Per dieną Ž.Ilgauskas NBA lygoje uždirba daugiau nei 60 tūkst. litų, per mėnesį - 2 mln., o per metus - 24 mln. litų. Už „Cleveland Cavaliers“ vidurio puolėją daugiau negauna joks Lietuvos krepšininkas.
Bet 33 metų 221 cm ūgio milijonierius purtė galvą, paklaustas, ar jam reikėtų išskirtinių sąlygų Lietuvos rinktinėje ruošiantis olimpiadai: „Nieko man nereikia. Aš esu lietuvis, o ne amerikonas: jei reikės, ir ant šieno permiegosiu“.
Dar žiemą Ž.Ilgauskas apsisprendė grįžti į nacionalinę ekipą, kurioje yra rungtyniavęs tik 1993-1994 metais - prieš penkias kojų operacijas ir milžiniškas sutartis su NBA klubu.
Tačiau „Cavaliers“ milžino svajonė atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse subliūško dėl jo klubo ir NBA vadovų užgaidų. Baimindamiesi naujų traumų jie uždraudė krepšininkui keliauti į Pekiną.
Lietuvos rinktinė į kovą dėl ketvirtojo olimpinio medalio po nepriklausomybės atkūrimo stos be savo aukštaūgio.
Tiems, kurie žino nelemtą Ž.Ilgausko traumų istoriją, nenuostabu, kodėl NBA taip stipriai trenkė durimis prieš pat krepšininko, besiveržiančio į Pekino ekspresą, nosį.
Per laikotarpį nuo 1995 iki 2000 m. vidurio puolėjui po du kartus yra skilę abiejų pėdų kaulai. Vienoje krepšininko pėdoje yra penki varžtai, į kitą suvaryti septyni.
Užtenka pažvelgti į krepšininko pėdas, kad pastebėtum operacijų pėdsakus ir skirtumą tarp kairiosios bei dešiniosios pėdos.
Tačiau šiemet suėjo jau septyneri metai nuo tada, kai koja buvo operuota paskutinį kartą. Nuo 2001-ųjų lietuvis krepšininkas nebeliečia 20 ramentų, sukrautų namo garaže.
Galbūt todėl krepšininkas buvo pasiryžęs nebeklausyti Klivlando medikų, kurie daug metų po kiekvieno sezono purtydavo galvą, vos išgirdę Lietuvos krepšinio sirgalių svaičiojimus apie tai, kad NBA lygos senbuvis vasarą turėtų žaisti Lietuvos rinktinėje.
„Jaučiu spaudimą, bet man šiemet sukanka jau 33 metai ir pora vasaros mėnesių rinktinėje nepakenks, - likus pusmečiui iki olimpiados sakė Ž.Ilgauskas, anksčiau savo sprendimą dėl atstovavimo Lietuvai atidėliodavęs iki paskutinės minutės. - Dabar yra paskutinė galimybė sužaisti olimpinėse žaidynėse Lietuvos komandoje, sužaisti su savais vyrais. Noriu tai padaryti. Juk pasiremdamas lazda po penkerių metų neisiu į olimpiadą“.
Apie lazdą Ž.Ilgauskas kalbėjo su šypsena, tačiau būdavo dienų, kai tokia perspektyva juoko nekėlė. Juk ne vienerius metus krepšininkas negalėjo pajudėti iš vietos be ramentų.
Žydrūnui nebuvo dvidešimties, kai pėdos kaulas skilo pirmąjį kartą. Tada Ž.Ilgauskas patyrė sudėtingą pėdos operaciją, ilgai gydėsi ir, manydamas, kad visos nelaimės pagaliau baigėsi, 1996-ųjų vasarą pasirašė sutartį su „Cleveland Cavaliers“.
Jam buvo vos 21-eri.
Tačiau NBA sezonui net neprasidėjus vėl skilo tas pats dešinės pėdos kaulas.
Dar viena operacija. Dar vieneri metai su ramentais. Visas pirmasis sezonas NBA - ant suolo.
Nuomojamame bute Klivlande Ž.Ilgausko laukdavo tiktai tuščia lova ir televizorius, kuris transliavo programas nesuprantama anglų kalba.
Ž.Ilgausko debiutas NBA įvyko tik 1997-aisiais. Nelengva apibūdinti tai, ką tuo momentu jautė šis aukštaūgis ir visa Lietuva.
Iš mažų salių, kuriose rungtyniaudavo pirmoji Ž.Ilgausko komanda Kauno „Atletas“, lietuvis pateko tiesiai į „Compaq Center“ areną Hiustone su keliolika tūkstančių žiūrovų talpinančiomis tribūnomis. Ten jo laukė „Houston Rockets“ legenda iš Nigerijos Hakeemas Olajuwonas.
„Mane iš karto leido į starto penketą, nes pora žaidėjų susimušė per ikisezonines varžybas ir buvo diskvalifikuoti, - šypsodamasis prisiminė Ž.Ilgauskas. - Mes pralošėme, tačiau man sekėsi - atrodo, pelniau 16 taškų ir atkovojau 16 kamuolių. Neblogai“.
„Centras“ prieš debiutą košmarų nesapnavo, bet nerimavo, kaip prisitaikys prie Klivlando komandos, kaip jį priims treneris, ekipos draugai ir sirgaliai.
Lietuvis pritapo greitai - po debiuto praėjus porai mėnesių, mače su „Detroit Pistons“ jis pelnė net 32 taškus, dvikovoje su „New York Knicks“ pataikė pirmą savo tritaškį NBA, o netrukus buvo pakviestas į Visų žvaigždžių savaitgalį.
Ten pirmą kartą istorijoje Lietuvos krepšininkas buvo išrinktas naudingiausiu NBA naujokų mačo žaidėju.
Tačiau netrukus Ž.Ilgausko pėda ir vėl neatlaikė. Dėl traumų lietuvis praleido beveik keturis iš pirmųjų penkių NBA sezonų.
Tik po itin sudėtingos rekonstrukcinės pėdos operacijos krepšininkas sugrįžo į aikštę. Kojos nebelūžta nuo 2001-ųjų. Ž.Ilgauskas dabar jaučiasi esąs dar geresnis krepšininkas negu buvo prieš aštuonerius metus.
„Nebeliko to staigumo, kokį turėjau būdamas jaunas, - lėtesnis esu dėl traumų. Tačiau žaidžiu geriau, kadangi esu apsiuostęs NBA ir įgijau daugiau patirties, - žemu balsu pasakojo Ž.Ilgauskas. - Dabar lengviau. Nebūtina jau pirmose ar antrose sezono rungtynėse nustebinti, nes visi žino, ką galiu“.
Ž.Ilgausko sugebėjimai baudos aikštelėje ir aplink ją Amerikoje abejonių nekėlė. „Centras“ dukart buvo išrinktas į NBA Visų žvaigždžių rinktinę. Kai prieš trejus metus baigėsi ilgalaikė krepšininko sutartis su „Cavaliers“, NBA žvaigždė LeBronas Jamesas buvo pirmasis pareiškęs, kad klubas turi išlaikyti lietuvį Ohajo šiaurėje.
„Jeigu aš dirbčiau vadybininku, negalvodamas pasirašyčiau naują sutartį su Z. Daug smegenų tam nereikia“, - kalbėjo L.Jamesas.
O Ž.Ilgauskas neslėpė, kad „Cavaliers“ yra vienintelis pavadinimas, kurį jis nori matyti užrašytą ant savo marškinėlių su 11-uoju numeriu.
Nesvarbu, kad ši komanda nuo 1998-ųjų nebuvo patekusi į NBA atkrintamąsias varžybas.
„Noriu grįžti čia“, - Ž.Ilgauskas lyg mantrą kartodavo šiuos žodžius kiekvieną sykį, paklaustas, kur rungtyniaus kitą sezoną.
Krepšininkas atšventė trisdešimtmetį vis dar nežinodamas, ar jam teks kraustytis į kitą Amerikos miestą. Bet tada sudarė penkerių metų beveik 53 mln. dolerių vertės sutartį.
2010-aisiais lietuvis turėtų būti Klivlande praleidęs 14 metų ir uždirbęs 125 mln. dolerių.
Tiesa, JAV draudimo kompanijos atsisakė apdrausti Ž.Ilgausko kojas ir nugarą - dėl to ir kilo daugiausia problemų mėginant tapti Lietuvos olimpinės rinktinės nariu.
„Atrodo, kad daugiau nei pusę mano pirmosios sutarties su „Cavaliers“ sumos sumokėjo ne komanda, o draudimo kompanijos. Todėl atėjus laikui sudaryti naują kontraktą, draudikai nebenorėjo rizikuoti“, - pasakojo Ž.Ilgauskas.
Vis dėlto krepšininkas ilgai tikėjo, kad sveikata ir draudimas - įveikiamos kliūtys kelyje į Pekiną. Kartu su L.Jamesu jis vis juokaudavo, kas - Lietuva ar Amerika olimpiadoje laimės krepšinio turnyrą.
„Būtų smagu pažaisti prieš Z olimpiadoje“, - sakė L.Jamesas.
„Jei turėsiu rungtyniauti prieš LeBroną, jausmas bus keistas, nes penkerius metus atstovaujame vienai komandai. Kita vertus, vienas prieš kitą žaidžiame kiekvieną dieną per treniruotes, tad tai nebus visai nauja“, - šypsojosi Ž.Ilgauskas.
Tarp Didžiojo Z ir Ohajo karaliaus LeBrono yra ypatingas ryšys. Ž.Ilgauskas jau buvo „Cavaliers“, kai L.Jamesas tapo Klivlando komandos nariu. Būtent į Ž.Ilgausko glėbį L.Jamesas šoko pirmiausia, kai lygiai prieš metus „Cavaliers“ pasiekė nuostabiausią pergalę savo istorijoje.
Pernai Klivlandas pateko į NBA finalą. Tik tikintys stebuklais galėjo pranašauti, kad „Cavaliers“ pakils taip aukštai ir sugebės iškopti ten, kur patenka tik geriausieji. Juk daugybę metų „Cavaliers“ vardas dažniau mirgėdavo prie autsaiderių, kai per čempionatą pralaimėdavo net 60 rungtynių.
Kurį laiką ir patys krepšininkai, apsvaigę nuo pergalės prieš „Detroit Pistons“, purtė galvą negalėdami patikėti, kad rankose laiko Rytų konferencijos čempionų trofėjų ir finale žais su „San Antonio Spurs“.
Tiesa, netrukus „Cavaliers“ sausai - 0:4 pralaimėjo finalo seriją.
Tačiau ištikimiausias „kavalierius“ iš Kauno Ž.Ilgauskas vis tiek amžiams įrašė savo vardą ir į Amerikos, ir į Lietuvos krepšinio istoriją. Niekada iki tol joks lietuvis nebuvo žaidęs dėl NBA aukso žiedų.
„Kai patekome į NBA finalą, viskas apvirto aukštyn kojomis. Žurnalistų atsirado penkis kartus daugiau nei visada. Vienintelė vieta, kur nelenda su kameromis, yra tualetas, - per finalo seriją šypsojosi Ž.Ilgauskas. - Juk NBA liko tik dvi komandos. Visas pasaulis į mus žiūri“.
Klivlandas buvo pamišęs dėl krepšinio. Šis Ohajo valstijos miestas nėra iškovojęs aukso jokios sporto šakos varžybose net 42 metus, todėl NBA finalą pasitiko taip, tarytum rezultatas jame nebebūtų toks svarbus, - krepšininkai ir taip jau buvo prilyginti dievams.
Kai vieną dieną Ž.Ilgausko žmona Jennifer užėjo į maisto prekių parduotuvę, kurioje dažnai apsiperka kartu su savo vyru, pardavėjai atsistojo ir pradėjo ploti.
Jaudulys ilgai nepaliko Jennifer Ilgauskas. Ji verkė iš laimės po pergalės prieš „Pistons“, matydama, kaip jos vyras į viršų kelia Rytų konferencijos nugalėtojo taurę. Po apdovanojimų ceremonijos ji kartu su krepšininkų šeimomis nuėjo į aikštės vidurį. Nedidelio ūgio moters nebuvo matyti už kitų nugarų. Kai Ž.Ilgauskas galų gale pastebėjo žmoną, ši sriūbavo.
„Žydrūnas man pasakė, kad jis pirmą kartą buvo laimingas, kai aš verkiau“, - prisiminė 34 metų J.Ilgauskas.
Jų šeimoje ašarų pernai buvo daug. Tik dažniau tai buvo skausmo, o ne džiaugsmo ašaros.
Jennifer sunku kalbėti apie tai, kas nutiko tą vasarį, prieš pat Valentino dieną, o Žydrūnas žurnalistų prašo neklausinėti apie šeimos nelaimę.
Tą žiemos vakarą jis puikiai sužaidė rungtynes su „Los Angeles Lakers“ ir netrukus sužinojo, kad dėl nėštumo komplikacijų Jennifer pateko į reanimaciją. Ji laukėsi jau penktą mėnesį.
Krepšininkas dieną naktį budėjo prie žmonos lovos. Klivlando medikai pralaimėjo kovą dėl dvynukų gyvybės.
Pora užsidarė namuose, kurį laiką vengė bendrauti su šeima bei draugais.
„Esu toks žmogus, kad jei sunku, geriausiai padeda vienatvė. Tada paskęsti savo mintyse, pailsi, - vėliau sakė Ž.Ilgauskas. - Sunkus metas buvo. Tikiuosi, kad ateitis bus geresnė“.
Tas dešimt dienų pagrindinis „Cavaliers“ vidurio puolėjas negalėjo net pagalvoti apie krepšinį ir liko namie.
„Nežinau, kaip būčiau išgyvenusi, jeigu jis būtų išvažiavęs į varžybas“, - sakė J.Ilgauskas.
Po to sezono Ž.Ilgauskas buvo kviečiamas į Lietuvos rinktinę žaisti Europos čempionate, tačiau vietoj treniruočių stovyklos šeima nutarė dviem mėnesiams pasislėpti nuo pašalinių akių ten, kur jųdviejų niekas nepažįsta, - Prancūzijos pietuose.
Čia Ž.Ilgauskas galėjo ramiai apgalvoti, kas nutiko per praėjusius pusę metų. Nuo akinamos šlovės tapus Rytų konferencijos čempionu iki pralaimėjimo finale. Nuo džiaugsmo sužinojus, kad šeima laukiasi pirmagimių, iki jų netekimo.
„Noriu pabūti dviese su žmona. Po to, kai įvyko nelaimė, greitai grįžau į aikštę. Tai gerai, nes krepšinis panaikina blogas mintis. Kita vertus, vis tiek žinau, kad viskas kažkur kaupiasi, tik aš tai atidedu, atidedu ir atidedu“, - sakė Ž.Ilgauskas.
Po atostogų į JAV jis grįžo su nauja „šukuosena“ - plikai skusta galva. Mėlynos Lietuvos krepšininko akys ryškiai spindėjo įdegusiame veide.
Z atrodo gerokai atjaunėjęs“, - iš karto pastebėjo amerikiečiai.
„Dešimt metų numečiau. Reikės naujo kontrakto prašyti, - juokėsi Ž.Ilgauskas, nevengiantis pasišaipyti iš savo plinkančios galvos. - Po NBA finalo paprašiau žmonos mane nuskusti, kad vasarą nebūtų taip karšta. Ir taip plaukų nedaug turėjau. O dabar ir tie neatauga. Bijau, kad apskritai neataugs“.
Taip linksmai nusiteikęs Lietuvos milžinas ruošėsi jau dvyliktajam savo karjeroje NBA sezonui. Tuo metu jis džiaugėsi dėl Lietuvos rinktinės sėkmės Europos čempionate. Ž.Ilgauskas sekė nacionalinės komandos kovas Ispanijoje, kur lietuviai iškovojo bronzą ir pateko į olimpines žaidynes penktą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Ž.Ilgauskas gavo savo geriausio bičiulio Lietuvos rinktinės žvaigždės Šarūno Jasikevičiaus žinutę: „Ruoškis į Pekiną“.
Aukštaūgis iš „Cavaliers“ pasveikino draugą su bronzos medaliu, bet ne iš karto pažadėjo atstovauti Lietuvai olimpiadoje Kinijos sostinėje. Džiaugsmas dėl medalio nepakeitė Ž.Ilgausko įsitikinimo neplanuoti tolimos ateities.
Taip mąstyti NBA žaidėją išmokė daugelį metų jo gyvenimą vis kartinusios sunkios traumos, o pernai - ir skaudus smūgis šeimoje.
„Iš patirties žinau, kad toli į ateitį negalima žiūrėti“, - paaiškino krepšininkas, Lietuvos rinktinei atstovavęs tik 1994-aisiais, prieš visas traumas ir svaiginamą NBA karjerą.
Dėl to Lietuvos krepšinio aistruoliai dažnai negailėdavo piktų žodžių krepšininkui. O Ž.Ilgauskas nusivylęs kalbėdavo, kad jo kritikai nesupranta, kodėl medikai draudžia vasarą sportuoti - „centro“ kojoms ir kūnui sezono metu tenka išlaikyti milžinišką krūvį.
„Žmonėms, kurie nematė, kiek patyriau traumų, kaip sunkiai buvo dirbta, kad sugrįžčiau į krepšinį, lengva klausti, kodėl nežaidžiu. Bet mane pažįstantys žino, kad nesimuliuoju. Buvau per labai mažą žingsnį nuo pensijos. Tačiau tada tai niekam nebuvo įdomu“, - kalbėjo vidurio puolėjas.
Todėl Ž.Ilgausko apsisprendimas šiemet pagaliau sugrįžti į rinktinę Lietuvoje tapo sensacija.
Lietuvos krepšinio federacijos atstovai nuskrido į Klivlandą ir įteikė Ž.Ilgauskui marškinėlius, pažymėtus simboliniu - 1-uoju numeriu. Ž.Ilgauskas plačiai šypsojosi ir gniauždamas marškinėlius rankose pozavo nuotraukai.
„Dabar marškinėlius laikau po pagalve ir ant jų miegu, - tuomet juokavo krepšininkas. - Jei rimtai, pasidėjau darbo kambaryje. Reikės įsirėminti“.
Tačiau pasirodė, kad šie Lietuvos rinktinės marškinėliai ir liks vieninteliai, kuriuos turės Ž.Ilgauskas. Jo nenoras planuoti ateitį nebuvo be pagrindo. Anksčiau krepšininką stabdė traumos, nelaimė šeimoje, o dabar svajonę žaisti Lietuvos rinktinėje sudaužė ir naujos problemos dėl nugaros, ir NBA atstovų atsargumas.