Lietuvos moterų krepšinio rinktinė renkasi į treniruočių stovyklą Druskininkuose ir pradės rengtis atrankos varžyboms į kitų metų Europos čempionatą, kuris vyks Latvijoje.
O 49 metų A.Paulauskas pamažu jau krausis lagaminus antrai kelionei į Rusiją. Pernai prieš Kalėdas jis pasitraukė iš Vilniaus „Teo“ komandos, o netrukus sulaukė pasiūlymo iš Kursko „Dinamo“.
Ir A.Paulauskas, ir jo asistentas Alfredas Vainauskas su Rusijos klubu tuomet pasirašė dvejų metų sutartį.
Kurske, kuris kažkada priklausė ir Lietuvos didžiajai kunigaikštystei, lietuviai pritapo. „Nėra kuo skųstis“, - patikino A.Paulauskas, kuris šią vasarą pirmą kartą nuo 1996-ųjų galėjo planuoti normalias atostogas.
„Aš nieko nešnipinėju“
- Treneri, kada pastarąjį kartą atostogavote?
- Negaliu skųstis, pernai irgi turėjau šiek tiek atostogų. Bet tokių kaip šiemet neatsimenu. Gal jos ir buvo, bet labai seniai.
Man labai gera, noriu atostogauti kuo ilgiau. Po truputį pradedu kažką užsirašinėti, bet tai darau ne iš pareigos, o todėl, kad noriu.
Važiuosime į Krymą. Ten gyvena žmonos mama. Neturime galimybės jos aplankyti kitu metu, tik vasarą. Drauge ir patys ten pailsime. Nesu buvęs ir nesirengiu į Turkiją ar Egiptą, gal Kryme mažiau komforto nei ten, bet viskas sava.
- Ar domitės Lietuvos krepšinio rinktinės naujienomis?
- Moterų? Specialiai nesidomiu, nieko nešnipinėju ir neklausinėju, bet informacijos turiu. Žinau, kada rinktinė startuoja atrankos varžybose, kur ir su kuo žaidžia, žinau, kurios žaidėjos pakviestos.
Buvau susitikęs ir su Agne Čiūdariene, ir su Sandra Valužyte, ir su Irena Vizbariene. Telefonu bendravau su Gintare Petronyte ir Rima Valentiene. Kalbėjausi su „Teo“ vadovu Arvydu Tamašausku. Palaikau ryšius, todėl ir turiu informacijos.
- Ar jums skambina, ar jūs skambinate?
- Valužytei ir Vizbarienei skambinau aš, nes ateinantį sezoną jos žais mano komandoje. Valentienė buvo „Teo“ kapitonė, su ja irgi reikėjo šnektelėti.
Atsitiktinai sutikau Aušrą Bimbaitę ir Eglę Šulčiūtę. Susidūrėme tokioje vietoje, kur visi lankomės gal tik kartą per metus.
Netoli Trakų yra vieta, kur gali pasigauti žuvį ir tvenkinio šeimininkai tau ją iškeps. Buvau ten su draugais ir Eglę su Aušra sutikau. Neįstengiame vieni kitų išvengti.
- Ar pasisveikinote su E.Šulčiūte, kuri dėl konflikto su jumis paliko „Teo“ komandą?
- Pasisveikinome, šnektelėjome keletą minučių. Tai yra tik gyvenimo dalis ir ne priežastis, dėl kurios būtų galima kažko nekęsti ar su kažkuo nesikalbėti.
- Ar naujasis rinktinės treneris Rūtenis Paulauskas jau kreipėsi į jus patarimų?
- Jis turi pakankamai konsultantų. Išeidamas R.Paulauskui daug pasakiau. Kai buvo neaišku, ar I.Vizbarienė spės atsigauti po traumos, savo iniciatyva pasiūliau Rūteniui vieną žaidėją. Jis man padėkojo, ir viskas.
- Ar sunku bus lietuvėms įveikti atrankos į Europos čempionatą barjerą?
- Neabejoju, kad jos įveiks.
„Pasiūlėme pinigų, o ne maldavome“
- Ateinantį sezoną „Dinamo“ at-stovaus S.Valužytė ir I.Vizbarienė. Ar buvę jūsų vadovai „Teo“ komandoje nepriekaištauja, kad viliojate į Rusiją jų krepšininkes?
- Tokių priekaištų nesulaukiau. Krepšininkių perėjimas yra natūralus procesas. Arvydas Sabonis irgi kažkada išvažiavo, bet galėjo nevažiuoti ir likti „Žalgiryje“.
Irenai ir Sandrai - ne 17 metų. Jei iš klubo atimčiau 19 metų Gintarę Petronytę, sakyčiau, kad tai nusikaltimas - ir jos, ir klubo atžvilgiu. O Vizbarienė ir Valužytė Vilniaus klubui atidavė daug metų. Jos turi galvoti apie ateitį, nes ateis diena, kai reikės pakabinti sportbačius ir pažiūrėti, kiek užsidirbai.
- Į Kurską norite pritraukti kuo daugiau lietuvių?
- Kai 2005-aisiais Brno (Čekija) su Vilniaus komanda dalyvavome Eurolygos finalo ketverto varžybose, dabartinis „Dinamo“ vadybininkas Olegas Chramkinas dar dirbo Orenburge. Jau tada jam patiko šios krepšininkės ir jis kalbino jas atvažiuoti į Rusiją.
Kai atvykau į Kurską, jis grįžo prie šios temos. Džiaugiuosi, kad pas mane žais lietuvės. Kita vertus, tai yra minusas, nes bus daug kalbų, kad atsivežiau savas žaidėjas.
- S.Valužytę ir I.Vizbarienę viliojote pinigais ar gražiais žodžiais?
- Joms pasiūlėme konkrečią sumą. Tikrai nemaldavome.
- Iki 2002-ųjų sausio, kai atvykote į Vilniaus komandą, dirbote Lenkijoje. Ar nuo to laiko pasikeitė legionieriaus duonos skonis?
- Jis liko toks pat. Esi toli nuo tėvynės, atskirtas nuo šeimos, įprastos aplinkos, reikia prisitaikyti. Lenkija ir Rusija - skirtingos šalys. Skirtingas gyvenimo būdas, skirtinga kultūra, bet tų skirtumų ne itin pajutau, nes Kurske einu tik į salę, artimiausią parduotuvę ir kavinę pavalgyti.
Kurske žmonės malonūs, ne taip kaip Maskvoje, kur visi skuba, bėga, stumdosi. Čia viskas teka ramia vaga: nėra eilių, gatvės švarios, trinkelėmis išklotos. Gyvename prie teatro, bet dar neapsilankėme, nes geriausi spektakliai vaidinami, kai būname išvažiavę arba turime svarbią treniruotę.
„Kambarius plaudavome patys“
- Gal su asistentu A.Vainausku gyvenate viename bute?
- Taip. Klubo vadovams iš karto pasakėme, kad neieškotų mums antro buto - kol apsiprasime, pagyvensime drauge. O rugsėjo pabaigoje jau išsiskirsime. Aš tikriausiai išsikraustysiu.
Dabartinis butas neprastas, tik gal truputį remonto reikėtų. Bet kiemas uždaras, yra moderni žaidimų aikštelė, kieme - naujausių modelių automobiliai. Ten bet kas negyvena.
- Kuris - jūs ar A.Vainauskas - dažniau užsiimdavote namų ruoša?
- Alfredas visai negamina valgyti. Man patinka tai daryti, bet irgi retai tuo užsiimdavau. Išsivirdavome sriubos, nes rusiškos mums per riebios. Kartą gaminau savo firminį patiekalą, kurį išmokau Lenkijoje, - troškinau kopūstus su mėsa.
Kiekvienas savo kambarį išsiplaudavome pats, o bendras patalpas tvarkydavome pasikeisdami. Dėl tvarkos nebuvo jokių problemų. Alfredas - tvarkingas vyras, aš - ne toks tvarkingas (juokiasi).
„Norėjau pasitraukti anksčiau“
- Kuris sprendimas pastarąjį sezoną jums buvo sunkesnis - pasitraukti iš rinktinės, kurioje nuo 1996 metų dirbote asistentu, o 2003-iaisiais ėmėtės pats treniruoti, ar iš „Teo“ komandos, kurią treniravote nuo 2002 metų?
- Iš „Teo“ norėjau pasitraukti daug anksčiau, nei tai oficialiai įvyko. Toks sprendimas buvo būtinybė. Bet negalėjau įtikinti vadovų, nes visiems atrodė, kad viskas bus gerai, visi manimi pasitikėjo. O man atrodo, kad būtinai reikėjo mane keisti. Išsiskyrėme gražiai, abi pusės liko patenkintos.
Pasitraukimas iš rinktinės irgi seniai buvo suplanuotas. Ir A.Vainauskas tai žinojo, ir žmona gali patvirtinti.
- Iš „Teo“ išėjote todėl, kad nevaldėte komandos?
- Visai ne. Yra nerašyta taisyklė: jei dirbi klube ketverius metus ir jame nepasikeitė bent 70 proc. žaidėjų, turi keisti darbą. Likti gali, jei krepšininkės nuolat keičiasi. O Vilniuje žaidėjos beveik nesikeitė, visi tapome kone giminės.
Tokiu atveju sunkiau dirbti, nes atrodo, kad esi viską pasakęs, krepšininkės viską žino, tu ant jų neberėki. O treneris nuolat turi reikalauti, kartoti. Kai įsisuki į tokią rutiną, paskui sunku iš jos išeiti.
- Dėl to smuko „Teo“ rezultatai?
- Tikrai ne dėl to. Į viską reikia žiūrėti objektyviai. Valužytė vasarą dirbo rinktinėje, buvo nepailsėjusi, todėl krito jos sportinė forma. Nuo sezono pradžios dėl peties traumos visa jėga negalėjo žaisti Jelena Leučanka. Jurga Štreimikytė susilaužė nosį. Per visas tas traumas buvo sutrikęs pasirengimas. Nė vienų rungtynių nežaidėme visa sudėtimi.
Galiausiai kilo konfliktas su Šulčiūte. Eglės kontrakte buvo parašyta, kad ji aikštėje turi praleisti 25 min. Iki vidurkio trūko gal 1,2 min. ir ji ėmė priekaištauti. Kaip pavyzdį Eglė pateikė Eurolygos rungtynes Valensijoje, per kurias žaidė tik 11 min. Bet ji pamiršo, kad Ispanijoje pati atsisakė žaisti.
- Kodėl?
- Atsisakė, ir viskas. Pasakė: „Žaisti aš nenoriu“.
- Kodėl pradėjote pyktis su E.Šulčiūte?
- Nes pareikalavau atsakingo požiūrio į darbą. Konkrečiai - į rungtynes Klaipėdoje su „Lemminkainen“, kurios vyko pernai gruodžio viduryje. Dvikovą pradėjome gerai, bet paskui sustojome. Bariau visas žaidėjas, ne tik Eglę.
Nuo Klaipėdos man net buvo kilusi alergija, nes ten komanda visada atsipalaiduoja. Vienais metais Jennifer Derevjanik nosį ten susilaužė, pernai Aušra Bimbaitė koją pasisuko ir reikėjo daryti kelio raiščių operaciją.
Viskas dėl to, kad į Klaipėdą ilgai važiuojame. Merginos užsisėdi autobuse, prieš rungtynes nepadaro geros mankštos, mano, kad vis tiek laimės. Kartais salėje būna šalta, o tai irgi prisideda prie traumų. Turėjau ką nors daryti, kad jos žaistų, gintųsi, imtų kamuolius. Eglei mano priekaištai nepatiko.
- Ar dažnai krepšininkės atsisako eiti į aikštę?
- Aš tokių neturėjau. Priekaištų sulaukdavau tik dėl to, kad per mažai žaidžia. Kalbant apie Eglę, koks čia profesionalumas? Man tokių dalykų nėra buvę.
„Viena krepšininkė nenorėjo žaisti“
- Jei taip norėjote palikti „Teo“, gal jau buvote sutaręs su Kursko klubu?
- Ne. Su „Dinamo“ kontaktavau tik pernai gegužę, kai jie „Teo“ komandai pasiūlė atvažiuoti į turnyrą. Pasakiau, kad neturėsiu žaidėjų, visos atostogaus. Tada jie sako: „Atvažiuok kaip svečias“. Įkalbinėjo ilgai, kol galiausiai sutikau su sąlyga, kad nešnekėsime apie mano darbą. Spėkite, apie ką kalbėjomės, kai nuvažiavau?
Jie siūlė išpirkti mano kontraktą iš Vilniaus klubo. Viską papasakojau tuomečiam savo vadovui A.Tamašauskui ir atsisakiau. Tuo mūsų pokalbis su „Dinamo“ ir baigėsi.
Kai išėjau iš „Teo“, netrukus jie man paskambino, nes atleido Anatolijų Myškiną, su kuriuo komanda nekaip pasirodė Europos taurės varžybose ir klupinėjo šalies čempionate.
Turbūt įtarinėjate, kad pats jiems paskambinau ieškodamas darbo? Tikrai ne. Iš pradžių net nenorėjau priimti „Dinamo“ pasiūlymo, nes nesaldu važiuoti į komandą, kuri po nuolatinių nesėkmių yra morališkai subyrėjusi, galiausiai atleistas treneris, su kuriuo, kaip vėliau paaiškėjo, žaidėjos buvo susigyvenusios.
Treneriui išėjus, susidarė dvi stovyklos. Dėl to nemažai nukentėjau, nes viena krepšininkė iš viso nenorėjo žaisti. Po rimto pokalbio ji porą rungtynių dar žaidė taip, kaip reikėjo, bet paskui per svarbias varžybas iš viso nėjo į aikštę - apsimetė, kad jai skauda koją.
- Kaip su tuo kariavote?
- Atlikome visus tyrimus - gydytojai pasakė, kad ji yra sveikutėlė. Visi matė, kaip vaikšto ir bėga, bet vos tik pasirodo klube, iškart pradeda skaudėti koją - eina laikydamasi už kelio, vos ne keturpėsčia.
Blogiausia, kad kitai vidurio puolėjai buvo padaryta operacija. Dar viena išsisuko koją ir likome iš viso be priekinės linijos. Teko verstis su atsarginėmis, kurios, beje, atsiskleidė kaip neblogos žaidėjos.
Tą maištininkę galiausiai pardavėme kitam klubui ir mūsų komanda uždirbo neblogus pinigus.
Bet jei ta žaidėja būtų buvusi, Rusijos čempionate tikrai būtume užėmę bent šeštąją vietą. Dabar tenkinomės septintąja.
„Iš baimės net užsimerkiau“
- Kai balandį su „Dinamo“ komanda lankėtės Maskvoje, „Spartak“ savininkas Šabtajus Kalmanovičius pakvietė jus vakarienės, kurioje buvo ir striptizo šokėja. Ar po tokios pramogos dar įstengėte galvoti apie krepšinį?
- Viskas išėjo netikėtai. Rungtynių dieną dar nežinojome, kelintą valandą vyks dvikova. Iš pradžių buvo pasakyta, kad 19-tą. Tokiu atveju nebūtume spėję į paskutinį traukinį, todėl grąžinome bilietus ir iš Kursko išsikvietėme autobusą.
Rungtynės prasidėjo anksčiau -17 val. 45 min. ir būtume spėję į traukinį, bet teko laukti autobuso.
Todėl Š.Kalmanovičius mus pakvietė vakarienės, per kurią pasveikino savo komandą su pirmąja vieta reguliariajame sezone. Visa tai vyko sporto salėje, kurioje buvo pastatyti keli stalai.
Š.Kalmanovičius ėmė klausinėti, kieno gimtadieniai. Paaiškėjo, kad neseniai juos atšventę buvome aš ir „Spartak“ trenerė Natalia Hejkova. Mus pasodino salės viduryje ir asmeniškai Hejkovai šoko vyrų striptizą, man - moterų.
- Ar striptizo šokėja buvo graži?
- Iš baimės buvau užsimerkęs. O jei rimtai, Antonas Čechovas sakė, kad pasaulyje yra trys gražiausi dalykai: arklys po medžiu, vieniša burė jūroje ir nuoga moteris. Manau, kad tuo viskas pasakyta.
- Ar Lietuvoje likusi žmona nepriekaištavo, kad Rusijoje per smagiai leidžiate laiką?
- O žmonos ten nebuvo ir ji nieko nežino (juokiasi).