M.Popovičius spirga iš nekantrumo. 26 metų kroatas pirmą kartą pateko į olimpines žaidynes. 185 cm ūgio įžaidėjas taip pralenkė savo tėvą, „Zadar“ klubo legendą Petarą Popovičių.
„Jam taip niekada ir nepavyko dalyvauti olimpiadoje. Bet aš esu jau trečias olimpietis mūsų šeimoje. 1992-ųjų žaidynėse Barselonoje Kroatijos rinktinėje žaidė mano pusbroliai Arijanas Komazecas ir Alanas Gregovas ir iškovojo sidabrą“, - pasakojo krepšininkų dinastijos tęsėjas.
Kasmet M.Popovičius velkasi raudonus savo šalies marškinėlius, bet iki šiol jam nepavyko iškovoti jokio titulo.
Pernai kroatai buvo neįtikėtinai arti Europos čempionato pusfinalio, kai mače su Lietuva, likus trims sekundėms iki pabaigos, atsiliko vos dviem taškais. Kamuolys atsidūrė M.Popovičiaus rankose. Marko metė tritaškį, bet nepataikė. Pergalę 74:72 šventė lietuviai.
Buvęs „Žalgirio“ snaiperis niekada nebijojo imtis iniciatyvos. Nebijotų ir šeštadienį, jei olimpinėje dvikovoje su Lietuva viskas spręstųsi paskutinėmis sekundėmis.
- Marko, ruošiate lietuviams keršto planą? - „Krepšinis“ paklausė M.Popovičiaus.
- Madride nepataikiau, bet mano charakteris toks, kad neleidžiu sau pasiduoti.
Į mačą su Lietuvos rinktine žiūriu kaip į iššūkį. Galiu žaisti geriau, ir mes bandysime laimėti. Tačiau šeštadienį bus tik vienos iš penkerių rungtynių grupėje.
Mūsų tikslas - patekti į ketvirtfinalį, o jau tas mačas bus pats svarbiausias. Ketvirtfinalis yra svarbiausias kriterijus, kuris parodo, ar komanda yra tikrai galinga.
- Ar džiaugėtės, kai burtai Kroatiją suvedė į vieną grupę su Lietuva, ar labiau norėjote patekti į B grupę?
- Aš būčiau rinkęsis kitą grupę, nes ten yra Amerika ir Ispanija.
Dabar, jei liksime 3 ar 4 vietoje, greičiausiai jau ketvirtfinalyje su jomis ir susidursime, o tai reikštų, kad galimybių patekti į pusfinalį beveik nebeliktų.
Europos čempionate parodėme, kad galime kovoti ir su Lietuva, ir su Rusija. Todėl daug mieliau ketvirtfinalyje žaisčiau su šiomis rinktinėmis.
- Dėl teisės žaisti olimpiadoje Kroatijos rinktinei teko kautis atrankos turnyre Graikijoje, kur išeikvojote daug jėgų. Ar tai nepakenks Pekine, o gal atvirkščiai - tas turnyras buvo pati geriausia pasiruošimo žaidynėms stovykla?
- Negali žinoti. Kai lietuviai pradėjo treniruotis, mes dirbome jau visą mėnesį.
Svarbiausia, kad po atrankos turnyro pradėjome labiau pasitikėti savimi. Ten nugalėjome stiprius varžovus - Puerto Riką, Vokietiją su Dirku Nowitzki.
Jaučiame, kad galime kautis ir su pačiais stipriausiais priešininkais - JAV, Lietuva, Graikija, Ispanija ir Argentina.
- Pernai Europos čempionate rungtyniavote traumuota koja, šiemet Lietuvos krepšinio lygos finalo serijoje ir vėl patempėte kojos raumenį. Ar spėjote visiškai išsigydyti?
- Žaisdamas LKL finale rizikavau, bet labai norėjau kovoti dėl aukso.
Po sezono turėjau 20 poilsio dienų, ir viskas susitvarkė. Rinktinės stovykloje nepraleidau nė vienos treniruotės, nė vienų rungtynių.
- Ar susiskambinote su lietuviais iš „Žalgirio“, kai olimpiniai burtai Kroatiją ir Lietuvą suvedė į vieną grupę?
- Kalbėjausi su savo geru draugu Mantu Kalniečiu.
Aš jam paskambinau kaip tik tada, kai vyko Vytenio Jasikevičiaus vestuvės. Tada ragelį paėmė ir Šarūnas, šnektelėjau ir su juo. Visi buvo linksmai nusiteikę švęsdami vestuves.
Su Šarūnu nesame labai geri draugai, bet esame kalbėję telefonu ir pernai po pergalės LKL finale, kai Vytenis dar žaidė „Žalgiryje“. Šarūnas yra vienas geriausių krepšininkų Europoje, bet kartu - paprastas ir draugiškas žmogus.
- Sakėte, kad šokinėjote iš džiaugsmo, kai gavote teisę žaisti olimpiadoje. Kodėl tai jums taip svarbu?
- Olimpiada yra kažkas ypatingo. Aš septynerius metus atstovauju nacionalinei komandai, bet niekada iki šiol nebuvau didžiausiose varžybose - pasaulio čempionate ar olimpiadoje.
O dabar įsirašiau į savo sportinę karjerą tokį renginį, į kurį susirenka tik pasaulio stipriausieji. Esu labai laimingas. Ir dėl savęs, ir dėl Kroatijos. Juk mūsų rinktinei nesisekė 12 metų, nuo Atlantos olimpiados.
- Ko tikisi kroatai iš savo krepšinio rinktinės olimpiadoje?
- Visi laimingi jau vien dėl to, kad mes čia patekome. Laikraščiai pradėjo rašyti apie krepšinį, o tai nėra įprasta, nes Kroatijoje svarbiausia būdavo futbolas ir rankinis.
Tačiau dabar atėjo laikas mums parodyti, kad esame verti to dėmesio. Kiekvienose rungtynėse Pekine atiduosime šimtą procentų savo jėgų.