Broliu rinktinės draugų vadinamas puolėjas tris mėnesius nežaidė krepšinio ir svajoja vėl pajusti aistras, kurios apima įžengus į aikštę. Dar labiau 28 metų krepšininkas norėtų nuvykti į olimpines žaidynes, kuriose nė karto nebuvo. „Bet nenoriu užimti svetimos vietos. Į Pekiną važiuosiu tik jei būsiu iš tiesų reikalingas“, - tvirtino po stuburo išvaržos operacijos sparčiai sveikstantis 212 cm aukštaūgis.
Į pirmąją Lietuvos rinktinės stovyklą pajūryje dvyniai Lavrinovičiai atvyko atskirai. Kšyštofo juodas BMW jau dieną stovėjo prie Palangos „Vanagupės“ viešbučio, o Darjušas tuo metu dar vaikštinėjo Barselonos gatvėmis.
„Labai nenorėjau skristi į Ispaniją, - prisipažino Darjušas. - Jau buvau beveik apsisprendęs, kad žaisiu Maskvoje. Tačiau Barselonoje buvo atliktas nerealiai geras sveikatos patikrinimas“.
Šį sezoną krepšinį mažai žaidusį D.Lavrinovičių itin viliojo legendinė Katalonijos komanda, bet Brolis apsisprendė likti Rusijoje - susiviliojo Maskvos „Dinamo“ pinigais.
„Senstu ir man reikia užsidirbti bent du maišus pinigų“, - juokavo 28 metų krepšininkas, kuriam Rusijos klubas už sezoną sumokės beveik 2 mln. JAV dolerių.
„Barcelona“ tiek pasiūlyti negalėjo, tačiau pasiūlė medikų paslaugas. O pastarieji pradžiugino D.Lavrinovičių - jo sveikata sparčiai gerėja.
„Dar jaučiu baimę“
- Darjušai, stuburo išvaržos operacija Izraelyje jums buvo atlikta birželio 12 dieną. Ar dabar iš tiesų jaučiatės taip gerai, kaip atrodo Barselonos medikams?
- Barselonoje man atliko išsamų patikrinimą: pažiūrėjo ir kelius, ir visus sąnarius, ir plaučius. Atliko nugaros magnetinį rezonansą, specialistai palaužė ir patampė stuburą, tikrindami posūkio ir linkio amplitudę.
Jie prisipažino nesitikėję, jog po tokio trumpo laiko galiu būti tokios geros būklės. Jaučiuosi iš tiesų gerai.
- Galite atlikti visus judesius?
- Jau ir bėgu, ir šokinėju, ir mėtau. Tik negaliu visko daryti 100 procentų. Daktaras sakė, viską turiu daryti po truputį, kad nugara iš karto negautų per didelio krūvio.
Krepšinio dar kurį laiką negalėsiu žaisti, nes aikštėje yra daug susidūrimų. O jei žaisi tik puse jėgos, kam iš viso tai daryti - aikštėje tik trukdyčiau ir erzinčiau komandos draugus.
Žaisti gali tik tada, kai esi pasirengęs 100 procentų. O toks būsiu per ateinančias dvi savaites.
- Ar užteks laiko, kad 100 procentų pasirengtumėte ir olimpinėms žaidynėms?
- Tai jau kitas klausimas. Jei aš pasirengsiu 100 procentų įbėgti į aikštę ir paskui nepasitempsiu nugaros, ko nors nepradės skaudėti, manau, kad būsiu visiškai pasirengęs žaisti ne 20-25 minutes, kaip anksčiau, o kokias 10 minučių.
- Didžiausia po traumos sveikstančių sportininkų problema dažniausiai būna psichologija. Po kryžminių raiščių operacijos atsigaunantis Rimantas Kaukėnas sugebėjo su tuo susidoroti daug anksčiau, nei įprasta. Gal klausėte Rimo, kaip įveikti baimę aikštėje?
- Šito niekas negali patarti. Turiu pats tai padaryti. Psichologija iš tiesų dabar yra didžiausia mano problema. Tai pasakė ir ispanas gydytojas. Jis pabrėžė, kad fizinių problemų nebeturiu.
Bet niekas nepasakys, kaip įveikti baimę. Tai ateina su laiku - per savaitę, dvi, tris ar mėnesį, jei trauma rimtesnė.
Smegenys gerai daro, nes taip apsaugo nuo didelės tikimybės vėl gauti traumą. Jei nebūtų baimės, imtum pratimus atlikti iš visų jėgų, o taip elgtis negalima.
- Kiek laiko jums reikia, kad įgytumėte gerą sportinę formą?
- Nuo dviejų iki trijų savaičių. Treneriai visada stebėdavosi, kaip taip staigiai atgaunu gerą formą.
Visą pastarąjį sezoną turėjau problemų dėl nugaros. Kai atstovavau Kazanės „Uniks“, kartą nesitreniravau pustrečio mėnesio ir ėjau žaisti rungtynių. Kol gydžiausi, net nesitreniravau, o po dviejų savaičių jau buvau geros formos. Dabar bent jau nuolat judu. Be to, iki olimpiados yra laiko.
„Gydytojas suteikė viltį“
- Į Atėnų olimpines žaidynes prieš ketverius metus nenuvykote dėl kairiosios kojos kryžminių raiščių traumos. Dabar jūsų likimas vėl neaiškus. Ar dažnai pa-svajodavote apie olimpiadą?
- Šios varžybos - kiekvieno sportininko svajonė. Jei būčiau jose dalyvavęs, gal jausčiausi kitaip.
Jei stuburo išvaržą operavęs gydytojas nebūtų pasakęs, kad tikrai spėsiu į olimpiadą, dabar apie tai nebesvajočiau ir ramiai rengčiausi naujam sezonui. Tačiau jo žodžiai labai padėjo, kad taip greitai atsigaučiau, nes įgijau tikėjimo savimi.
Iškart po operacijos chirurgo paklausiau, po kiek laiko galėsiu judėti, treniruotis. Jis man išdėstė: po savaitės galėsi tą, po dviejų - tą, po trijų - tą. Jis tikino, kad turėsiu pakankamai laiko pasirengti olimpiadai.
- Pernai į Europos čempionatą dėl traumos negalėjo vykti Arvydas Macijauskas, bet rinktinės treneriai jam pasiūlė bilietus į Ispaniją ir vietą ant suolo. Jei šiemet nepatektumėte į rinktinės dvyliktuką, gal vis tiek paprašytumėte vietos ant suolo Pekine?
- Kaip stebėtojas galiu ir pats nuvažiuoti, man net prašyti nereikia. Jei reikės, būtinai palaikysiu draugus Pekine. Bet visada norisi daugiau, norisi nuvažiuoti kaip žaidėjui, o ne kaip turistui.
O jei vis dėlto į rinktinę nepateksiu, nemanau, kad bus problema nuvykti į Pekiną - iki sezono dar bus laiko, todėl visur spėsiu.
- Kol jūsų brolis Kšyštofas buvo nepasirašęs sutarties su Sienos „Monetpaschi“, raginote jį tai padaryti ir išmėginti jėgas Eurolygoje, kurioje buvote žaidęs. Kšyštofas jau yra dalyvavęs olimpiados kovose. Ką brolis jums pasakojo apie 2004 metų žaidynes Atėnuose?
- Apie varžybas nieko nepasakojo, bet apie organizaciją pasakojo daug. Juk tai - išskirtinis renginys, kuriame yra tiek daug sporto šakų, tiek daug žvaigždžių. Buvau ir Europos, ir pasaulio čempionate, bet ten buvo tik krepšininkai, o olimpiadoje - visi geriausi sportininkai.
- Kam labiausiai norėtumėte paspausti ranką?
- Visiems. Gerbiu visus profesionalus. O šiaip būtų įdomu pažiūrėti bokso, lengvosios atletikos varžybas. Pabūti stadione nors valandą ar dvi ir pamatyti tiesiogiai, kaip visa tai atrodo, nes iki šiol kitų šakų varžybas mačiau tik per televizorių.
„Svajojome žaisti su Ž.Ilgausku“
- Kšyštofas, atvažiavęs į Palangą, iškėlė rankas į viršų ir sušuko: „Pagaliau rinktinė!“ Ką atvažiavęs pasakėte jūs?
- Pirmiausia viešbutyje sutikau brolį, paskui trenerius ir žaidėjus. Visiems pasakiau, kad labai jų pasiilgau.
Labai laukiau rinktinės treniruočių, net nenorėjau važiuoti į Ispaniją. Važiavau tik dėl to, kad ten geras medicininių tyrimų lygis. Norėjosi greičiau atvažiuoti į rinktinę, pasimatyti su „chebra“. Man rinktinė visam sezonui suteikia daug gerų emocijų.
- Šiemet po ilgos pertraukos atstovauti Lietuvai rengėsi Žydrūnas Ilgauskas. Ar su broliu pakalbėdavote apie tai, kaip reikės žaisti su šiuo vidurio puolėju?
- Labai norėjome, kad Žydrūnas atvažiuotų, bet jaudinomės, jog visi per anksti pradėjo rašyti apie jo atvykimą. Nerimavome, kad tik nebūtų prisišnekėta. Labai norėjome žaisti su Žydrūnu. Sakėme, jeigu jis atvažiuos, bus nerealu.
Nieko nekalbėjome apie galimybes laimėti olimpiadą - su Ž.Ilgausku ar be jo. Tiesiog norėjome pasitreniruoti su tokio lygio krepšininku ir pabendrauti su juo kaip su žmogumi.
- Kurio krepšininko dabar labiausiai jums trūksta rinktinėje?
- Žmona anksčiau nei aš ar spauda sužinojo, kad rinktinėje šiemet nebus Pauliaus Jankūno, nes šnektelėjo su juo.
Kitą dieną pats paskambinau Pauliui.
Labai išgyvenau, kad jis neatvažiuos, nes rinktinei P.Jankūnas yra reikalingas. Jis ne tik sukuria gerą nuotaiką, bet ir yra puikus krepšininkas, labai reikalingas rinktinei. Ir juokaudamas, ir rimtai prašiau Pauliaus persigalvoti. Bet jis sakė, kad jau apsisprendė, ir jo nuomonės niekas nepakeis.
„Treneris jau išdalino kompaktus“
- Ramūnas Butautas tvirtino, kad šiemet rinktinės taktika bus kiek kitokia nei pernai. Ar treneris jau spėjo paaiškinti, kaip keisis žaidimas?
- Treneris išdalijo kompaktinius diskus su deriniais ir popierius, kuriuose surašytas kiekvieno žaidėjo kiekvienas žingsnis: kur jis turi stoti ir ką daryti. Jau pradedame po truputį mokytis taktikos.
Bet neišeis visko greitai sudėlioti. Dabar trenerio sumanymai vienokie, po kontrolinių varžybų jie gali keistis. Viskas susidėlios vėliau.
- Rinktinė neturi daug laiko susižaidimui. Bet gal to laiko ir nereikia, nes vienas kitą ir taip pažįstate kaip nuluptus?
- Laiko vis tiek reikia. Kiekvienas savo klube žaidžia kitokį krepšinį nei rinktinėje. Manau, kad mėnesio susižaisti mums užteks, nes esame drauge žaidę. Tačiau turime viską prisiminti, įvaldyti taktiką ir vykdyti trenerio reikalavimus.
- Tris mėnesius negalėjote žaisti krepšinio. Ar per tą laiką matėte daug rungtynių?
- Gausybę. Mačiau ir NBA atkrintamąsias varžybas, viešėjau Sienoje, todėl mačiau Italijos čempionato atkrintamųjų varžybų pabaigą, stebėjau Graikijos čempionato ir Lietuvos čempionato finalo serijas. Bet Rusijos čempionato finalo nemačiau. Jei būčiau buvęs sveikas ir žaidęs, tiek gero krepšinio tikrai nebūčiau pažiūrėjęs.
„Suma skyrėsi 40 procentų“
- Baigiantis atostogoms važiavote į Barseloną, bet galiausiai sukirtote rankomis su Maskvos „Dinamo“. Kodėl?
- Jau seniai buvau apsisprendęs, kad turbūt važiuosiu į Maskvą. „Dinamo“ pradėjo atakuoti iškart po sezono, bet aš labai norėjau žaisti Eurolygoje, todėl rusams pasakiau, kad jei sąlygos bus panašios, rinksiuosi Eurolygos komandą.
Jie atsakė: „Mes tavęs vis tiek lauksime. Užteks tavo skambučio, ir kontraktas bus parengtas“.
Be „Barcelona“ komandos, mane kalbino dar keli Eurolygos klubai, bet jų pasiūlymai negalėjo prilygti „Dinamo“ siūlomai sutarčiai. Galiausiai išklausiau Barselonos klubo sąlygas ir nedvejodamas pasirinkau „Dinamo“.
Siūloma sutarties suma skyrėsi 40 procentų. Be to, buvo ir daugiau niuansų. Pavyzdžiui, buitinių. „Dinamo“ viskas atrodė idealu.
- Ar nugaros problemos smarkiai numušė jūsų kainą?
- Kainos nenumušė, bet klubams įvarė baimės.
- Kam pirmajam pranešėte apie tai, kad sutarėte su „Dinamo“, - šios komandos vidurio puolėjui Robertui Javtokui ar broliui?
- Pirmiausia paskambinau broliui, bet Robertas stovėjo šalia, todėl, galima sakyti, kad jie sužinojo kartu.
Apie „Dinamo“ komandą daug žinau, nes ten žaidė pažįstamų. Jai kažkada atstovavo ir brolis.
Sutartį pasirašiau dvejiems metams, bet jei ateinantį sezoną nepateksime į Eurolygą, turiu teisę ją nutraukti.
Labai džiaugiuosi, kad „Dinamo“ treniruos Davidas Blattas. Apie jį daug girdėjau ir tik gerus atsiliepimus. Prieš pasirašydamas sutartį šnekėjausi su treneriu. Man buvo svarbu, kad treneris bus D.Blattas. Jei komandą treniruotų kas nors kitas, būčiau ilgiau mąstęs.
- Ar jau klausinėjote R.Javtoko, kur Maskvoje geriau gyventi?
- Tuo labiau domisi žmona. Man svarbu, kad butas būtų arti salės ir netoli Roberto namų.
- Pastaroji jūsų komanda „Uniks“ nenorėjo mokėti jums atlyginimo teigdama, kad pernai susižeidėte Lietuvos rinktinėje. Ar Kazanės klubas atsiskaitė su jumis?
- Ne, jie man dar liko skolingi. Manau, kad viskas taip nesibaigs - eisiu per teismus. „Uniks“ turi aiškintis su Rusijos krepšinio federacija. Aš esu tik pėstininkas - atlieku savo darbą. Rusijos federacija davė man leidimą vykti į rinktinę. Kieno tai klaida, jie turi patys išsiaiškinti, bet privalo sumokėti skolą - trijų mėnesių atlyginimą.