Derlingiausia vasara

„Pagal šį skaičių ir medalių prabą šįmet Europoje esame pirmi“, - džiaugėsi Tomas Jasevičius. Nuo 2006 metų Lietuvos jaunimo rinktinių direktoriaus pareigas einantis FIBA teisėjas įsitikinęs, jog rekordinį šios vasaros derlių subrandino talentingi vaikų treneriai ir kasmet didėjantis LKF dėmesys krepšinio ateities kartoms.

- Viskas prasideda nuo idėjų ir mūsų trenerių, kurie ugdo vaikus.

Kiekvienais metais Europos čempionatuose mūsų rinktinės iškovodavo medalių. Mažiau ar daugiau, vieną ar du. Aišku, šią vasarą pasiekėme rekordą - iš šešių komandų net keturios namo parsivežė medalius.

Ir pagal šį skaičių, ir pagal medalių prabą Lietuva šįmet užėmė pirmąją vietą Europoje. Už mūsų likusi Rusija gavo po vieną aukso ir sidabro medalį.

Šią vasarą pavyko išvengti traumų, kurios mūsų komandoms neretai pakišdavo koją. Šiuo požiūriu nepasisekė tik merginų (iki 20 metų) rinktinei. Europos pirmenybėse Laima Rickevičiūtė negalėjo žaisti dėl Achilo sausgyslės traumos, Indrei Dudėnaitei atsinaujino kelio raiščių trauma, o Eglė Sarapaitė pirmąsyk išbėgo į aikštę po pusantrų metų pertraukos. Merginos Italijoje liko aštuntos, nes labiausiai iš visų nukentėjo dėl traumų.

Kita vertus, šią vasarą nevyko jokių amžiaus grupių pasaulio čempionatai. Nors ir esame krepšinio šalis, mums būna labai sunku, kai ryškiausius talentus reikia paskirstyti po kelis turnyrus. Kai turime galimybę formuoti vieną rinktinę iš geriausių skirtingais metais gimusių žaidėjų, atsiranda didesnė konkurencija, kuri turi įtakos ir rezultatams.

Šią vasarą prie pergalių svariai prisidėjo metais jaunesni žaidėjai. Aš net nekalbu apie Donatą Motiejūną, kuris pasižymėjo dviejuose čempionatuose. Europos jaunių (iki 18 metų) vicečempionais tapo keturi 1991 metais gimę žaidėjai, o Augustas Pečiukevičius ir Mantas Kadzevičius buvo svarbiausi šios rinktinės gynėjai. Jaunimo (iki 20 metų) pirmenybėse Rygoje, be D.Motiejūno, žaidė net penki 1989 metais gimę vaikinai (Žygimantas Janavičius, Šarūnas Vasiliauskas, Vaidas Čepukaitis, Vytenis Lipkevičius, Adas Juškevičius), kurie sudarė dvidešimtmečių komandos branduolį. FIBA taisyklės leidžia vasarą vienam krepšininkui dalyvauti tik dviejuose čempionatuose.

Pirminiame olimpinės vyrų rinktinės kandidatų sąraše buvo ir Martynas Gecevičius, ir D.Motiejūnas. Tačiau dar kovą Rimvydas Samulėnas sutarė su Ramūnu Butautu, kad šie vaikinai nebus judinami ir galės ramiai ruoštis vasarai su savo bendraamžiais. O jeigu D.Motiejūno pavardė būtų buvusi bent įrašyta tarp 24 olimpinės rinktinės kandidatų, Donatas būtų automatiškai turėjęs praleisti vieną - jaunių arba jaunimo - čempionatą.

Galbūt vaikinų lyderiai šią vasarą dar neturėjo realių galimybių prasimušti į vyrų rinktinę, tačiau ši situacija ypač aktuali merginoms. Nors buvo rimtų planų, kad ir Aurimė Rinkevičiūtė, ir Gintarė Petronytė treniruosis kartu su moterų rinktine, federacijos vadovams pavyko suderinti, jog jos pirmiausia padėtų savo amžiaus komandoms.

- Esame vienintelė Europos šalis, kurioje krepšinis - sporto šaka Nr.1. Visose varžybose - nuo vaikų iki veteranų - į mus žiūrima kaip į favoritus. Tai normalu.

Per šį laikotarpį sukūrėme tam tikrą rengimo sistemą, kurios stengiamės laikytis.

Beveik visos rinktinės vasaromis kartu praleidžia net po du mėnesius. Kai sausio mėnesį ištraukiami Europos pirmenybių burtai, pirmiausia su treneriais aptariame jų poreikius. Kovo pabaigoje jau turime detalų planą, ką rinktinės veiks vasarą: kur gyvens, kada treniruosis, į kokius turnyrus važiuos.

Mes pakankamai gerai pažįstame kaimynus - Baltarusiją, Rusiją, Estiją, Latviją ir Lenkiją. Bet, norint solidžiai pasirodyti Europos pirmenybėse, reikia savo akimis pamatyti, kaip atrodo ispanai, prancūzai, graikai ir italai. Todėl visos rinktinės šią vasarą bent kartą važiavo į tarptautinius turnyrus užsienyje. Ir visos, išskyrus šešiolikametes mergaites, kurios žaidė Lenkijoje, į šias varžybas keliavo lėktuvais.

Šią vasarą pasiteisino dar vienas mūsų sumanymas. Europos pirmenybių išvakarėse ir šešiolikamečių, ir aštuoniolikamečių rinktinės dalyvavo turnyruose ten, kur po to turėjo vykti ir oficialios varžybos.

Graikijoje vaikinai net apsistojo tame pačiame viešbutyje, kuriame gyveno ir per jaunių čempionatą. Atvykę prieš šešias dienas, sužaidę porą rungtynių ir apsipratę su aplinka, mūsų vaikinai nesijautė naujokai, todėl iš karto gerai pradėdavo čempionatą. Ir Vitoldas Masalskis, ir Kazys Maksvytis patvirtino, kad ši naujovė jiems buvo labai naudinga.

Beje, beveik visiems mūsų treneriams tokio masto varžybos jau nebuvo naujas dalykas. Kiekvienos rinktinės štabas turėjo bent vieną trenerį, kuris jau buvo dalyvavęs žemyno pirmenybėse su kito amžiaus grupės komanda. Jie žinojo, ko tikėtis, nes jau buvo sukaupę pakankamai patirties.

- Mūsų šešiolikamečiai „iššovė“ jau ne pirmą vasarą. Pernai jie pirmąsyk laimėjo bronzą.

Sunku paneigti senus mitus, galbūt pasitaikė tokie geri metai.

Pavyzdžiui, 1987 metais gimę vaikinai niekada nėra nieko laimėję. Tais metais Lietuvoje tiesiog neužaugo gerų žaidėjų. O 1992 metų rinktinė jau turi net du iš to paties Utenos krašto kilusius žaidėjus, kurių ūgis - 209 cm ir 214 cm.

Šešiolikamečių amžius labiausiai nenuspėjamas. Oficialūs Europos čempionatai prasideda būtent nuo šio amžiaus, todėl sunku iš anksto ką nors žinoti ir apie varžovų galimybes.

Geriausi mūsų vaikai pernai pirmąsyk buvo pakviesti į dvi savaites trukusią treniruočių stovyklą. Po to kartu jie dalyvavo olimpiniame jaunimo festivalyje. Susirinkę šią vasarą, šešiolikamečiai jau nebuvo naujokai, o rinktinės treneriai jau žinojo, kas yra kas.

Tokią praktiką puoselėsime. Nors kitą vasarą vyks tik 1993 metais gimusių vaikų žemyno pirmenybės, porai savaičių norėtume suburti ir 1994 metų kartą.

- Kiekvieną vasarą visų rinktinių žaidėjai (16 geriausių) už dyką gauna sportinius batelius ir krepšį „Nike“ aprangos. Jiems tikrai nereikia vežtis savo aprangos į stovyklas. Bet iš patirties žinau: ar vaikams, ar vyrams - kiek duosi, vis tiek bus mažai.

Neišgalime ir nebūtų tikslinga šešiolikamečius apgyvendinti penkių žvaigždučių viešbučiuose. Viskam ateina savas laikas. Galbūt neduodame tiek, kiek gali duoti prancūzai ar ispanai, bet dėmesiu mūsų vaikai tikrai negali skųstis.

Viena rinktinė federacijai per vasarą kainuoja apie 200 tūkst. litų. Vien 50-60 tūkst. litų reikia, kad nuskristum į čempionatą ir sumokėtum starto mokestį.

- Pinigų tikrai negausim. Deja, nėra jokių Vyriausybės nutarimų, kurie leistų premijuoti Europos ar pasaulio čempionais tapusias jaunučių, jaunių ar jaunimo komandas.

Tačiau federacija ruošia savo atminimo dovanas. Vieni gaus mobiliuosius telefonus, kiti - laikrodžius, merginos - žiedus. Skirtingoms rinktinėms bus įteikti skirtingi daiktai.

- Tai neturėtų būti didelė problema. Pasaulio čempionatas Naujojoje Zelandijoje vyks liepos 2-12 dienomis, o Europos pirmenybės bus vėliau - liepos 23 - rugpjūčio 2 d.

Su treneriais jau aptarėme, jog kitą vasarą abi rinktinės stovyklaus greta. Nebus taip, kad aštuoniolikamečiai sportuoja Druskininkuose, o devyniolikamečiai - Palangoje. Iš Naujosios Zelandijos grįžę vaikinai jau žinos, kas jų laukia bendraamžių komandoje. Lygiai taip pat su merginomis, kurios dalyvaus pasaulio pirmenybės Tailande (iki 19 metų) ir Europos čempionate (iki 18 metų).

Vienintelė mūsų bėda - kertasi pasaulio devyniolikamečių pirmenybių ir Europos dvidešimtmečių čempionato datos. Sutampa net trys šių varžybų dienos, todėl treneriams ir federacijai teks nuspręsti, kam geriau atiduoti kai kuriuos žaidėjus.

- Federacija laikosi prioriteto, kad kiekvienas žaidėjas pirmiausia atstovautų savo amžiaus rinktinei. Tačiau Donatas labai daug prisidėjo, kad lietuviai patektų į pasaulio jaunių pirmenybes. Man regis, būtų neteisinga neleisti jam važiuoti į Naująją Zelandiją.

- Žinau viena - kitais metais tikrai turėsime dviem rinktinėmis daugiau. O ar aštuonios komandos parveš daugiau medalių, pamatysime.