Tada, po pergalės kovoje dėl bronzos, Š.Jasikevičius pasikišo triumfo kamuolį po marškinėliais, bet jį iš krepšininko atėmė. 2004-aisiais Atėnuose kamuolio imti net nesinorėjo.
Dabar Š.Jasikevičiui gali būti paskutinė proga parsivežti olimpinį suvenyrą. 32 metų žvaigždė jau patyręs ir kamuolio niekam nebeatiduotų. Svarbu, kad būtų dėl ko jį vežtis į Lietuvą. „Prieš tokias varžybas visada būna neramu“, - sakė rinktinės senbuvis.
Prieš kelionę į Kiniją interviu žurnalui „Krepšinis“ Š.Jasikevičius atvirai pasakojo apie tai, kokią išskirtinę reikšmę jo šeimoje turi olimpiados, apie tingėjimą sportuoti vaikystėje, nusivylimą nepatekus į 1996 metų Atlantos žaidynių rinktinę, apie draugus iš kitų sporto šakų, prisiminė, kaip jam grasino NBA žvaigždė Gary Paytonas per Lietuvos ir JAV rungtynės Sidnėjuje, atskleidė tragiškojo Atėnų pusfinalio tarp Lietuvos ir Italijos užkulisius ir jausmus prieš trečiąją olimpiadą karjeroje.
- Šarūnai, gimei Monrealio olimpinių žaidynių metais, kai tavo motina atsisakė savo olimpinės svajonės ir susilaukė pirmagimio. Tave sūpuodama ant rankų ji per televizorių matė, kaip jos komandos draugės iš SSRS moterų rankinio rinktinės iškovojo auksą. Galbūt dėl šios istorijos olimpiados tau turi ypatingą reikšmę?
- Namuose, aišku, būna tokių pokalbių, kai mama pradeda: „Va, vaikeli, dėl tavęs mano olimpiada nuplaukė“. Per savo draugių rankininkių susiėjimus ji nuolat pasakodavo šią istoriją. Kai buvau mažas, nelabai supratau, apie ką čia šneka. O paskui suvokiau, kad tai tikrai įspūdinga istorija.
- Ar nesi mamai pažadėjęs padovanoti aukso, kurio ji taip ir neiškovojo?
- Jau padovanojau bronzą, ir taip gerai (juokiasi). Iš tikro nebuvo taip, kad aš jai tą medalį dovanojau, bet dabar jau galiu kažką panašaus sakyti, va, mama, čia tau atvežiau iš Sidnėjaus. Aišku, viskas juokais. Dabar - kiti laikai. Sovietų Sąjungoje auksas buvo labiau prieinamas nei mums dabar.
- Šiais laikais krepšininkai įpratę gyventi prabangiuose viešbučiuose. Makao penkių žvaigždučių apartamentus pakeis spartietiškas olimpinis kaimelis Pekine. Kaip tau patinka toks gyvenimas?
- Tai nerealus dalykas. Daug uždirbantys sportininkai pripratę prie komforto, o olimpiadoje visi gyvensime kaip internate. Tuo ir gera olimpiada. Visi gyvena daugmaž vienodai, aišku, tik amerikiečių krepšininkų į kaimelį neįgrūsi. Man patinka olimpiadų dvasia.
- Ar turi draugų tarp kitų sporto šakų olimpiečių?
- Visada stengiuosi susitikti su Andriūcha - Andrejumi Zadneprovskiu. Gyvename skirtingose šalyse, bet būdami Lietuvoje susiskambiname, pasimatome, stengiamės kur nors kartu nueiti. Jis man patinka, geras žmogus.
Su kitais bendrauti sunku, juk mes niekada nesusitinkame. Olimpiada yra vienintelis kartas, kai pamatai daugelį lietuvių sportininkų.
- Ar olimpinėse žaidynėse spėji nueiti į kitų šakų varžybas?
- Visada stengiuosi. Atėnuose buvau stadione, kai diską metė Virgilijus Alekna. Mes nuolat prašome bilietų, tik, pavyzdžiui, Atėnuose buvo prasta organizacija ir didelis karštis, todėl nelabai norėjosi lįsti iš namų. Sidnėjuje spėjau nueiti ir į lengvąją atletiką, ir į tenisą.
- Kurios olimpinės žaidynės yra pirmosios tavo atmintyje?
- Seulas (1988 metai). Atsimenu, kad tada buvo daug kalbų, ar žais Arvydas Sabonis, ar jis jau išsigydė traumas.
Atsimenu, kaip krepšinio rinktinė pirmąsias rungtynes pralaimėjo Jugoslavijai, o po to visus aplošė ir laimėjo auksą. Buvo labai džiugu, nes toje rinktinėje žaidė daug lietuvių.
1992 metais Barselonos žaidynes žiūrėjau jau visai kitaip. Jau turėjome savo valstybę, atsirado svajonė atstovauti Lietuvai. Sovietų Sąjungoje viskas atrodė taip toli, prieiti iki rinktinės - neįmanoma. Be to, kai vyko Seulo olimpiada, aš buvau dar nekoks žaidėjas, pritingėdavau, eidavau treniruotis tik todėl, kad tėvai varydavo.
- Tavo pirmasis treneris Feliksas Mitkevičius yra pasakojęs, kad tikrai tingėdavai dirbti, net padarydavai taip, kad mažiau dirbtų ir komandos draugai. Ar tikrai treniruotėse bėgdavai paskutinis ir draugus agituodavai bėgti lėčiau?
- Aš mėgdavau miške nukirsti kampą. Buvau suradęs visokiausių takelių...
- Į Barselonos žaidynių krepšinio turnyrą žiūrėjai jau rimčiau?
- Atsimenu, tada su jaunių rinktine buvome uždaryti internate Vilniuje. Visa komanda eidavo prie televizoriaus žiūrėti olimpiados, sirgti už Lietuvą. Tada sau sakiau: ateis laikas, ir aš žaisiu rinktinėje. Jau turėjau viziją.
- 1996-aisiais, Atlantos olimpiados vasarą, buvai Lietuvos jaunimo rinktinės lyderis ir laimėjai Europos jaunimo čempionatą, bet į nacionalinės komandos stovyklą treneris Vladas Garastas tavęs nepakvietė. Ar dėl to buvo skaudu?
- Jaučiau, kad manęs nepakvies, bet manau, kad galėjo kviesti. Dabar matau, kaip daug metų prie mūsų rinktinės sukasi perspektyvus jaunimas, jie gali pabūti su komanda, pajusti nuotaikas, o, atėjus laikui, žaisti - nepatirti šoko.
1996 metais komandoje nebuvo nė vieno normalaus įžaidėjo. Ilgai Lietuvoje tokio nebuvo, nes ir Šarūnas Marčiulionis, ir Valdemaras Chomičius, ir Rimas Kurtinaitis geriau žaidė atakuojančiojo gynėjo pozicijoje.
Reikia pripažinti, kad tuo metu aš dar nebuvau jų lygio, bet manau, kad bent į treniruočių stovyklą galėjau būti pakviestas. Jau buvo aišku, kad ateina mūsų karta, buvome laimėję ir jaunių, ir jaunimo Europos čempionatus.
- Kur žiūrėjai Atlantos olimpiadą?
- Mokiausi vasaros sesijoje Merilando universitete ir visą olimpiadą žiūrėjau per JAV televiziją NBC. Lietuvių ten rodė minimaliai. Tuo metu internetas irgi veikė nekaip, todėl nelabai žinojau, kas vyksta.
Man tik rezultatus pasakydavo. Žinojau, kad lietuviams einasi gerai. Smagu, bet būtų buvę dar smagiau pačiam pabūti toje aplinkoje su rinktine. Bet V.Garastas jautė, kad po olimpiados visa sena gvardija išeis, todėl nenorėjo jaunimo prisikviesti, kad netrukdytų seniams.
- Atlantos olimpiada buvo paskutinė A.Saboniui, Š.Marčiulioniui, Artūrui Karnišovui. Į Sidnėjų 2000-aisiais Lietuvos rinktinė važiavo ne kaip favoritė. Ar tada tikėjotės iškovoti medalį?
- Ne. Komanda buvo jauna, nelabai ką prognozavome.Prasidėjus olimpiadai, pajutome, kad galime lošti su bet kuo.
Pirmąsias rungtynes žaidėme su Italijos rinktine, kuri buvo laikoma dvikovos favorite, bet net siaubingai žaisdami mes pralaimėjome tik dviem taškais (48:50). Po to labai gerai sužaidėme grupės mačą su amerikiečiais, ėmėm tikėti savimi. Sidnėjus tikrai buvo super.
- Po Sidnėjaus visi kalbėjo apie pusfinalio mūšį su JAV, kuriame Lietuva nusileido vos 2 taškais. Bet tau galbūt labiau įsiminė pirmasis susidūrimas su NBA žvaigždėmis grupėje? Jau tada lietuviai išgąsdino amerikiečius: paskutinę minutę komandas skyrė vos penki taškai, o mačas baigėsi 85:76.
- Su amerikiečiais labai lengva lošti. Niekas iš tavęs daug nesitiki, kaip ir Graikijos lygoje, kur visos komandos su „Panathinaikos“ žaidžia atsipūtusios,"- vis tiek pralošime.
Atsimenu, pirmose rungtynėse su Amerika žiūrime, kad liko gal aštuonios minutės, o mes dar lygiai varome. Kaip tik buvome žiauriai gerai spurtavę, gal 17:4. Apėmė toks jausmas, kad gerai atrodome. Buvo aišku, kad galime su tomis žvaigždėmis žaisti.
- Pergalę ketvirtfinalyje prieš Jugoslaviją esi pavadinęs brangiausia Sidnėjuje (76:63). Mažai kas tikėjosi, kad Lietuva sugebės nugalėti serbų žvaigždes. Ar tikrai paskutines 5 minutes lakstei po aikštę su džiaugsmo ašaromis akyse?
- Tuo metu Lietuvos rinktinę persekiojo serbų ir ketvirtfinalio sindromas. Senoji mūsų rinktinė Jugoslavijai visada pralošdavo.
Pralaimėdavome ir visus ketvirtfinalius. 1999-aisiais Europos čempionate Prancūzijoje ketvirtfinalyje pralaimėjome Ispanijai, nors turėjome superinę komandą. Tada A.Sabonis žaidė nuostabiai, „Žalgiris“ buvo ką tik laimėjęs Eurolygą. Tai buvo vienas skaudžiausių pralaimėjimų mano gyvenime.
Sidnėjuje Jugoslavija nežibėjo, bet vis tiek galvojome: čia juk serbai su Stojakovičiumi, Bodiroga, Danilovičiumi, Rebrača ir taip toliau. Juos treniravo Željko Obradovičius, jie daugybę metų rinko titulus. O mes buvome tokie skėriukai.
Vien todėl, kad jautėme jų autoritetą, pirmą kėlinį tąsėmės lyg bijodami, nors žinojome, kad galime laimėti. O antrajame kėlinyje dėjome spurtą ir pabėgome. Jugoslavija mūsų nebepavijo.
- Ko nepavyko padaryti lietuvių „Svajonių komanda“ vadintai rinktinei su A.Saboniu, Š.Marčiulioniu, R.Kurtinaičiu ir A.Karnišovu, padarė nauja krepšininkų karta su paskutiniu anos ekipos mohikanu Gintaru Einikiu. Jis ketvirtfinalyje sužaidė taip nuostabiai, kad treneris Jonas Kazlauskas kalbėjo, jog G.Einikio vieta - NBA.
- Žaisti su G.Einikiu būdavo idealu. Jį tik reikėdavo kaip nors „užvesti“, kad aikštėje darytų ir smulkius dalykus. Į Sidnėjų Einikis atvažiavo nerealiai gerai pasiruošęs fiziškai. Iki tol dažnai juokaudavome, kad jam visą laiką trūkdavo kvapo, o Sidnėjuje jo forma buvo nuostabi. Einikis buvo geriausias „centras“ visoje Sidnėjaus olimpiadoje.
- Nugalėję Jugoslaviją, lietuviai pusfinalyje vėl susidūrė su JAV rinktine. Tas mačas tapo chrestomatinis. Likus 10 sek. įmetei iš po krepšio, ir Lietuvą nuo pergalės skyrė vienas taškas 83:84. Likus 9 sek. Jasonas Kiddas pataikė tik 1 baudą iš 2, kamuolį atkovojo R.Šiškauskas, perdavė tau kamuolį, metei nuo tritaškio, kad suspėtum prieš sireną. Nepataikei.
Tada pasakei: „Jei neturi rašiklio - negali rašyti, nematai krepšio - negali pataikyti“. Ar tikrai tada negalėjai pataikyti?
- Ne, negalėjau. Kiek ten tų sekundžių buvo likę. Aš bėgau, sukausi, mečiau į krepšio pusę. Pagalvojau, gal visai neblogas lekia, o paskui žiūriu, kad nieko ten gero. Atsimenu, man ant galvos šoko ir J.Kiddas, ir Antonio McDyessas. Iš tikrųjų gaila tų rungtynių, nes turėjome didelių galimybių laimėti.
- Ar tikrai tose rungtynėse Gary Paytonas tave visą laiką erzino ir kalbėjo: „Atvažiuosi į Ameriką, tada atsiskaitysime“?
- Taip, sakė. Dar prieš rungtynes treneris Donnie Nelsonas buvo perspėjęs, kad G.Paytonas šnekės daug šūdo. Sakė, nekreipk dėmesio, o taip jam bus blogiausia. Ir tikrai, jeigu jam neatsakai, jis nervinasi, ko tas durnius su manimi nešneka.
Man buvo didžiulis malonumas. Atsimenu, man labai gerai sekėsi. Jam vis sakiau: „Whatever, Gary, whatever, Gary“. Jis klausė: „Whatever what?“ O aš vėl tą patį su šypsena kartoju. Aš metu, o jis šneka. Galvoju, šnekėk, kiek tu nori. Buvo linksma.
Po finalo per apdovanojimo ceremoniją kaip tik stovėjome šalia ant pakylos, nes JAV buvo pirmi, mes - treti. G.Paytonas žaidė 14-tu numeriu, o aš buvau 4-tas. Tada jis man komplimentą pasakė: „Nesąmoninga varžybų sistema. Mes finale turėjome žaisti su jumis. Jūs geresni už prancūzus“.
Sakiau: aš žinau, mes ir už jus geresni! Juokauju, taip nesakiau (juokiasi). Bet tada G.Paytonas pasirodė visai nieko, nors jis dažniausiai atrodydavo kitoks.
- Keista, bet būtent G.Paytonas buvo vienas pirmųjų tavo varžovų, kai 2005-aisiais pradėjai žaisti NBA. Jau antrosiose rungtynėse „Indiana Pacers“ žaidė su G.Paytono „Miami Heat“. Ar tada prisiminei jo grasinimus Sidnėjuje?
- Tokių peitonų NBA matai kasdien po penkis. Majamyje buvo dešimt kartų už jį įspūdingesnių varžovų. Bet man tos rungtynės su „Heat“ vėl gerai sekėsi.
- Sugrįžusius iš Sidnėjaus su bronza krepšininkus Vilniaus oro uoste pasitiko minia žmonių. Kaip jauteisi pirmą kartą tapęs šalies didvyriu?
- Buvo nakties vidurys. Tada nebuvo labai daug žmonių, bet sutikimas buvo gražus. Tokios akimirkos yra smagesnės nei varžybos. Tada atsiperka visos vasaros, visi mėnesiai bėgiojimo po miškus.
- Po paskutinės 2000 metų žaidynių kovos su Australija, kai pelnėte bronzą, po marškinėliais pasikišai rungtynių kamuolį, bet jį iš tavęs atėmė. Kodėl?
- Taip, atėmė. Bandė atimti ir Švedijoje po pergalės Europos čempionato finale, bet tada jau kamuolio neatidaviau. Sidnėjuje buvau dar nepatyręs. Turėjau dėl jo kovoti labiau. Priėjo kažkoks savanoris ir sako, kad su tuo kamuoliu dar reikės žaisti finalą. Aš, dar toks durniukas, sakau: „Gerai, imk“. Dabar būčiau liepęs susirasti naują kamuolį.
- O tą iš Švedijos dar turi?
- Turiu, jei tėvas jo kur nors nepametė. Pernai Ispanijoje kamuolio negavau, nes jį kažkas spyrė į tribūnas. Norėjau bėgti iš paskos (juokiasi).
- Į Atėnų olimpiadą Lietuvos rinktinė važiavo kaip Europos čempionė, bet liko be medalio. Atrodo, lietuviams sekasi geriau, kai jie nėra priskiriami prie favoritų?
- Atėnuose mums viskas ėjosi idealiai: atvažiavome geros formos, gerai žaidėme. Tas pralaimėjimas pusfinalyje Italijai buvo tarsi iš niekur, kaip ir 1999-ųjų Europos čempionato ketvirtfinalyje. Abejos tos rungtynės man yra skaudžiausios karjeroje. Tada Atėnuose tiek buvo pridaryta klaidų, kad baisu. Ir žaidėjų, ir trenerių. Man iki šiol labai pikta dėl to pralaimėjimo.
- Treneris Antanas Sireika pasiaiškino: ne taip sužaidė Š.Jasikevičius ir R.Šiškauskas.
- Treneris pasakė, kad Šiškauskas ir Jasikevičius buvo ne tokie, kokius visi įpratę juos matyti. Bet apie tai, kad jis trečią kėlinį pradėjo su Sauliumi Štombergu vidurio puolėjo pozicijoje ir leido Mindaugą Žukauską „ketvirtu numeriu“, o pabaigė su M.Žukausku, Kšyštofu Lavrinovičiumi ir D.Songaila vienu metu, nieko niekam nesakė.
Aš labai gerbiu A.Sireiką. Su juo mane sieja geriausi prisiminimai, bet po Atėnų pusfinalio buvau labai supykęs.
Jei nori žaisti tokiu penketu, turi jį bent jau kažkiek išbandyti treniruotėse ar kontrolinėse rungtynėse. Paskui būna taip, kad prasideda trečias kėlinys, Denisas Marconato pasiruošęs kovoti dėl ginčo kamuolio, o S.Štombergas su M.Žukausku ginčijasi: „Štomba, tu šok ginčą“. „Ne, Minde, tu varyk“. O mes žiūrime, kas čia bus.
Dabar net nebežinau, kuris tada nuėjo. Aišku, tose rungtynėse nesužaidėme, bet treneriui buvo paprasčiausia viską suversti ant Šiškausko ir Jasikevičiaus.
- Apie tai kalbėjaisi su treneriu?
- Jis - treneris, aš - žaidėjas. Nesu iš tų, kurie treneriams kažką aiškina. Taip, aš turiu savo nuomonę ir kartais treneriai manęs paklauso, nes esu vyresnis žaidėjas, dalyvavęs daug čempionatų, ir šiaip esu žmogus, kuris daug kalba ir pasako, ką galvoja.
Gerai, kai tarp trenerio ir žaidėjo yra kontaktas. Bet tada žinojau, kad po Atėnų rinktinėje darysiu pauzę. Nereikėjo mesti į ugnį daugiau malkų.
- Pertrauką rinktinėje būtum daręs bet kuriuo atveju, nesvarbu, kaip būtų susiklosčiusi olimpiada?
- Taip, pauzė buvo numatyta.
- Mačas su Italija Lietuvai buvo juoda diena: pataikei tik 3 iš 15 dvitaškių ir tritaškių, o R.Šiškauskas - 1 iš 12. Ar po tokių rungtynių buvo įmanoma tikėtis nugalėti JAV kovoje dėl 3-iosios vietos?
- Aišku. Bet vėl buvo daug įdomybių. Atsimenu, tą mačą su amerikiečiais pradėjau ant suolo, o starto penkete žaidė Senis - Vidas Ginevičius.
Po to prasėdėjau ir visą pabaigą, visas lemiamas minutes, nors, atrodo, rungtyniavau visai neblogai.
Buvo daug įdomybių. Galėjome laimėti. Mums trūko tik vieno gero spurto.
- Grupės varžybose Lietuva sugebėjo pasiekti istorinę pergalę prieš JAV 94:90. Lemiamu momentu sugebėjai įmesti 12 taškų iš eilės per pusantros minutės, o iš viso surinkai 28 taškus. Ar tai buvo vienos geriausių rungtynių tavo karjeroje?
- Aišku. Vien todėl, kad viskas įvyko ketvirtame kėlinyje. Tai buvo istorinė pergalė, bet ji mums nieko nedavė. Liko tik malonumas.
- Tose rungtynėse amžiams įstrigo vienas momentas, kai suvaidinai, kad mesi tritaškį, pašokdinai Lamarą Odomą, šis sudavė per ranką, bet kamuolys vis tiek įkrito į krepšį. Tuo metimu nužudei JAV rinktinę, o savo žvilgsniu - L.Odomą.
- Tai kad jis labai šūkavo mane dengdamas: „O, o, o“! Nervino. Man pasisekė. Atsisukau ir žvilgsniu pasakiau: „Ko čia šūkauji?“
- Ar tu erzini savo priešininkus kalbomis?
- Pirmas niekada nešneku. Paklausk bet kokio žaidėjo. Jei ir pradėčiau, man nesisektų. Man net šlykštu, kai kažkas taip daro. Apskritai tas „trash talk“ yra pervertintas. Purvino kalbėjimo aikštėje nebūna tiek, kiek manoma esant.
- Po tų rungtynių sulaukei daug klausimų apie tai, kodėl nežaidei NBA. Tada pasakei savo žymiąją frazę, kad esi „storas, lėtas baltaodis“. Ar iš tiesų po to vakaro atsirado pasiūlymų iš NBA klubų?
- Jie įdomūs. Kiekvienais metais NBA klubai pradeda domėtis rugsėjo mėnesį, kai jiems ko nors dar trūksta. Pamato vienose rungtynėse, patinki ir galvoja: reikia pasirašyti. Bet iš 30 NBA komandų 22 ar 24 gerai nežino, ką daro.
Tada buvo kalbų su „Milwaukee Bucks“, bet jie siūlė minimalų atlyginimą ir net kalbėjo, kad „dabar dar nepasiruošę to padaryti“. Po Atėnų olimpiados atsirado dar kažkokių pasiūlymų, bet gauk tu jų kiek nori - aš turėjau kontraktą su Tel Avivo „Maccabi“.
- Tą 2004-ųjų vasarą galėjai palikti „Maccabi“, bet tik iki liepos. Panašioje situacijoje buvai atsidūręs ir šią vasarą, kai ketinai palikti „Panathinaikos“. Ar ramiau ruoštis olimpinėms žaidynėms, kai nereikia sukti galvos dėl klubo?
- Dabar man jau tas pats, pripratau. Bet atsimenu, kiek buvo baimės, kai 1999 metais važiavau į Europos čempionatą be kontrakto ir labai norėjau pasirašyti su „Olimpija“.
Tada treneris Zmago Sagadinas sekiojo paskui Lietuvos rinktinę pažiūrėti į mane, bet pirmas trejas rungtynes aš visai nežaidžiau, nes J.Kazlauskas neleido į aikštę. Pažiūrėdavo Z.Sagadinas į mane per apšilimą, ir viskas. Gerai, kad jis nenuleido rankų.
Paskui pasirodžiau aikštėje, man pasisekė. Tik tada Z.Sagadinas nutarė pakviesti mane į savo komandą. Mane jam siūlė Nevenas Spahija, tuo metu dirbęs „Olimpija“ trenerio asistentu. Jis žinojo mane iš jaunimo čempionatų.
O dabar į viską reaguoju kitaip. Kiti metai, kitos istorijos.
- Po sezono Europoje norėjai sugrįžti į NBA. Kodėl likai Atėnų „Panathinaikos“?
- Norėjau, bet kai kontrakto suma skiriasi net ne du ar tris, o aštuonis ar devynis kartus, pasirinkimo nėra.
- Tai reiškia, kad su NBA atsisveikinai visiems laikams?
- Taip, dabar jau turbūt. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad grįžčiau. Po kito sezono man bus jau 33 metai.
- Lietuvos rinktinėje pradėjai žaisti būdamas 21-erių. Kuriais metais komanda buvo stipriausia?
- Sunku pasakyti, bet Atėnuose buvome labai geros formos. Mes buvome labai stiprūs ir Stokholme 2003-iaisiais.
Tikrai labai gerą rinktinę turėjome ir Prancūzijoje 1999 metais. Man labai pikta, kad ta komanda nieko neiškovojo. Ir Sabas žaidė tikrai gerai, ir Štomba, ir Karšis, ir įžaidėjai - aš ir D.Maskoliūnas. Mes buvome skirtingi: jis ramesnis, o aš galėdavau siausti, dar jaunas buvau. Tada italus galėjome net 30 taškų aplošti, o jie tapo čempionais... Vienos rungtynės tokiose varžybose gali daug kainuoti.
- A.Sireikos Lietuvos rinktinė dažnai remdavosi filosofija „užmėtysime tritaškiais“. Ar Ramūno Butauto rinktinės krepšinis kitoks?
- Reikia remtis tuo, ką turi. A.Sireika visada žaisdavo labai žemu penketu. Pas jį S.Štombergas ir M.Žukauskas tapdavo sunkiaisiais krašto puolėjais. Puldami atrodydavome gerai, o gynybą sutvarkydavo D.Nelsonas. Mes daug gindavomės aikšte.
R.Butautas aikštės gynybos nelabai mėgsta. Dabar rinktinėje nėra gerai „centruojančių“ žaidėjų. Geriausiai nugara žaidžiantis žmogus - R.Šiškauskas. Yra jam skirta pora tokių derinių, bet šiaip gerai nugara žaidžiančio krepšininko neturime.
Mes, lietuviai, ką tikrai gerai darome - žaidžiame „dviese prieš du“, greitai puolame ir tą stengsimės išnaudoti. Kai žaidi „dviese prieš du“, dažniausiai lieki laisvas ant tritaškių linijos, nes jei vienas iš aukštaūgių eina po krepšiu, kažkas lieka nedengiamas toli nuo krepšio. O pataikančių žaidėjų turime.
Bet vis tiek svarbiausia Pekine bus tai, kaip apsiginsime, ar neleisime varžovams pelnyti lengvų taškų.
- Įžaidėjui svarbu gerai susižaisti su aukštaūgiais, kad pavyktų tas „dviese prieš du“. Kaip tau sekasi su rinktinės naujokais, vidurio puolėju Marijonu Petravičiumi?
- M.Petravičius šitą derinį moka labai gerai. Jis pastato užtvarą ir gali labai greitai suktis krepšio link. Jis dirba užsidegęs, o tai yra svarbiausia.
Visi naujokai man patinka pirmiausia todėl, kad jie - labai geri žmonės. Kažkas man sakė, kad laukia iš senbuvių „dūchinimo“. Sakau: manęs niekas „nedūchindavo“, ir aš to nedarysiu.
Mes, lietuviai, esame paprasti. Niekada rinktinėje nėra buvę didelių ego, niekas nesipyksta. Tokie dalykai čia neegzistuoja. Sako, kad kitose rinktinėse žaidėjai nesutaria. Kaip Lietuvoje nesutarsi, jei visi mes esame iš vieno kaimo?
Apie jaunus žaidėjus iš brolio pasakojimų žinau daugiau nei jie apie mane. Jie žiūri nustebę. Sakau, žinau aš viską.
- Rinktinėje buvo keli įžaidėjai, su kuriais anksčiau nesi rungtyniavęs. Ar tau svarbu, kas tave keičia aikštėje?
- Man patinka daug žaisti, nežinau, kodėl dėl to visi daro problemą (juokiasi).
- Bet pernai Europos čempionate jau pirmose rungtynėse patyrei kojos traumą. Gerai, kad ji nebuvo labai rimta. Kitaip antrojo įžaidėjo klausimas būtų tapęs itin aktualus.
- Gavau. Tris traumas gavau. Dabar esu sveikas, bet kaip bus - nežinau. Pernai man pačiam buvo keista dėl traumų, nes šiaip nesu žaidėjas, kuris jų daug turi. Man nėra ko traumuotis, aš vos judu (juokiasi).
- Tavo karta po Pekino ims skirstytis iš rinktinės. Ar pagalvoji, kas tada perims rinktinės dirigento vaidmenį?
- Kas po manęs - man nesvarbu (juokiasi). Ne, aišku, kad svarbu. Tomas Delininkaitis yra labiau atakuojantysis gynėjas, jam patinka veržtis, pelnyti taškus.
Marius Prekevičius - visai kitoks. Jis ramus, mėgsta valdyti komandą, rodyti derinius, organizuoti žaidimą.
Rolandas Alijevas labai „lupasi“, bet jis gerai ginasi. Viskas priklausys nuo jų pačių. Visi turi talento, yra geri žmonės, reikia tik dirbti. Duok Dieve, kad jiems pasisektų.
- Tavo bičiulis Žydrūnas Ilgauskas užsiminė, kad galbūt rinktinėje žais 2011 metų Europos čempionate Lietuvoje. O tu?
- Pabūsiu jo advokatu - nieko jis neprižadėjo. Man pats sakė, kad „apakęs“ skaitė, neva prižadėjo kažkur žaisti. O aš visada sakau, kad ateis kita vasara, ir žiūrėsime. Bet yra daugiau veiksnių, kad nebežaisiu. Sunku kalbėti, kas įvyks po metų, o juo labiau 2011-aisiais, bet tada būsiu jau visai senas.
- Esi sakęs, kad labiausiai norėtum karjerą pabaigti žaisdamas Lietuvoje, būtent rinktinėje.
- Taip, tai būtų nuostabiausia, bet nežinia, kokia bus situacija rinktinėje, kokia bus mano situacija ir taip toliau. Ateis laikas, ir galvosime. Dabar reikia gerai pasiruošti Pekinui.
- Ar tam, kad gerai pasirodytumėte Pekino žaidynėse, užteks tokio pajėgumo rinktinės, kokia buvo pernai Europos čempionate?
- Manau, kad komanda labai panaši į praėjusių metų. Ar to užteks? Nežinau. Pernai daug žaidė Darekas (Darjušas Lavrinovičius), o dabar jis po traumos, ir ne bet kokios, o nugaros. Rimukas (Rimas Kaukėnas) taip pat po traumos.
Tikiuosi, kad aš ir Ramas (R.Šiškauskas) esame tokie patys, tik, aišku, Ramas dabar dar stipresnis. Jam visada trūko tik įžūlumo, o per pastaruosius metus jis tai įgijo, kaip ir pasitikėjimo savimi.
Šiemet galbūt stipresnis bus Linas Kleiza. Dabar jis daug greičiau supras Europos krepšinį, nes pernai tai užtruko.
Atsimenu, kai pernai šnekėjomės, tu klausei, ar man neramu.
Visada prieš tokius čempionatus turiu baimės. Tai nėra klubinis sezonas, kur varai penkis mėnesius, ir tik tada prasideda svarbios kovos, atkrintamosios varžybos. Su rinktine viskas vyksta staigiai.
Visą laiką yra baisu. Sakoma, kad klubinis sezonas yra maratonas, o čia - sprintas. Turi padaryti gerą pradžią, gerą vidurį ir gerai užbaigti.