- Treneri, beveik niekas neabejojo, kad šią vasarą grįšite į „Šiaulius“, tačiau atsidūrėte Vilniaus klube. Kaip pavyko apgauti visus?
- Neskubėk ir būsi pirmas (juokiasi).
Sprendimas - per porą dienų
- Dar būdamas Kazanėje sakėte, kad turite žodinį susitarimą su vienu Lietuvos klubu. Jau tuomet užsiminėte apie „Lietuvos rytą“, o ne apie „Šiaulius“?
- Konkrečiai buvo kalbėta tik su „Šiauliais“. Taip pat buvo siūlymas iš Rusijos klubo. Tačiau buvau apsisprendęs grįžti į namus.
- Kada prasidėjo derybos su Vilniaus klubo vadovais?
- Pokalbis prasidėjo praėjus porai dienų, kai parskridau į Lietuvą. Per savaitgalį pagalvojau ir sukirtome rankomis.
- Mėgstate viską gerai apgalvoti ir niekuomet nepriimate skubių sprendimų. Kodėl kraustytis į sostinę apsisprendėte taip greitai?
- Ankstesni svarstymai dėl rinktinės ar „Žalgirio“ trenerio pareigų buvo ilgesni, nes tuomet situacija buvo kita.
Dabar į Lietuvą grįžau visiškai apsisprendęs nebevažiuoti iš gimtinės, todėl pusė svarstymų savaime atkrito.
Aišku, labiau tikėjausi ne „Lietuvos ryto“, o „Šiaulių“ kvietimo.
Komandai subręsti - 3 metai
- Gruodžio mėnesį buvote priverstas atsistatydinti iš Kazanės „Uniks“ trenerio pareigų. Ar tikitės Vilniaus klube sulaukti Kalėdų?
- Bijai vilko - neik į mišką. Ne pirmą kartą girdžiu panašų klausimą.
Man aiškinama - sostinės komandoje labai dažna trenerių kaita. Mėginsiu sulaužyti šią tradiciją ir dirbti trejus metus.
Trenerių kaita komandoje - natūralus procesas, nes manau, kad geriausias ciklas - 3 metai. Suburi komandą, antrą sezoną ištaisai trūkumus ir turi rezultatą.
Kažkodėl visi labai liguistai vertina trenerių kaitą. Kodėl neatrodo keista, kad krepšininkas per dešimt metų pakeitė 8-9 komandas? Ir žaidėjai, ir treneriai ieško geriausio varianto.
- Sostinės klubas turi nedaug šansų gauti vardinį kvietimą į Eurolygą ir tikriausiai žais ULEB taurės turnyre. Jums ši situacija buvo žinoma, bet vis tiek sutikote vadovauti komandai.
- Kai pirmą sezoną dirbau Kazanėje, mes ULEB taurės turnyre varžėmės su Sienos „Montepaschi“ ir Madrido „Real“. Abu klubai šį sezoną puikiai rungtyniavo Eurolygoje. Tai geriausiai įrodo, kokio kalibro komandos dalyvauja ULEB taurės turnyre.
Vilniaus klubo vadovai nusprendė jauninti komandą ir verstis vietos krepšininkų pastangomis, todėl mums net tikslingiau žaisti būtent šiame turnyre.
Patiko vilniečių politika
- Su „Lietuvos rytu“ pasirašėte sutartį vienam sezonui su galimybe ją pratęsti dar dvejiems metams. Prieš sutardamas su jumis, Vilniaus klubas jau buvo sudaręs ilgalaikes sutartis su trimis žaidėjais. Ar Donato Zavacko, Mariaus Prekevičiaus ir Stepono Babrausko kandidatūros buvo derintos su jumis?
- Ne, jie anksčiau pasirašė sutartis. Tada net nebuvau grįžęs iš Rusijos.
- Dirbdamas Lietuvos rinktinėje buvote pasikvietęs į stovyklą D.Zavacką, kurį vėliau išsiuntėte namo. Kodėl atsisakėte jo paslaugų?
- Tuo metu, matyt, buvo pajėgesnių krepšininkų.
- D.Zavackas garsėja emocingumu. Kaip tikitės suvaldyti šį žaidėją?
- Visada maniau, kad treneriui geriau stengtis pristabdyti krepšininką, o ne varu varyti į aikštę. Ambicingo žaidėjo energiją reikia nukreipti tinkama linkme ir turėsi rezultatą.
- „Lietuvos rytas“ dabar turi galiojančias sutartis su 14 krepšininkų. Visus norite pasilikti komandoje?
- Reikia iš naujo įvertinti jų galimybes. Nesinori nė vieno priverstinai laikyti ant suolo, kad krepšininkas nebūtų našta klubui, ir atvirkščiai.
- Kokios Andriaus Šležo, Mindaugo Lukauskio ir Roberto Štelmaherio perspektyvos likti komandoje?
- Ateitis ir parodys. Dar nebuvome susėdę kalbėtis su klubo vadovais, kaip modeliuosime komandą, kuo bandysime stiprintis.
Atvirai sakant, dar net mintyse nedėliojau komandos žaidimo modelio.
Taip, matau poros krepšininkų - įžaidėjo ir sunkiojo puolėjo - stoką. Kai derėjomės dėl kontrakto, buvo paminėtos kelios galimų kandidatų pavardės, bet nieko daugiau.
- Anksčiau vis sugebėdavote rasti naujų talentų. Pavyzdžiui, į „Žalgirį“ iš NKL atsivedėte Mantą Kalnietį, kuris vėliau net spėjo debiutuoti pasaulio pirmenybėse su jūsų vadovaujama Lietuvos rinktine. Gal bandysite perspektyvų kaunietį persivilioti į sostinę?
- Jau šešerius metus nebedirbu sporto mokykloje, todėl savo jaunų auklėtinių kaip ir nebeturiu.
Anksčiau visada komandoje būdavo ir labai patyrusių, ir jaunų, augančių „po ranka“. Taip turi būti - reikia patiems auginti pamainą, ugdyti žaidėją pagal savo filosofiją.
Mantas? Man atrodo, jis turi galiojantį kontraktą.
Vilniuje yra jaunų talentų, reikia tik padėti jiems atsiskleisti.
Man labai priimtina sostinės klubo filosofija lietuvinti komandą ir patiems auginti lyderių pamainą. Juk ir užsienyje labai vertinami lietuvių mokyklos atstovai.
Jaunam žmogui gali pamažu įdiegti savas mintis, krepšinio suvokimą. Be to, lietuviai žaidėjai turi privalumą - gerai paieškojęs gali pasiekti „jų vidinius kampelius“.
Legionierius tokio kampelio neturi. Jis atvažiavo dirbti ir tik nuo jo sąžiningumo priklauso, ar jis gerai atliks savo darbą.
Legionieriai privalo prisiderinti
- Nors Vilniaus klubas lietuvina komandą, kitą sezoną „Lietuvos ryto“ marškinėlius dar tikrai vilkės ir Matthew Nielsenas, ir Chuckas Eidsonas. „Uniks“ prezidentas Jevgenijus Bogačiovas teigė, jog Kazanėje su užsieniečiais bendravote per vertėjus - Valdemarą Chomičių ir Gintarą Krapiką. Ar Vilniuje irgi reikės vertėjų?
- Kodėl visi puola kalbėti svetima kalba, jeigu komandoje yra pora užsieniečių? Lietuviai legionieriai, kiek girdėjau, Italijoje juk mokosi italų kalbos. O kodėl mes visi stengiamės taikytis prie kitų?
Dirbti su krepšininkais per treniruotes man anglų kalbos žinių pakanka.
Kas kita būdavo per Kazanės komandos pasitarimus: kalbėdavau rusiškai, nes vietiniai ne visi angliškai supranta, o legionieriams buvo verčiama. Gal todėl J.Bogačiovui atrodė, kad nesusikalbu?
- Pastaraisiais karjeros metais visur: ir Kaune, ir rinktinėje, ir Kazanėje - jums talkino Gintaras Krapikas. Gal jį kviesitės asistentu ir į Vilnių?
- Norėčiau. Bet, kiek žinau, Gintaras nori pradėti vyriausiojo trenerio karjerą.
Geriausia - universali mašina
- Šįmet „Uniks“ atstovaujantis Tariqas Kirksay, kalbėdamas apie jus, Prancūzijos žurnalistams negailėjo ne tik komplimentų, bet ir kritinių pastabų. „Treneris mums pasakė, jog negali vienu metu šlifuoti komandos žaidimo ir atakuojant, ir ginantis, todėl mes tapome tik puolimo mašina. Jam rūpėjo tik atakos“, - aiškino Prancūzijos pilietybę turintis amerikietis. Kaip vertinate šiuos buvusio savo žaidėjo žodžius?
- Šiai žaidėjo nuomonei turiu vieną atsakymą: kiekvienas privalome dirbti savo darbą.
Dar tais laikais, kai dirbau su „Šiauliais“, Lietuvoje kažkodėl buvau giriamas, kad mano auklėtiniai ginasi bene įvairiausiai ir būtent gynyba yra mūsų komandos stiprybė.
O T.Kirksay dabar galėčiau paklausti, kodėl per lemiamas dvikovas su Permės „Ural Great“ ar Liubercų „Triumf“ jis, kaip komandos lyderis, ne tik neįstengė gintis, o pats pelnydavo tik po 2-4 taškus?
- Kitą sezoną „Lietuvos rytas“ netaps „tik puolimo mašina“?
- Žmonėms labai patinka puolamasis krepšinis, nes jiems reikia reginio. Jiems neįdomu, kokios gynybos sistemos taikomos.
Dėsiu visas pastangas, kad komanda būtų universali mašina.
Šeima svarbiau už pinigus
- Rusijoje praleidote porą metų. Iš pradžių nuskynėte geriausio šios šalies superlygos mėnesio trenerio titulą, o šį sezoną dienraštis „Sport ekspres“ jus išrinko metų nusivylimu. Kaip vertinate savo karjerą Rusijoje?
- Iš tikrųjų gyvenimas privertė į daug ką pažvelgti kitomis akimis. Vienumoje gali pamąstyti, kokia gyvenimo prasmė.
Pirmą sezoną iki Kalėdų nepralaimėjome niekam nei Rusijoje, nei Europoje, bet vis tiek buvo nepatenkintų. Girdėjome priekaištų, kodėl laimėjome tik 6 taškais, neva 16 ar 26 būtų įspūdingiau.
Kritika yra silpnųjų užsiėmimas. Kritikuoti lengviausia, nes savo variantus kritikai dažniausiai pasiūlo, kai viskas jau būna įvykę.
Žinoma, jie dar įsivaizduoja, kad visada šimtu procentų yra teisūs...
O kas pasakys, ar pasiūlytas variantas buvo geriausias? Atsakymo nėra, nes niekas to nežino.
- Kuo buvo sunkiausias darbas svetur?
- Pirmiausia, kad gyveni be šeimos. Negalėjau vežtis kartu Aurelijos su dukterimi Toma ir sūnumi Arnoldu, nes vaikams reikia mokytis. Žmona stengėsi kiekvieną mėnesį mane aplankyti, bet tai neatstoja gyvenimo kartu.
Kitas dalykas - Rusijoje vyraujanti autoritarinio vadovavimo komandai tendencija. Ten nebūna diskusijų, viską sprendžia vienas žmogus. Todėl dirbti yra sudėtinga.
Trečias minusas - didžiuliai atstumai, varginančios kelionės. Bet tai - jau praeityje.
- Vien dėl šeimos atmetėte pelningus pasiūlymus iš Rusijos?
- Ne viską gyvenime lemia pinigai. Pasaulis toks, kad žmogui niekada nebus jų gana. Man svarbiau šeima - vaikai baigia užaugti. Turiu būti kartu.
Nori įveikti pesimistus
- Kodėl šį gruodį teko pasitraukti iš „Uniks“ trenerio pareigų?
- Pirmojo sezono rezultatai buvo natūralūs, nes turėjome subūrę labai pajėgią komandą. Puikiai žaidėme ir Rusijos čempionate, ir ULEB taurės turnyre. Rusijoje visuose trijuose turnyruose buvome antri, nusileidome tik Maskvos CSKA žvaigždynui.
Prieš antrąjį sezoną teko viską lipdyti iš naujo, nes pirmiausia išvažiavo penki pagrindiniai žaidėjai. Darjušas Lavrinovičius į komandą iš rinktinės grįžo traumuotas, kiti krepšininkai vėlavo.
Tvarkaraštis Rusijos čempionate buvo nepalankus, nes žaidėme su lyderiais. Nebuvo laiko susižaisti, todėl atsidūrėme penktoje vietoje. Nemačiau tragedijos, bet piktino diktatoriškos manieros: „Kaip mes galime būti penkti?“
Pats pasiūliau išeitį nerimaujančiam prezidentui: arba keičiame žaidėjus, arba mane.
Viską išsprendėme gražiai, be pykčių, likau dirbti klube prezidento patarėju.
- Vienas Lietuvos krepšinio komentatorių mano, kad „Lietuvos rytas“ „jums suteikė paskutinį šansą“, ir prognozuoja arba dar vieną jūsų atgimimą, arba jau ketvirtą priverstinį atsistatydinimą. Ar darbą su Vilniaus komanda priimate kaip iššūkį sau?
- Treneris neturi iš anksto galvoti apie blogus dalykus. Pirmiausia turi modeliuoti, kaip įveiksi sunkumus. Kiekvieno trenerio tikslas - laimėti. Neklumpa tas, kuris niekur neina, stovi vietoje.
Kai Davido Blatto vadovaujama Rusijos rinktinė laimėjo Europos čempionatą, treneris tikriausiai negalvojo, kad jam teks pasitraukti iš Turkijos klubo net neužbaigus sezono.
Priėmiau sostinės klubo vadovų siūlymą negalvodamas apie savo karjeros kilimą. Einu dirbti ir nugalėti pesimistus.
Bet kokia kritika tik skatina žmogų tobulėti. Jaučiuosi turįs pakankamai energijos, idėjų dirbti treneriu. Taip, ši profesija sunki, nes tavo darbą vertina dešimtys tūkstančių žiūrovų. Tačiau nieko pakeisti neįmanoma - toks darbas.
Kaune - 3 čempiono žiedai
- Tris sezonus dirbote „Žalgirio“ treneriu.
Kaip jaučiatės, dabar perėjęs į pagrindinių Kauno ekipos varžovų stovyklą?
- Jausmas labai geras - norėjau dirbti Lietuvoje ir gavau pasiūlymą iš lietuviškiausios komandos. Nė viena kita juk neturi savo pavadinime žodžio „Lietuva“ (šypteli).
Neskirstau nieko nei į draugus, nei į priešus.
Mano, trenerio, tikslas yra laimėti su bet kuria komanda. Gavus vilniečių pasiūlymą keista nebuvo. Nors nebuvau minimas tarp pretendentų, slapčia tikėjausi, kad galiu sudominti.
Sutariau su Europoje vardą užsitarnavusiu klubu, į jį ateinu be baimės. Su kiekvienais metais įgyju vis daugiau patirties, todėl nesibaiminu sunkumų. O jų kasmet vis daugėja.
- Po pergalės prieš Tel Avivo „Maccabi“ per debiutines jūsų rungtynes su „Žalgiriu“ 2002-ųjų žiemą visa halė skandavo „Sireika, Sireika“. Ar įsivaizduojate, kaip kauniečiai sutiks jus dabar?
- Praėjusią vasarą su „Uniks“ buvau nuvažiavęs žaisti į Kauną. Žiūrovai plojo ir klausinėjo, kada grįšiu.
Paskutinis susitikimas su žiūrovais buvo labai gražus.
Žinau, kad ten dirbau taip, kaip galiu. Bet tai - praeitis. Jie turi kitus trenerius, ir viskas yra gerai.
- Iš „Žalgirio“ trenerio posto atsistatydinote po triuškinamo pralaimėjimo „Lietuvos rytui“. Ar dažnai prisimenate tas rungtynes 2006-ųjų kovą „Siemens“ arenoje?
- Iš tiesų tai yra labai simboliška. Taip, prisimenu, kad nevykusiai žaidėme labai sunkų mačą, pralaimėjome.
Tik vėliau sužinojau, kad kai kurie krepšininkai specialiai taip elgėsi - kerštavo dėl per mažai aikštėje gaunamų minučių. Liūdna ir skaudu...
Žmona iki šiol - „Žalgirio“ gerbėja
- Su „Žalgiriu“ nepralaimėjote nė vienos LKL finalo serijos ir iškovojote net tris čempiono žiedus. Kodėl Kaune iki šiol aidi priekaištai, kad žlugdėte šią komandą?
- Tegul tie kritikai palygina, kokios sudėties tada žaidėme ir kokia Kauno komanda yra dabar.
Apie kokį žlugdymą gali būti kalba, jei mes LKL buvome nepralenkiami.
Tie kritikai tegul prisimena, koks halėje kabėjo plakatas, kai nusprendžiau palikti „Žalgirį“. Žmonių yra įvairių, todėl iki šiol esu dėkingas visiems bendraminčiams ir mane palaikiusiems sirgaliams.
- Ar dirbdamas Kazanėje palaikėte ryšius su Kauno klubo vadovais?
- Per pastaruosius dvejus metus kalbėjausi dalykiniais reikalais gal porą kartų. Su Maskvos „Dinamo“ dirbančiu Ginu Rutkausku bendrauti teko dažniau.
- Gal kauniečiai kvietė jus sugrįžti?
- Ne, tokio siūlymo nesulaukiau.
- Stebėjote, kaip sekasi jūsų įpėdiniams Ainarui Bagatskiui, Rimantui Grigui?
- Apie Lietuvos krepšinį žinojau viską. Internete galima ir naujienas paskaityti, ir rungtynių transliaciją stebėti.
- Užkulisiuose kalbama, kad „Žalgiris“ vilioja grįžti Joną Kazlauską. Jums būtų įdomi dvikova su treneriu, kuris 1997 metais jus pakvietė dirbti į Lietuvos rinktinę?
- Apie Joną saugau pačius šilčiausius prisiminimus. Mums jau teko ne kartą kovoti tarpusavyje, kai vadovavau „Šiauliams“, „Žalgiriui“.
- Jūsų žmona Aurelija visada buvo aistringa „Žalgirio“ gerbėja. Kaip bus dabar, kai atsidūrėte priešingoje barikadų pusėje?
- Dabar ir patikrinsim, ar iš tiesų mane myli (juokiasi).
Į Kiniją nevažiuos
- „Rinktinė - tai šventa“, - kartojote dirbdamas Lietuvos rinktinės treneriu. Ar noriai dabar išleisite „Lietuvos ryto“ žaidėjus į Ramūno Butauto vadovaujamą šalies rinktinę?
- Nacionaliniai jausmai tikrai nepasikeitė. Ilgai dirbau rinktinėje, todėl puikiai suprantu situaciją.
Didesnės garbės, kaip atstovauti tėvynei, nėra. Tai - varomoji jėga. Mano požiūris į bet kurį žaidėją pasikeistų, jei kviečiamas į rinktinę jis mėgintų išsisukinėti.
- Dar balandžio mėnesį sutikote vadovauti Lietuvos klubų rinktinei, kuri birželio viduryje ruošiasi kelionei į Kiniją. Ar šios pareigos reiškia, kad jau susitaikėte su LKF prezidentu Vladu Garastu, kuris buvo vienas aršiausių jūsų kritikų?
- Stengiuosi niekada nenešioti akmens užantyje. Dėl klubų rinktinės tariausi ne su V.Garastu, o su Adomu Klimavičiumi.
Norėjau pradėti dirbti su „Šiauliais“ dar prieš sezono pradžią. Dabar viskas keičiasi, nes turiu kontraktą su „Lietuvos rytu“.
Į Kiniją nebevažiuosiu, nes nesinori blaškytis.
- Kai Lietuvos rinktinė laimėjo 2003 metų Europos pirmenybes, visi liaupsino ir trenerį, ir krepšininkus. Tačiau vėliau jūsų gerbėjų gretos vis tirpo. Ar daug yra žmonių, kuriems neketinate paduoti rankos?
- Rodos, žmonės, su kuriais bendrauju, nepasikeitė. Bent jau nepastebėjau.
Priešų lyg ir neturiu. Yra žmonių, su kuriais bendrauju, yra žmonių, su kuriais ne, ir tiek.
Kai pasirašiau kontraktą su „Lietuvos rytu“, paskambino ir pasveikino net J.Bogačiovas. Maloniai pakalbėjome.
Į Vilnių - paskui dukterį
- Grįžti į Lietuvą paskatino šeima. Vešitės ją į Vilnių?
- Pernelyg mažai laiko prabėgo nuo sutarties pasirašymo. Viską spręsim vėliau.
- Ne kartą minėjote, kad pastačius Šiauliuose naują areną grįšite dirbti į gimtąjį miestą. Ar nebijote, kad dabar būsite išbartas kolegų - Šiaulių miesto garbės piliečių?
- Ne, nebijau (šypteli).
Man pačiam įdomi ši situacija. Negaliu rasti atsakymo į klausimą, kas nutiko buvusiems mano bendražygiams, kodėl jie pakeitė nuomonę.
Tačiau manau, kad ateityje grįšiu į Šiaulius. Tik dabar sugrįžimas kiek nutolo.
Neseniai juokavau su mokyklą baigusia dukterimi, jog važiuoju ten, kur ji mokysis.
„Važiuoju paskui tave, dukriuk“, - sakiau Tomai.