Griuvau į lovą pusę trijų nakties ir neužmigau iki ketvirtos valandos.
Bandai užmigti, bet žinai, kad matei išskirtinį mačą. Tavo delnai - ištinę ir rožiniai, lyg vėžiagyviams alergiško žmogaus, ką tik prisilietusio prie omaro; tavo balsas - dar labiau užkimęs ir gergždžiantis nei Lindsay Lohan po jos naktinių išgertuvių; ant tavo kūno prikepęs prakaitas, bet praustis nesinori, nes jautiesi taip, lyg pats būtum žaidęs. Tu paprasčiausiai guli šypsodamasis ir galvoje pašėlusiai sukasi mintys. Jei labai pasistengi, gali vis dar girdėti, kaip ploja ir šaukia tribūnos.
Yra įvairių būdų, kaip laimėti čempionatą. Visi jie geri. Bet idealiausia laimėti namie, kad sirgaliai galėtų dalytis laime kartu su komanda. Būtų gerai, jog per rungtynes laikytųsi triuškinantis skirtumas, - tada visi galėtų mėgautis ketvirtuoju kėliniu be streso ir stebėti, kaip žaidėjai ant suolo pradeda švęsti.
Pastarąjį kartą „Celtics“ laimėjo NBA čempionatą 1986-aisiais, kai sudorojo Ralpho Sampsono ir Hakeemo Olajuwono laikų „Houston Rockets“. Tai įvyko lygiai prieš 22 metus. Gerai prisimenu, kaip stovėjau ir džiūgavau tris valandas, galvodamas, kad Larry Birdas yra antžmogis.
Tą dieną visi manė, kad „Celtics“ laimėtojų dinastija nenutrūks: turėjome geriausią žaidėją, vieną visų laikų geriausių komandų, 1986-ųjų naujokų biržos 2-ąjį šaukimą! Gyvenimas buvo nuostabus. O tada Lenny Biasas (klubo pasirinkimas naujokų biržoje. - Red.) mirė perdozavęs kokaino, L.Birdas ir Kevinas McHale'as gavo traumas, Reggie Lewisas mirė per treniruotę. Dar po septynerių metų „Celtics“ visai nebebuvo panašūs į „Celtics“.
Dabar gali atrodyti, kad 2008-ųjų birželio 17-ąją, antradienį, Bostonas tiesiog susigrąžino prarastą teritoriją. Tačiau iš tiesų viskas - daug sudėtingiau.
Senesniems sirgaliams, užaugusiems Billo Russello eroje (kaip mano tėvas), tas antradienis buvo lyg prisikėlimas po ilgų metų dejonių: „Dieve brangus, kažin ar aš dar gyvenime pamatysiu pergalę“.
Sirgalius, kurie užaugo su Johno Havliceko ir Dave'o Cowenso arba L.Birdo ir K.McHale'o komandomis (kaip aš), užplūdo jausmas, lyg jie su Doco Browno laiko mašina „DeLorean“ iš filmo „Atgal į ateitį“ būtų nusikėlę į senus laikus.
Tie, kuriems dar nėra trisdešimties, pagaliau kūrė savus prisiminimus. Užuot amžinai klausęsi apie rungtynes, kaip Geraldas Hendersonas perėmė kamuolį, o Glennas McDonaldas „ištraukė“ rungtynes su trimis pratęsimais, jauni žmonės pagaliau galės patys pasakoti istorijas, kaip Paulas Pierce'as įmetė 41 tašką septintosiose serijos su „Cleveland Cavaliers“ rungtynėse arba kaip mes išsiveržėme į priekį, nors „Lakers“ pirmavo 24 taškais.
Taigi visi buvo trimis aukštais virš euforijos. Apie sportą galite sakyti, ką tik norite, bet nėra jokio kito dalyko, kuris taip kaip pergalė suvienytų visiškai nesusijusius žmones. Aš tris valandas su visais iš eilės daužiausi rankomis, mažiausiai 50 kartų šokau į viršų iš džiaugsmo, prieš mačo pabaigą pajutau gumulą gerklėje, kai P.Pierce'as apsikabino Docą Riversą, o aš atsidūriau visiškai nepažįstamų žmonių glėbyje.
Visa tai dabar išplaukia lyg per miglą. Laimė, trečiadienio rytą vartydamas savo užrašų knygelę ir bandydamas iššifruoti prikeverzotus užrašus iš tos miglos išskyriau keletą įdomybių.
Užrašas Nr.1: „6/17“.
Jei esi numerologijos entuziastas, šis skaičius turėtų patikti: 6-osios rungtynės buvo žaistos birželio 17-ąją. 6 yra birželio mėnesio eilės skaičius metuose ir finalo serijos rungtynių skaičius, o 17 - „Celtics“ pergalių NBA istorijoje skaičius.
Du iš keturių visų laikų geriausių „Celtics“ žaidėjų - B.Russellas ir J.Havlicekas žaidė vilkėdami marškinėliais su 6-uoju ir 17-uoju numeriais. Jeigu sudedi 6+1+7, išeina 14 - kitos „Celtics“ legendos - Bobo Cousy numeris (o jei norėtųsi šį žaidimą tęsti: 6 yra 3+3, o 33 buvo L.Birdo marškinėlių numeris).
Jei to dar negana, Bostono telefono kodas - 617.
O prisimenant liūdnesnius laikus - 1986 metų NBA naujokų birža vyko birželio 17-ąją. Tai buvo paskutinė diena, kai „Celtics“ dar jautėsi neįveikiami. Nežinau, ką visa tai reiškia, bet kažkokia prasmė tikrai yra, ar ne?
Užrašas Nr.2: „KG smūgis kakta“.
Po žiauraus penktojo finalo mačo Kevinas Garnettas pripažino, kad jis „žaidė kaip šiukšlė“. Tai mane nudžiugino. Mums reikėjo, kad šeštosiose rungtynėse jis būtų savimi, nes atrodė, kad jis: a) arba įsitempęs dėl tokio svarbaus mačo; b) arba visiškai nusivaręs po to, kai penktąja pavara sužaidė šį sezoną 107 rungtynes.
Prieš lemiamo mačo pradžią K.Garnettas stovėjo priešais krepšį šalia Bostono suolo, kažką sumurmėjo, bandydamas „užsivesti“, o tada visa jėga smogė kakta į krepšio stovą. Matydami šį vaizdą iš 15 metrų atstumo su tėvu vienas per kitą ištarėme: „O, atrodo, šiandien grįžta reguliariojo sezono KG“. Būtent tai ir įvyko.
K.Garnettas pelnė 26 taškus, atkovojo 14 kamuolių ir, kaip jam įprasta, nuostabiai gynėsi. Bet, svarbiausia, jis vėl susigrąžino savo išdidžiąją laikyseną, aistrą ir intensyvumą, kas yra unikalu ir būdinga tik jam.
Dabar esu įsitikinęs, kad per atkrintamąsias varžybas K.Garnettas tiesiog nusikalė. Visa tai jam reiškė per daug, pergalės jis norėjo per stipriai. Penktųjų rungtynių pabaigoje perdegęs K.Garnettas stovėjo baudos aikštelėje, o atšokę nuo lentos kamuoliai lakstė aplink jį visomis kryptimis. Atrodė nesuvokiama, kaip žmogus, kuris per rungtynes atkovodavo po 15 kamuolių, dabar nepaima nė vieno. Ar jis paduso? Ar buvo traumuotas? Kas per velniava?
Dabar mes žinome atsakymą - sezonas jį sunešiojo. Bet lemiamame mūšyje jis gavo paskutinę energijos injekciją iš žiūrovų. Atrodė, lyg 18 tūkstančių jam į gerklę būtų šliūkštelėję milžinišką „Red Bull“ butelį.
Jis sugebėjo sužaisti tiesiog monstriškas rungtynes tada, kai Bostonui to labiausiai reikėjo.
Jei reikėtų išrinkti KG esmę nusakantį momentą, geriausia prisiminti pirmosios rungtynių pusės pabaigą, kai jis įšoko į baudos aikštelę. KG buvo nutėkštas ant grindų, bet griūdamas dar įskraidino kamuolį į krepšį. K.Garnettas gulėjo iškėlęs rankas į viršų ir
rėkė.
Užrašas Nr.3: „Posey 3, 43:29, beprotnamis“.
Tai - momentas, kai viskas pradėjo klostytis gerai. Antrojo kėlinio vidurys, po to, kai „Celtics“ atlaikė puikią Kobe Bryanto rungtynių pradžią ir keistoką teisėjavimą. Bostonas atitrūko nuožmiai gindamasis ir pačiu laiku pataikydamas kelis tritaškius.
Tiesą sakant, buvo matyti, kaip „Lakers“ vysta. Nejuokauju. Jie atrodė taip, lyg norėtų tučtuojau šokti į lėktuvą ir lėkti namo. O svarbiausia, tuo momentu sirgaliai tarsi pakilo į aukštesnį lygį.
Žinau, tai skamba beprotiškai, bet tik krepšinyje žiūrovai gali pasiekti tokią stadiją, kai visi kolektyviškai nusprendžia: „Nėra jokių šansų, kad šiandien mes pralaimėsime“.
Tu nežinai, kada tai nutiks, tu negali paskatinti, kad tai įvyktų, bet kai tai įvyksta - tu pajunti. 43:29. Beprotnamis. Tada mes tai pajutome.
Užrašas Nr.4: „84:53, 21 rezultatyvus perdavimas, 13 perimtų kamuolių, kova dėl atšokusių kamuolių - 34:17“.
Tuo momentu vakaras virto siurrealiu. Trečiajame kėlinyje „Celtics“ pirmavo 31 tašku ir statistiškai dominavo taip stipriai, kad tiesiog privalėjau užsirašyti šiuos skaičius.
Žaidėjas, viską sureguliavęs po didžiosios pertraukos, buvo Rajonas Rondo. Jis rungtyniavo tarsi įkirptas, ir „Lakers“ sumokėjo už savo strategiją „denkime visus kitus ir leiskime vienam R.Rondo mus nugalėti“.
Jeigu apibūdindamas antrąjį R.Rondo sezoną NBA pritaikyčiau savąjį „stalo testą“, tai pasakyčiau, kad jis ant stalo padėjo daugybę šakučių ir lėkščių, bet nurinko glėbį peilių ir šaukštų. Kitaip tariant, jis neatsinešė visko, ko reikėjo, bet su juo tikrai galėjai pavakarieniauti.
Jei tik R.Rondo būtų gerai rungtyniavęs ir tada, kai gerai ėjosi ir Ray Allenui ir/arba P.Pierce'ui bei K.Garnettui, 2008-ųjų „Celtics“ namie būtų nenugalimi. Kartoju: nenugalimi. Tokie, kokie buvo tą antradienio vakarą.
Užrašas Nr.5: „PP: „Aš pavargau“.
Tai Paulo Pierce'o žodžiai, kai jo tritaškis net nepalietė lanko. „Celtics“ tuo metu pirmavo 30 taškų, PP pasi-prašė keitimo ir nušlubavo iki suolo. Vyrukas buvo nusivaręs. Akivaizdžiai matėsi.
Paprasta matematika. Iš dešimties geriausių šios Bostono komandos žaidėjų septyni pernai nedalyvavo niekingame „Celtics“ sezone, dar du atvyko į Bostoną tik šį sausį. Kad ir kaip man patiktų naujokai, dar tik bandau juos pažinti. Jamesas Posey, Eddie House'as, P.J.Brownas buvo nusamdyti ginklai. K.Garnettas priklausė „Timberwolves“. R.Allenas - Milvokiui ir Sietlui. Leonas Powe'as, R.Rondo ir „Big Baby“ (Glenas Davisas) ką tik atvyko į Bostoną.
Šį sezoną komanda atrodė lyg virtuali, iš žaidimo „Fantasy League“ - buvo surinkti geri žaidėjai ir įvyko kažkas stebuklingo. Tačiau visi jie buvo tarsi sumesti į vieną krūvą.
Bet P.Pierce'as! Mes matėme, kaip šis žaidėjas užaugo. Matėme, kaip tapo vyru. Mes juo tikėjome, buvome nusivylę, dabar mes juo ir vėl patikėjome. Nenoriu atrodyti kaip pagyvenęs vyras iš filmo „Graži moteris“, bet dalelė manęs tą antradienį norėjo nueiti į aikštę ir tiesiog pasakyti P.Pierce'ui: „Sunku tai ištarti neglobėjišku tonu, bet aš tavimi didžiuojuosi“.
Vyrukas mums atidavė viską, ką turėjo, pakeitė užrašą ant savojo NBA antkapio, išsikovojo vietą
ant Bostono arenos vėliavos palubėje ir komandai padovanojo 17-ąjį titulą - taip, kaip ir žadėjo.
Jo patikimas žaidimas ketvirtosiose ir penktosiose finalo rungtynėse patenka į geriausių visų
laikų „Celtics“ žaidėjų pasirodymų reitingą.
Mes keikiame sportininkus arba nusiviliame, kai mūsų mėgstamas žaidėjas netampa tuo, kuo tikėjomės jį tapsiant. Bet P.Pierce'as tapo viskuo.
Nemanau, kad esu kada nors džiaugęsis dėl kurio nors kito Bostono sportininko labiau nei dėl P.Pierce'o, kai jis iškėlė finalo serijos naudingiausiojo žaidėjo prizą ir iš džiaugsmo klykė tribūnoms. Kiek žmonių lieka silpnoje komandoje ištisus 10 metų, o paskui gauna progą ją atvesti į viršūnę? Ar šiais laikais taip sporte apskritai būna?
Užrašas Nr.6: „Ar tu ramus?“
To mano tėvas paklausė, kai pirmavome 89:60. Mano atsakymas? Ne. Atmintyje vis dar gyvi buvo prisiminimai apie krachą antrosiose finalo serijos rungtynėse. Be to, „Lakers“ vis dar žaidė 24-asis numeris. Tačiau K.Bryantas mėtė vieną plytą po kitos ir atrodė kaip Mike'as Tysonas Japonijoje 1990-aisiais, kai Busteris Douglasas daužė boksininką ir po pirmojo šoko visi ėmė suvokti, kad M.Tysonas nebėra toks dominuojantis, kaip buvo tikėtasi.
Bet po truputį man darėsi ramiau ir ramiau, o viršūnę pasiekiau, kai R.Allenas pataikė tuos du tritaškius, kurie beveik nuplėšė arenos stogą. O tada...
Užrašas Nr.7: „PJ šypsosi, PP linksi“
Geriausias rungtynių momentas, kurio aš niekada nepamiršiu.
Po tų R.Alleno tritaškių „Lakers“ paėmė minutės pertraukėlę. Rezultatas buvo 101:70 (beje, neprisimenu kitų atkrintamųjų varžybų jokioje sporto šakoje, kokias sužaidė R.Allenas; atrodė, kad numirėlis lyg niekur nieko atsikėlė iš karsto per savo laidotuves. Neįtikėtina. 22 tritaškiai per visą finalo seriją. Bostonas nebūtų laimėjęs be R.Alleno, švelniai tariant). Tuo momentu visi galėjo užuosti trofėjų. Tai įvyks.
Žvilgtelėjau į „Celtics“ atsarginių suolą ir pastebėjau išsišiepusį P.J.Browną. Jis atrodė kaip išdidus tėvas, stebintis savo vaiko kalbą „Oskarų“ teikimo ceremonijoje. Neįmanoma būti laimingesniam. Neįmanoma.
Šalia stovėjo P.Pierce'as. Jis buvo atsisukęs į tribūnas, kurios šėlo šokdamos pagal muziką ir linksėjo galva. P.Pierce'as siurbė akimirką. Jis nepozavo kameroms. Tai buvo tokia akimirka, kai gali iš tolo stebėti žmogų ir skaityti kiekvieną jo mintį. Jis galvojo apie pastaruosius 10 metų ir visus įvykusius blogus dalykus, apie tuos kartus, kai jis jau buvo praradęs viltį. O dabar jis turėjo sau priminti, kad atėjo laikas mėgautis dabarties akimirkomis. Tai buvo akivaizdu.
Užrašas Nr.8: „Gino!!!!!!!!!“
Jį parodė likus mažiau nei trims minutėms iki rungtynių pabaigos (Gino yra disko stiliaus šokėjas iš aštuntojo dešimtmečio, kurio linksmas šokis atsiranda Bostono arenos ekranuose švenčiant pergalę. - Red.).
Kadaise Bostonas turėjo Redo Auerbacho cigarą, o dabar - ilgarankį šokėją keista barzda iš praeities. Kai tik žiūrovai išgirdo tą muziką, tribūnos sprogo, o P.Pierce'as stryktelėjo ant kėdės ir ėmė šokti kartu.
To nebūtų buvę prieš 22 metus, kai žaidėjai susidauždavo prakaituotomis rankomis, apsikabindavo, arenoje skambėdavo vargonų muzika, Redo cigaro dūmas kildavo į palubę, o sirgaliai ruošdavosi užplūsti aikštę ir po to prisigerti viename iš 50 barų netoli arenos.
Dabar? Visi liekame savo vietose plodami ir klykaudami. Po rungtynių negalime švęsti, nes beveik visi barai aplinkui būna uždaryti dėl saugumo. Mes švenčiame pergalę šokdami su netikrais šokėjais iš pasenusio disko klipo. Dabar viskas kitaip. Taip jau būna. Bet žinote ką? Aš vis tiek mėgavausi kiekviena sekunde. Jaučiuosi prasikaltęs nekeikdamas arenos palubėje kabančių vaizdo kubų eros, bet turiu pripažinti, kad šį kartą jie padarė savo. Po 50 metų iš 2008-ųjų finalo šeštųjų rungtynių bus prisimenamas P.Pierce'o ir Gino šokis.
Užrašas Nr.9: „Gyyy-ny-ba! Gyyy-ny-ba!“
Ši skanduotė pasigirdo po šventimo, kai ant pakylos interviu davė Docas Riversas. Treneris užsiminė, kad gynyba buvo svarbiausia pergalės priežastis. Staiga sirgaliai ėmė šaukti „gynyba“ ir nustelbė likusius trenerio interviu žodžius.
Tai buvo idealiausias būdas baigti sezoną. Juk viskas prasidėjo nuo gynybos - kai į Bostoną atvažiavo K.Garnettas, J.Posey, P.J.Brownas, treneris Tomas Thibodeau, o P.Pierce'as atsiskleidė kaip tikras gynėjas. Gynyba išgelbėjo šį sezoną. Jei iš 2008-ųjų „Celtics“ komandos norėtumėte ko nors pasimokyti, sužinotumėte dalyką, kurį jau žinojote, - čempionatus laimi gynyba.
Užrašas Nr.10: „Turiu pripažinti, nemaniau, kad savo gyvenime dar pamatysiu pergalę“.
Tokią frazę per šventimą ištarė mano tėvas. Jis tai pasakė be jokios pompastikos. 1973-iaisiais tėvas nusipirko „Celtics“ sezono abonementą ir nuo tada ketverius metus nešiojo mane į salę ant rankų. Jis laikydavo mane ant kelių, netgi leido miegoti per garsųjį 1976-ųjų trijų pratęsimų mačą tarp „Celtics“ ir „Phoenix Suns“.
Kai užaugau ir nebetilpau ant kelių, jis pirko antrąjį sezono abonementą, nors tuo metu neturėjome pinigų.
Tėvas 15 metų plojo nemažas sumas už vieną siaubingą sezoną po kito (išskyrus neįtikėtiną pasirodymą 2002-aisiais). Dėl ko jis purtė kišenes nematydamas jokių prošvaisčių? Paprasčiausiai jis tikėjosi, kad kada nors išvys kažką panašaus į 1988 m. dvikovą tarp L.Birdo ir Dominique'o Wilkinso. Tai buvo sporto šedevras. Toks išgyvenimas, kad po to negalėjome važiuoti tiesiai namo, todėl nuėjome į ledainę ir užsisakėme porą porcijų ledų su karštu šokoladu.
Atrodo, neištarėme nė žodžio ištisas 20 minučių. Tiesiog valgėme ledus ir purtėme galvas. Ką galėjome pasakyti? Ar gali tokį jausmą išreikšti žodžiais? Buvome praradę amą. Buvome išsunkti. Mums pasisekė (1988-ųjų NBA Rytų konferencijos pusfinalyje „Celtics“ nugalėjo „Hawks“ serijoje 4:3, lemiamą mačą laimėdami 118:116. - Red.).
Galbūt iš tiesų neįmanoma tiesiog nusisukti nuo galimybės kada nors vėl patirti ledainės „Bailey's“ akimirką. Kai 1993-iaisiais per treniruotę mirė R.Lewisas, „Celtics“ sėkmė baigėsi, o komanda prarado protą. Tai nesustabdė mano tėvo. Jis kas vasarą atnaujindavo sezono abonementą, laikydamas kumščius ir tikėdamas, kad viskas kažkokiu būdu sugrįš į senąsias vėžes.
O tada įvyko R.Alleno mainai, ant sidabro lėkštutės buvo pristatytas KG, į bortą įšoko J.Posey ir E.House'as. Staiga mes prisikėlėme. 17-asis titulas kiekvienam turi skirtingą reikšmę. Bet tokiems, kaip mano tėvas, kurie buvo su komanda ir tada, kai bilieto kainos didėjo, o komanda klupinėjo, birželio 17-osios antradienio vakaras - neapsakomas. Būtų žiauru, jei jie būtų pasidavę ir tą šeštąjį mačą būtų žiūrėję per televizorių visą laiką grauždamiesi: „O galėjau ten būti“.
Taigi jie buvo arenoje ir į save siurbė kiekvieną detalę to, kas tuo metu ten vyko.
Mano tėvas nusipelnė šio titulo. Aš buvau šimtu ar penkiais šimtais kartų lamingesnis dėl jo nei dėl ko nors kito. Po rungtynių mes apsikabinome ir sugebėjome nepaspringti ašaromis, nors kai dabar pagalvoju, tai nebūtų buvę taip blogai.
Aš nuėjau švęsti pergalės į barą, pilną ekstazės apimtų „Celtics“ sirgalių. Įsiverčiau keletą alaus, atsisakiau maždaug 25 pasiūlymų išgerti taurelę ir beveik su visais bare apturėjau pokalbį tema „Ar gali tuo patikėti?“
Ką čia dar galėjai pridurti. Bet visi sutikome, kad ši naktis dar nuostabesnė dėl to, kad nugalėti „Lakers“. Bostono sirgaliai nekenčia „New York Yankees“, nekenčia „Montreal Canadiens“, nekenčia „Lakers“. Tai - kraujyje. Tiesiog taip yra. Savoje salėje per šeštąsias finalo rungtynes sudaužyti „Lakers“ - tai buvo lyg sukrimsti vyšnią ant ledų su šokoladu. Viskas būtų kitaip, jei būtų nugalėti „Utah Jazz“ ar „San Antonio Spurs“.
Kažkas manęs paklausę, kaip tu TAI aprašysi? Iš tikrųjų, kaip parašyti apie tai, kas įvyko? Nežinojau, bet man nerūpėjo.
„Celtics“ - čempionai. O „Lakers“ - nukariauti. Bostono miestas džiūgauja. Pasaulis vėl gražus.
O tada aš nusprendžiau išgerti taurelę.