D.Motiejūnas: „Savo ateitį matau tik Europoje“ (video)

Septyniolikmetis kaunietis vos per pusdienį taip pritapo Lietuvos dvidešimtmečių rinktinėje, kad ėmė elgtis lyg jos senbuvis, nors iki Europos jaunimo čempionato su komanda buvo praleidęs vos keletą dienų. Tačiau iš Graikijos su Europos jaunių (iki 18 metų) vicečempiono medaliu ir naudingiausio žaidėjo aukso žiedu į Rygą atskridęs 214 cm aukštaūgis nesiruošė ilsėtis, nes labai norėjo dar vieno trofėjaus.

„Turiu eiti pas gydytoją“, - kiekvieną kartą pakilęs nuo stalo kartojo D.Motiejūnas. Septyniolikmečio dešinįjį kelį ženklino juodas tvarstis, kurį prieš kiekvienas rungtynes Rygoje jis sąžiningai užsimaudavo.

Žiūrėkite pokalbį su D.Motiejūnu lrytas.lt videonaujienose.

Tvarstis ne tik aptempdavo sužeistą kelį, bet ir saugojo nuo klastingų smūgių - žinodami apie lietuvio bėdas, kai kurie varžovai tyčia stengėsi jį dar labiau sužeisti.

Po jaunių čempionato Graikijoje Donatas galėjo su kitais Europos vicečempionais skristi namo, išklausyti pagyrimus ir ramiai gydytis. Tačiau vaikinas susidėjo prakaitu jau persisunkusius visus drabužius ir iš Graikijos patraukė į Latviją, kur 11-ąjį marškinėlių numerį pakeitė 8-uoju, kovodamas dar viename žemyno čempionate šią vasarą.

„Man garbė atstovauti Lietuvai“, - tvirtino viena didžiausių šalies krepšinio vilčių.

- Donatai, ar nesunku atlaikyti du čempionatus iš eilės?

- Per šią vasarą namie buvau gal tik tris kartus - grįžti dienai ir vėl išvažiuoji.

Bet nesijaučiu pervargęs. Graikijoje nežaidžiau dvejų rungtynių, todėl pailsėjau. Ir psichologiškai viskas gerai.

- Jaunių čempionate praleidai rungtynes su italais ir estais. Kas buvo atsitikę?

- Prieš jaunių čempionatą patyriau dešiniosios čiurnos traumą ir iki galo jos neišsigydžiau. Graikijoje po varžybų treneriai leisdavo įšokti į baseiną. Aš nepagalvojęs lipau su visa komanda.

Kitą dieną po mačo su serbais žiauriai ištino kelis, pakilo temperatūra. Aplankėme daugybę graikų gydytojų, kurie konstatavo, kad greičiausiai nuo čiurnos uždegimas persimetė į kelį ir prasidėjo raiščių uždegimas.

Jau lyg ir apsigydžiau, bet kol įšylu, koja vis dar būna sunki. Tačiau pradėjęs žaisti pamiršti skausmą.

- Kartą Arvydas Sabonis buvo paklaustas, ka darytų kitaip savo karjeroje. „Atsisakyčiau vienintelio dalyko - tikrai nežaisčiau visose rinktinėse. Buvau jaunas ir kvailas. Jaunystėje teko atstovauti iš karto kelioms rinktinėms. Vasaromis visiškai nesiilsėjau, kojos neatlaikė krūvių, todėl pasipylė traumos ir galų gale trūko Achilas“. Ar nejauti baimės, kad ir tau taip gali atsitikti?

- Žinoma, jaunystėje dar neturi patirties ir apie tai negalvoji.

Gal ateityje kažką ir pajusiu, bet kol kas apie tai negalvoju ir žaisdamas stengiuosi įgyti kuo daugiau patirties. Man garbė atstovauti Lietuvos rinktinei. Bet kuriai. Ypač jei žaidžiu su dvejais metais vyresniais.

- Kaip pavyko taip greitai prisitaikyti prie jaunimo rinktinės, su kuria šiemet beveik nesitreniravai?

- Esu žaidęs su šitais krepšininkais. Nemažai jų atstovavo „Žalgirio“ dublerių komandai, žinau, kaip kiekvienas žaidžia.

Aišku, mano mąstymas turėjo pasikeisti. Iš pradžių buvo sunkiau, nes atvažiavau, kai buvo jau praėjusios keturios čempionato dienos.

Jaunimo rinktinė jau buvo susižaidusi, viską suderinusi. Tačiau nejaučiu amžiaus skirtumo. Rungtynės su italais ir ispanais parodė, kad visi kovojome kaip komanda.

- Ir jaunių, ir jaunimo rinktinės pateko į žemyno pirmenybių finalą. Kuo jos skiriasi?

- Jaunių rinktinė yra gynybinio stiliaus.

Graikijoje mūsų puolimas neretai buvo chaotiškas. Ne kartą pralaimėjome vien dėl to, kad negalvodami per greitai užbaigdavome atakas.

Per jaunių čempionatą darėme daug klaidų, nes trūko patirties. Tačiau gindamiesi atlikome tikrai gerą darbą ir žaidėme kaip komanda. Net pirmaudami klaidų skaičiumi sugebėjome patekti į finalą.

Jaunimo rinktinė žaidžia protingiau. Jos krepšininkai labiau patyrę. Kai reikia, jie pereina į greitą puolimą, kai reikia - sustoja. Žinoma, čia ir žaidėjai aukštesnio lygio. Kai kurie jau žaidžia LKL, o Martynas Gecevičius - net Eurolygoje.

- Kurioje rinktinėje jautiesi geriau?

- Sunku pasakyti.

Jaunių rinktinėje žaidžiau su savo metų krepšininkais, nereikėjo naudoti visos fizinės jėgos.

Jaunimo rinktinėje pajunti pakylėjimą, nes tenka žaisti su vyresniais krepšininkais, todėl stengiesi parodyti viską, ką gali.

Pasirinkęs vieną rinktinę, sumenkinčiau kitą, o iš tikrųjų abiejose komandose atlieku svarbų vaidmenį.

- Kuo skiriasi Vitoldo Masalskio ir Rimvydo Samulėno reikalavimai?

- Jaunių rinktinės treneriai akcentavo žaidimą per aukštaūgius.

Masalskio komandoje turėjau viską daryti. Ten iš manęs reikalavo atlikti 70-80 proc. visos komandos darbo: atkovoti kamuolį, gintis, pulti.

Kai gaudavau kamuolį, už manęs jau būdavo keli varžovai, pasirengę dvigubinti arba trigubinti gynybą. Buvo labai sunku, bet kiek galėjau, tiek dariau. Gal ir pavyko kažką nuveikti.

Jaunimo rinktinėje yra Martynas (Gecevičius), kuris labai gerai pataiko iš toli, todėl pagrindinis vaidmuo komandoje skirtas jam.

Samulėnas iš manęs reikalavo daugiau žaisti „penktu numeriu“ ir stengtis atkovoti kuo daugiau kamuolių.

- Jaunių rinktinėje dažniausiai žaidei „ketvirtu numeriu“. Nekilo problemų, kad jaunimo rinktinėje reikia keisti įprastinę savo poziciją?

- Taip, jaunių rinktinėje Tautvydas (Šležas) daugiausia žaisdavo vidurio puolėju. Bet, leisdamas jam pailsėti, treneris ir mane išleisdavo „penktu numeriu“. Tautvydas yra dešiniarankis, todėl Graikijoje aš galėjau žaisti kairėje pusėje.

Man labai patinka žaisti nugara į krepšį, bet atsiradus progai aukštesnį ir lėtesnį „centrą“ be problemų galiu apžaisti ir būdamas veidu į krepšį.

Tai žino ir treneris Masalskis, ir treneris Samulėnas, su kuriuo esu jau pastaruosius trejus metus.

Treneris Samulėnas aikštėje mane pažįsta gal labiau nei aš pats save. Žino, kada man lengviau žaisti, kada - sunkiau, kaip mane paskatinti. Su juo juk sugebėjome laimėti NKL čempionatą.

- Krepšinio specialistai įsitikinę, kad esi idealus sunkusis krašto puolėjas. Savo ateitį sieji būtent su šia pozicija?

- Man problemų nesukelia nė viena pozicija. Dar sunku atsakyti į šį klausimą, bet tikriausiai rinkčiausi „ketvirtą numerį“.

Kita vertus, jei priaugsiu svorio, sulėtėsiu, gal teks žaisti ir „centru“.

- Ar nesibaimini, kad tapęs vidurio puolėju gali prarasti svarbiausius savo privalumus - greitį ir staigumą?

- Kol kas tai negresia. Visą laiką stengsiuosi dirbti taip, kad tobulinčiau šias savybes.

Neturėčiau sulėtėti net priaugęs svorio. Kasdien sportuojant to svorio nėra taip lengva priaugti. Viską, ką suvalgau, išlakstau. Kartais - net daugiau. Net vitaminai kartais nepadeda.

- Praėjusį sezoną su „Žalgirio“-A.Sabonio krepšinio mokyklos komanda tapai NKL čempionu, tačiau tavo sutartis šią vasarą baigėsi. Kur žaisi ateinantį sezoną?

- Nežinau. Kontrakto dar neturiu, o kalbama su daug kuo. Bet daugiausia žiūriu į Kauno klubus, nes dar nenoriu į užsienį.

- Reikia likti Kaune, nes būdamas čia nori baigti vidurinę mokyklą?

- Tikrai norėčiau čia baigti mokyklą, nes su bendraklasiais esame pažįstami nuo pirmųjų klasių. Būtų liūdna juos palikti ir paskutiniais metais kažkur išvažiuoti.

Todėl ir renkuosi tarp Kauno klubų. Tėvai irgi laikosi tos nuomonės, kad S.Dariaus ir S.Girėno mokykla nėra bloga, mokytojai mane pažįsta, todėl kartais būna nuolaidesni.

- Buvęs NKL čempionų ir dabartinis jaunimo rinktinės treneris R.Samulėnas tapo „Kauno“ treneriu. Jis neviliojo kitą sezoną apsivilkti šios naujos LKL komandos marškinėlius?

- Kiekvienas treneris stengiasi palenkti į savo pusę. Bet nemanyčiau, kad dėl to buvau pakviestas į jaunimo rinktinę. Renkuosi tarp dviejų klubų.

- Su „Žalgiriu“ jau spėjai debiutuoti Eurolygos varžybose. Kitą sezoną labiau nori atstovauti LKL čempionams ar žaisti „Kaune“?

- Apie „Žalgirį“ kol kas tikrai negali būti kalbos, nes esu dar per silpnas ir ten tikrai negausiu žaisti.

Renkuosi tarp „Aisčių“ ir „Kauno“. Norėčiau sustiprėti LKL, pasistumdyti su vyrais. Dar nesu toks pajėgus ir stambus, kad juos išstumdyčiau, bet vis tiek stengsiuosi tobulėti ir žengti į priekį.

Svarbiausia, kad gaučiau daug žaisti ir aplink mane suktųsi žaidimas.

- Su ispanu Ricky Rubio esi vadinamas perspektyviausiu 1990 metais Europoje gimusiu talentu. Amerikiečiai tau net prognozuoja vietą pirmajame NBA naujokų biržos dešimtuke. NBA vilioja?

- Mano akimis, tikras krepšinis šiuo metu žaidžiamas viename žemyne - Europoje. Net LeBronas Jamesas neseniai pasakė, kad 2010 metais pats mielai sutiktų pažaisti Europoje.

Gal kažkada ir norėsiu pabandyti žaisti už Atlanto. Bet kol kas man Europa yra ta kartelė, kurią stengsiuosi įveikti.

Malonu, kai sirgaliai į rungtynes susirenka ne pavalgyti, o pasirgti už savo komandą. Neapsakomas jausmas, kai per Eurolygos rungtynes ošia visa Kauno sporto halė. Todėl kol kas savo ateitį matau tik Europoje.

- Konkrečioje komandoje?

- Kiekvienas nori žaisti didžiuosiuose Europos klubuose - Maskvos CSKA, „Barcelona“ ar Vitorijos „Tau Ceramica“.

- Pagal savo amžių gali laukti net iki 2012 metų NBA naujokų biržos. Vadinasi, kol kas nesiruoši rašyti prašymo, kad galėtum anksčiau iškelti savo kandidatūrą - 2009, 2010 ar 2011 metų naujokų biržoje?

- Tai priklausys nuo agento, kaip su juo viską susiderinsime. Bet labai abejoju, nes noriu baigti ir vidurinę mokyklą, ir aukštosios mokyklos studijas Lietuvoje. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

- Nuo ko priklausys tavo sprendimas, ar vykti į NBA?

- Nors pašaliniai stengiasi paveikti, viską sprendžiame šeimoje. 50 procentų įtakos turi tėvų nuomonė, 50 procentų - mano. Susėdame prie stalo, pašnekame valandą, dvi, sudėliojame pliusus ir minusus, ir nutariame.

- Kalbėdami apie tave, NBA skautai dažnai prisimena Martyną Andriuškevičių. Prieš keletą metų jo galimybės net buvo vertinamos geriau negu dabar tavo. Tačiau 1986 metais gimusio aukštaūgio karjera nesusiklostė. Paklausęs agento, jis ryžosi anksti keliauti už Atlanto, tačiau pernai jau žaidė tik antroje Ispanijos lygoje. Tavęs šis pavyzdys neprivertė susimąstyti? Juolab kad ir tavo, ir Martyno interesams atstovauja ta pati „Interperformances“ agentūra.

- Martyno pavyzdys yra blogiausias, kokį tik galima pasiūlyti.

Martyno gyvenimas buvo sugadintas dėl vieno smūgio, vienos didelės traumos, ir buvo neaišku, ar jis iš viso atsigaus, ar iš viso galės lakstyti ir gyventi.

Kad ir kur žaisčiau, visada jausiu stimulą tobulėti. Jei komandoje bus geresnių žaidėjų, norėsiu būti už juos geresnis, todėl stumsiuosi į priekį.