48 metų treneris išskirtiniame interviu „Krepšiniui“ pasakojo, kodėl CSKA pernai buvo būtina persivilioti Ramūną Šiškauską, kaip jis jaučiasi prisiminęs pralaimėjimą Kauno „Žalgiriui“ 1999-ųjų Eurolygos finale ir ką pamatė pirmą kartą atvykęs į Lietuvą dar prieš 18 metų.
- Treneri, R.Šiškausko perėjimas į CSKA praėjusią vasarą daug kam buvo netikėtas. Ramūnas turėjo dar metus galiojančią sutartį su Atėnų „Panathinaikos“. Kodėl jums taip reikėjo būtent šio žaidėjo, kad įkalbėjote rusus už jį pakloti milijonus?
- Dėl dviejų priežasčių. Pirma, man trūko tokio krepšininko, kuris galėtų rungtyniauti ne vienoje pozicijoje. Antra, reikėjo jį atimti iš stiprių varžovų. Kas sustiprino mus, susilpnino juos! Tai normalu.
- Ar Željko Obradovičius su jumis dar šnekasi?
- Taip, neseniai jis man netgi skambino pasveikinti su pergale Eurolygoje. Darbas yra viena, o asmeniniai santykiai - kita. Daugybę metų draugauju su Željko.
R.Šiškausko ir T.Langdono tandemas
- R.Šiškauskas atvyko į perpildytą žvaigždžių komandą, bet sugebėjo jau pirmąjį sezoną tapti naudingiausiu Eurolygos žaidėju. Kaip pavyko įtraukti naujoką į CSKA žaidimą?
- Ramūnas yra ne tik geras žaidėjas, bet ir nuostabus žmogus.
Kiekvienoje komandoje, kurioje jam yra tekę rungtyniauti, jis nebuvo per daug agresyvus ir kantriai bandė pritapti. Be to, kaip žaidėjas, R.Šiškauskas yra nepaprastai visapusiškas, gali atlikti daug darbų. Jei nesiseka viena, jis daro kitką.
Manau, CSKA krepšininkai yra pakankamai protingi, kad suvoktų milžinišką Ramūno potencialą. Pamažu jie suprato, kada jam perduoti kamuolį, kaip sukurti jam erdvę, kad Ramūnas galėtų atsiskleisti.
Lūžis įvyko praėjus dviem mėnesiams nuo sezono pradžios, kai R.Šiškauskas susižaidė su Trajanu Langdonu. Nuo pat pradžių jaučiau, kad šie du krepšininkai galėtų nuostabiai atrodyti drauge. Tačiau, savaime suprantama, komandai reikėjo prisitaikyti prie naujovės, kad taškus rinks ne vienas, o du žaidėjai. Antroje sezono pusėje sugebėjome išnaudoti šį savo privalumą. Daugiausia - dėl mano žaidėjų nuovokumo.
- Kas iš varžovų rado stipriausių priešnuodžių R.Šiškauskui?
- Daug komandų turi gerų gynėjų, kurie galėjo dengti Šišką. Tačiau esmė ta, kad žaidžiant po vieną tai - neįmanoma. Viskas priklauso nuo to, kaip gynėjui padeda komandos draugai, o Ramūnui komanda padeda pulti.
R.Šiškauskas nėra Betmenas, jis nėra nesustabdomas. Jis puikiai žino, kad tam tikrais vakarais turėdavo problemų.
Svarbiausia, kad pastaraisiais metais Ramūno asmenybė labai sustiprėjo, jis dabar tiki savo jėgomis. Turbūt dabar R.Šiškauskui - geriausias metas karjeroje.
Įsiminė rungtynės su vilniečiais
- 2004-2005 metais treniravote R.Šiškauską Trevizo „Benetton“. Tuomet kalbėjote, jog lietuviui trūksta agresyvumo, kad taptų ryškesniu lyderiu. Turbūt prabėgus trejiems metams tai - nebe problema?
- Ir anksčiau tai nebuvo problema. Tiesiog buvo kiti laikai.
Trevizas Ramūnui buvo pirmoji stotelė užsienyje. Pirmą kartą jis susidūrė su tokiu spaudimu krepšinio aikštėje ir gyvenime. Jam reikėjo laiko.
Manau, kad nuo antrojo sezono Italijoje prasidėjo R.Šiškausko augimas: jis laimėjo Italijos čempionatą, tada persikėlė į „Panathinaikos“ ir CSKA. Kaskart jis lipo po laiptelį aukštyn.
- Ką dar R.Šiškauskas galėtų pagerinti?
- Jis dabar žaidžia labai aukšto lygio krepšinį ir pats tai žino. Tokiems žaidėjams svarbiausia - stabilumas.
Jam reikia kasdien surasti motyvacijos ir savo žaidime rasti naujų detalių. Esu tikras, kad Ramūnui tai pavyks.
- Ar pirmą kartą R.Šiškauską pastebėjote Vilniuje, 2000 m. R.Saportos taurės pusfinalio rungtynėse tarp Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Bolonijos „Kinder“?
- Taip. Puikiai prisimenu tą mačą. Mes pralaimėjome Vilniuje, o Bolonijoje vos ištraukėme pergalę bendru vieno taško skirtumu ir patekome į finalą.
Tą sezoną „Lietuvos rytas“ turėjo stiprią komandą, o Ramūnas su „Kinder“ žaidė įspūdingai.
- Tada ir pradėjote sekti R.Šiškausko karjerą?
- Taip, o Maurizio Gherardini, dabartinis „Toronto Raptors“ direktorius, tuomet priėmė labai protingą sprendimą prisivilioti Ramūną į Trevizą.
Protingai elgėsi ir jo agentai, kurie nebandė savo žaidėjo iš karto kišti į galingiausią klubą, o viską darė palengva: „Lietuvos rytas“, „Benetton“, po dvejų metų - „Panathinaikos“ ir CSKA.
Gerus asmeninius ir komandinius rezultatus Ramūnas pasiekė dėl šio apgalvoto augimo.
- R.Šiškauskas turi galimybę vasarą nutraukti sutartį su CSKA, jei persikeltų į NBA. Ką jam patartumėte?
- Nemanau, kad turėčiau jam patarinėti. Bet suprantu, kad krepšininkas gali turėti svajonę išbandyti jėgas NBA.
Vis dėlto abejoju, ar amerikiečiai vertina užsieniečius. Nežinau, ar šis Ramūno pasirinkimas būtų teisingas.
Juk jis turi galimybę tapti CSKA veidu. Žinoma, tai - paties krepšininko sprendimas, bet aš tikiuosi, kad jis liks CSKA dar kelerius metus ir toliau skins titulus.
Iš „Žalgirio“ nugvelbė T.Edney ir S.Štombergą
- Kitas Lietuvos krepšininkas, su kuriuo dirbote, buvo Saulius Štombergas. Jį pasikvietėte į Boloniją po 1999 metų Eurolygos finalo, kuriame jūsų vadovaujamas „Kinder“ pralaimėjo Kauno „Žalgiriui“. Mėgstate rinktis žaidėjus tarp savo priešininkų?
- Tuo metu ieškojome universalaus krepšininko. Universalumas man yra svarbiausias dalykas.
Visada renkuosi tuos žaidėjus, kurie gali atlikti daug užduočių ir net nebūtinai viską idealiai.
Saulius buvo puikus krepšininkas, bet jam Bolonijoje nebuvo lengva. Ten rungtyniavo daug stiprių asmenybių, pavyzdžiui, Predragas Danilovičius, Antoine'as Rigaudeau.
Kiek pamenu, Saulius buvo kitoks žmogus nei Ramūnas. Savo vardą jis užsidirbo būdamas Lietuvos rinktinės kapitonas. Puikus krepšininkas.
- Kokių prisiminimų kelia 1999-ųjų Eurolygos finalas?
- Ne itin gražių, nes „Kinder“ pralaimėjo.
Tada Miunchene „Kinder“ visą savo energiją paliko pusfinalyje, kuriame teko žaisti su Bolonijos „Fortitudo“. Tai - sporto karas.
Psichologiškai į finalą atvykome išsekę. Bet manau, kad tais metais „Žalgiris“ nusipelnė pergalės, nes visą sezoną rungtyniavo labai gražiai. Prisimenu Tyusą Edney, kurį po to pats du sezonus treniravau Trevize ir dėl to labai džiaugiausi.
Prisimenu Anthony Bowie ir visus lietuvius: Eurelijų Žukauską, Mindaugą Žukauską, kuris finale buvo vienas svarbiausių žaidėjų.
Ypatingas dėmesys J.Mačiuliui ir P.Jankūnui
- Šį sezoną buvote vienas iš trijų trenerių, kurie Eurolygoje abu kartus nugalėjo „Žalgirį“ (dvi pergales dar pasiekė Joano Plaza (Madrido „Real“) ir Panagiotis Giannakis (Pirėjo „Olympiakos“). Kaip jums tai pavyko?
- „Žalgiriui“ šis sezonas buvo sėkmingas.
Maskvoje lietuviai sužaidė nuostabiai. Prisimenu, kad „Žalgiris“ rungtyniavo labai kantriai. Kauno žaidėjai visą laiką sugebėdavo kamuolį perduoti tinkamam komandos draugui.
Antrosiose rungtynėse Kaune buvome psichologiškai nusiteikę gerokai kovingiau. Mes labai nenorėjome pralaimėti ir dėl to žaidėme geriau. „Žalgiris“ jautė spaudimą nugalėti, nes tuo metu buvo išlošęs ne vieną kartą iš eilės. Turbūt ši įtampa lietuviams sutrukdė, nes jie labai skubėjo.
CSKA Kaune sužaidė vienas geriausių rungtynių šį sezoną.
- Kas buvo „Žalgirio“ variklis?
- Labai gerbiu Marcų Browną ir DeJuaną Collinsą. Bet, mano nuomone, „Žalgirio“ sėkmės raktas buvo Lietuvos krepšininkai: Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis, E.Žukauskas ir visi kiti. Tiesą sakant, dar prieš tarpusavio rungtynes pastebėjome, kad jeigu P.Jankūnas ir J.Mačiulis sužaidžia labai gerai, „Žalgirio“ galimybės laimėti padidėja. Todėl jautėme, kad ypač svarbu sustabdyti šiuos du krepšininkus.
- Ar norėtumėte į CSKA pasikviesti daugiau lietuvių?
- Mūsų komandoje laisvų vietų nėra.
- Kitą sezoną CSKA sudėtis nesikeis?
- Nemanau. Dauguma žaidėjų turi sutartis, komandos pagrindą norime išlaikyti 2 ar 3 metus.
Žmogus svarbiau už krepšininką
- Jūsų vadovavimas komandai pagarsėjęs tuo, kad žaidimas būna griežtai sustyguotas. Kiek laisvės duodate savo žaidėjams?
- Žiūriu, kad jie negautų laisvės ten, kur neturėtų. Tai - kaip automobilio vairavimas: gali vairuoti kaip tinkamas, jei nieko nesužalosi, niekam netrukdysi ir nepažeisi taisyklių.
Nėra taip, kad kažkas visą laiką sėdi tau ant galvos aiškindamas, kaip sukti vairą. Mano koncepcija - kitokia.
- Kuo ypatingas jūsų krepšinis?
- Niekuo. Svarbu ginantis žaisti kartu, o puolant perduoti kamuolį tam, kas laisvas. Tačiau žmonės turi didelį ego.
Talentas nedraugauja su nesavanaudiškumu. Suprantama, tokiais atvejais privalau būti griežtas.
Nemanau, kad mano filosofija yra svarbesnė už pačius žaidėjus. Mano galva, sistema tampa gera tik žaidėjų dėka. Bet jie turi būti tinkami žmonės.
Žmogus svarbiau nei žaidėjas. Tiek Maskvoje, tiek Trevize mes sugebėdavome surinkti komandą, kurioje dauguma būdavo geri žmonės ir dar geri krepšininkai. Nuoširdžiai sakau, kad tai daug ką lėmė.
Siūlo Europos naujokų biržą
- CSKA turi didžiausią biudžetą tarp Europos klubų. Kiek svarbūs yra pinigai kuriant čempionų komandą?
- Žinoma, pinigai turi reikšmės.
Mes, „Panathinaikos“, „Olympiakos“, „Maccabi“, Ispanijos klubai rinkdamiesi krepšininkus turime pranašumą. Bet šiemet dėl vietos finalo ketverte realiai kovėsi 8-9 klubai, o ne 4 ar 5. Tai - geras ženklas.
Perspėjamąjį ženklą parodė Sienos „Montepaschi“. Ši ekipa dar kartą įrodė, kad net su vidutinišku biudžetu įmanoma patekti į finalo ketverto turnyrą. Pernai tuo netikėtumu tapo Malagos „Unicaja“.
Ne visada turtingiausi nukeliauja toliausiai. Pažiūrėkite į „Panathinaikos“, „Real“ ir „Olympiakos“.
Klubas krepšininkui turi pasiūlyti daugiau nei didelius pinigus. Sportininkams svarbu organizacija, geri komandos draugai, geras treneris, kuris padėtų tobulėti. Tai ypač svarbu jaunimui, galvojančiam apie NBA.
Tačiau reikia pripažinti, kad ilgainiui biudžetas daug ką lemia, nes Europoje nėra žaidėjų pasirinkimo sistemos, panašios į NBA, kur silpniausi klubai turi teisę pirmieji rinktis ryškiausius talentus.
- Norėtumėte, kad Europoje būtų rengiama naujokų birža?
- Norėčiau, bet tai būtų sudėtinga. Tačiau mes tikrai galime bandyti tartis su NBA dėl jaunų žaidėjų: kai jie dar per jauni keliauti į NBA, iki 23-iojo ar 24-ojo gimtadienio krepšininkai turėtų rungtyniauti Europoje, o ne sėdėti ant suolo Amerikoje.
Eurolyga ir klubai turėtų dėl to kovoti. Taip komandų pajėgumas šiek tiek išsilygintų, nes talentingiausieji atstovautų toms komandoms, kuriose užaugo.
Pavyzdžiui, šiemet Milano „Armani Jeans“ žibėjo 20-metis Danilo Gallinari, kuris netrukus važiuos į NBA ir galbūt negaus daug žaisti. Juk Marco Belinelli iš Bolonijos išvyko į „Golden State Warriors“ ir sezoną prasėdėjo ant suolo. Europoje jis būtų gerokai sustiprinęs bet kurią komandą ir visą Eurolygą.
Prisimena rusų tankus Lietuvoje
- Prieš 11 metų treniravote Italijos rinktinę ir iškovojote Europos sidabro medalį. Negalvojate apie sugrįžimą į nacionalinę komandą ir olimpines žaidynes?
- Niekada nesu buvęs olimpiadoje ir labai norėčiau žaidynėse treniruoti rinktinę. Bet tai negali įvykti, jei niekas nekviečia.
- Šiemet Pekine Italijos krepšininkų nebus, bet, atrodo, auga labai talentinga nauja karta: M.Belinelli, D.Gallinari, Andrea Bargnani.
- Po to, kai 2004-aisiais Atėnuose pusfinalyje italai nugalėjo Lietuvą ir iškovojo sidabrą, nepatekimas į Pekiną tapo didžiuliu nusivylimu.
Prasidėjo komandos atnaujinimas. Jei pavyks įtraukti į rinktinę visus naujus talentus, Italija turėtų žaisti kitoje olimpiadoje.
- Už ką sirgsite šių metų žaidynėse?
- Už CSKA žaidėjus. Žinoma, ir už Lietuvą, nes ten bus Ramūnas.
Atsimenu, kai pirmą kartą gyvenime lankiausi Lietuvoje, gatvėse stovėjo tankai. Buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia, „Kinder“ žaidė su „Žalgiriu“.
Man malonu kaskart sugrįžti į Lietuvą. Tačiau treniruojant Rusijos klubą čia žaisti nėra lengva, nes lietuviai iki šiol nemėgsta rusų.