eji, kad aš jau eisiu žemyn, bet tikrai dar to nejaučiu.

Per rungtynes jaučiuosi lygiai toks pats, koks buvau 23-ejų. O gal dar geriau, nes esu ramesnis.

- Graikijos spauda ne kartą rašė, kad dažnai žaidi įsitempęs, lyg jausdamas didelį norą kažką įrodyti po dvejų NBA praleistų metų.

- Nieko man nereikia įrodyti. Man tik reikia stengtis padėti komandai laimėti.

Nieko aš čia neįrodysiu ir geros asmeninės statistikos neturėsiu. Vienas dalykas, „Panathinaikos“ žaidžia labai konservatyviai, kitas - čia minučių visiems neužtenka.

Šiame klube svarbiausia yra išlošti. Tik išlošdamas aš galiu kažką įrodyti.

- Tavo dvejų metų sutartyje su „Panathinaikos“ yra sąlyga, kad po šio sezono gali palikti komandą, jei išeitų treneris Ž.Obradovičius. Klubo vadovai jau pranešė, kad treneris liks komandoje kitą sezoną, nepaisant nesėkmės Eurolygoje. Ar tai reiškia, kad komandoje liksi ir tu?

- Nežinau, kas bus šią vasarą.

Bet tai, kad Ž.Obradovičius liks „Panathinaikos“, yra aišku. Ir jis dievina Atėnus, ir jį Atėnai dievina.

Nesuprantu, kaip žmonės gali kažką kalbėti apie Ž.Obradovičių. Reikia pažiūrėti, kur buvo klubas prieš jam ateinant ir kur klubas yra dabar. Nežinau, kur tu rasi geresnį variantą.

- Vasarą gali keisti komandą, nes išpirkos suma nėra didelė (250 tūkst. eurų. - Red.). Ar dar galvoji apie sugrįžimą į NBA, ar šį norą jau pamiršai?

- Ne. Ateis vasara, tada apie viską ir galvosiu: ar verta likti „Panathinaikos“, ar verta iš čia trauktis.

Turiu visokių minčių. Man jau norėtųsi sėsti vienoje vietoje trejiems metams ir sau ramiai žaisti, o ne kraustytis iš vienos vietos į kitą.

- Ar pagalvoji, kad galbūt reikėjo likti NBA?

- Aš tikrai labai pasiilgstu NBA. Mane nervina žaisti Eurolygoje ketvirtadienį, o paskui žinoti, kad sekmadienį žaisi su kažkokia silpna graikų komanda, kur reikės tik ateiti, gerai apšilti ir viskas bus gerai.

Tikrai pasiilgstu 82 rungtynių, pasiilgstu to ritmo. Man čia Europoje viskas vyksta per lėtai.

- Galbūt todėl, kad žaidi Graikijoje? Ispanijoje viskas atrodytų kitaip?

- Gal.

- Ispanai nuolat rašo apie „Barcelona“ ketinimus tave perpirkti iš „Panathinaikos“. Ar galvoji apie galimybę sugrįžti į Barseloną?

- Jie kalba ir rašo, o aš to negaliu kontroliuoti. Aš apie tai nekalbu.

Man norėtųsi, kad niekas apie mane nerašytų. Man svarbiausia žaisti. Dabar negalvoju nei apie NBA, nei apie „Barcelona“, nei apie „Maccabi“ - apie nieką.

- Prieš sezoną sutartis tau siūlė ir „Barcelona“, ir „Maccabi“, ir „Olympiakos“. Ar kartais nekyla minčių, jog pasirinkdamas „Panathinaikos“ suklydai?

- Mano pasirinkimas buvo arba „Panathinaikos“, arba „Barcelona“.

Aš tikrai labai patenkintas savo pasirinkimu.

- Ar neatrodo ironiška, kad visos tos trys komandos, siūliusios sutartis, pateko į Eurolygos ketvirtfinalį, o vienintelis „Panathinaikos“ - ne?

- Ironiška, taip. Bet kiekvienais metais būdavo daug ironijų: kai po Barselonos nuėjau į „Maccabi“, o ne į Vitorijos „Tau Ceramica“, kai pasirinkau „Indiana Pacers“, o ne „Cleveland Cavaliers“. Taip būna.

Kiekvienas pasirinkimas atneša ironijų. Bet aš patenkintas. Net jeigu būtume nelaimėję Graikijos taurės, vis tiek būčiau patenkintas.

- Ar negaila, kad taip ir neatvažiavai į Lietuvą sužaisti nei su Kauno „Žalgiriu“, nei su Vilniaus „Lietuvos rytu“?

- Labai gerai. Aš niekada nenoriu nei katalonų, nei žydų, nei lietuvių, nes tai būtų sunkiausia.

Jei reikėtų žaisti Tel Avive, turbūt būtų siaubingiausios rungtynės mano karjeroje.

- Šį sezoną rungtyniavai Barselonoje. Ar iš tikrųjų tame mače drebėjo rankos?

- Po tokio pristatymo, po tokių ovacijų aš visai negalėjau žaisti. Kai pradžioje dar pramečiau kelis metimus, mačiau, kad man tai bus labai nekokios rungtynės.

- Bet juk esi įpratęs prie dėmesio.

- Esu įpratęs prie dėmesio iš šalies. Tas dėmesys man yra juokingas ir visiškai nesvarbus.

Visiems aišku, kad jis dabar yra, o po penkerių metų jo nebus.

Bet kai tau pačiam širdis dėl kažko virpa, viskas būna kitaip. Tu įžengi į salę, atsimeni viską, ką esi čia patyręs, kaip žmonės su tavimi elgdavosi, kaip tu elgdavaisi - tai yra visai kas kita.

- Ar tau patinka gyventi Atėnuose?

- Graikija yra šalis, kurioje norėčiau atostogauti, o ne gyventi, nes čia viskas labai ilgai užtrunka.

Ispanai garsėja savo „manana“ (ispaniškai „rytoj“. - Red.), bet graikai yra dešimt kartų labiau „avrio“ (graikiškai „rytoj“. - Red.). Visi čia tokie atsipūtę, kad man įsivažiuoti buvo labai sunku.

Dabar jau atrodo normalu tai, kas anksčiau nebuvo normalu.

- Šį sezoną tau ir „Panathinaikos“ liko vienas tikslas - laimėti Graikijos čempionatą. Finale greičiausiai teks žaisti su „Olympiakos“. Kaip realu juos nugalėti, nes komanda atrodo sustiprėjusi nuo tada, kai trenerį Pini Gershoną pakeitė Panagiotis Yannakis?

- Manau, kad jie tikrai sustiprėjo ir eina teisingu keliu su P.Yannakiu žaisdami labiau gynybinį krepšinį.

Aišku, laimėti Graikijos čempionatą mums yra realu. Bet komandai reikia į finalą ateiti optimalios formos. Tada galime kautis su bet kuo.

- Kaip Graikijos taurės finale atrodė A.Macijauskas?

- Macas dar nėra pasiruošęs. Matyti, kad jis dar nėra geriausios formos.

Jam tikrai nesiseka, bet ką padarysi. Tai, kad A.Macijauskas buvo ne toks, kokį mes įpratę jį matyti, buvo vienas iš „Panathinaikos“ pranašumų finale.

Čempionato finale jis bus kitoks, ir mums dėl to bus tik sunkiau.

- „Olympiakos“ šią savaitę žais Eurolygos ketvirtfinalyje su Maskvos CSKA. Kaip manai, kas turi geriausius šansus šiemet perimti čempionų titulą iš „Panathinaikos“?

- Manau, kad favoritai yra Sienos „Montepaschi“ ir CSKA.

CSKA turi geriausius žaidėjus, bet Siena yra labai subalansuota. Galbūt jie neturi kažko įspūdingo po krepšiu, bet nematau kažko tokio ir pas CSKA.

Tačiau čia juk - Europa, čia nėra septynerių rungtynių serijos, Eurolygos finale viską lemia vienos rungtynės. Svarbu, kaip tu pradėsi tas rungtynes: ar nervinsiesi nepradėjęs gerai, ar neatsipalaiduosi pradėjęs gerai.

- Artėja olimpinės žaidynės. Ar bendrauji su komandos treneriais ir kitais krepšininkais?

- Susirašome per gimtadienius ar šventes.

Iš trenerio Ramūno Butauto sulaukiau gražių žinučių po pralaimėjimo Belgrado „Partizan“. Tikrai malonu.

Anksčiau tokių dalykų nebūdavo. Su juo tikrai žmoniškesni santykiai nei su tais treneriais, su kuriais anksčiau man teko dirbti.

- Ar tiki, kad Ž.Ilgauskas, nepaisant problemų su klubu ir draudimu, žais rinktinėje?

- Kiek girdėjau, pastarosiomis dienomis reikalai einasi lyg ir geriau.

Bet kiekvienas juk žiūrės savo interesų: klubas - savo, jis - savo.

- Jau pagalvoji, kas laukia Pekine?

- Sunku ką nors sakyti.

Kiekvieną vasarą manęs sugrįžusio oro uoste klausia, ką matau tarp favoritų. Bet ką tu gali kalbėti apie tas komandas, kai net nežinai, kas jose žais.

Savaitę prieš olimpiadą, kai žinosime, kas dalyvaus, kokios jie formos, tada galėsime kalbėti apie favoritus. Dabar ant popieriaus labai gerai atrodo ir Argentina, ir Ispanija, ir mes, jei visi atvažiuos. O amerikonai, septynerius metus gavę į šikną, atvažiuos tikrai motyvuoti.

- Darius Songaila pranešė, kad po Pekino olimpiados baigs karjerą rinktinėje.

- Man atrodo, po Pekino daug kas pasakys, kad baigia karjerą. Tokie žmonių apsisprendimai.

- Ar tu taip pat apie tai galvoji?

- Aišku, kad pagalvoju.

Man kitą vasarą bus 33-eji. Bet kategoriškai tai pasakyčiau tik tikrai žinodamas, jog tai yra teisybė.

Esu gyvenime kategoriškai pasakęs, kad niekada nežaisiu Madrido „Real“, Jeruzalės „Hapoel“, dabar turbūt ir „Olympiakos“, o dėl rinktinės nebūsiu kategoriškas.

Tačiau manau, kad, pavyzdžiui, kitąmet Europos čempionate Lenkijoje man žaisti būtų sunku. Bet nepasakysiu rinktinei „ne“ tol, kol tiksliai nežinosiu, kad ten nežaisiu.

Ir mano svajonė būtų paskutines karjeros rungtynes sužaisti ne su kokio nors klubo, o su savo rinktinės marškinėliais.