Vaikystėje panevėžietis ketverius metus lankė futbolo treniruotes. Aikštėje jis užimdavo saugo arba puolėjo pozicijas, o tai reiškė, kad pagrindinės žaidėjo užduotys buvo atlikti perdavimus komandos draugams ir mušti įvarčius.
„Krepšinyje taip pat, - sakė M.Lukauskis. - Jei pajuntu, kad sekasi, atakuoju krepšį. Bet nesu taškų darymo mašina. Man labiau patinka komandinis žaidimas. Aikštėje nesu individualistas“.
Devyni treneriai ir 49 žaidėjai pasikeitė nuo tos dienos, kai M.Lukauskis atėjo į Vilniaus „Lietuvos rytą“. Būdamas 29-erių, 198 cm ūgio krepšininkas šiuo metu yra ilgiausiai Vilniaus komandai atstovaujantis žaidėjas.
Labiausiai už komandinį žaidimą vertinamas M.Lukauskis savo šeštąjį sezoną „Lietuvos ryte“ pasitiko ne tik kaip ekipos senbuvis, bet ir kaip vienas lyderių.
Atlieka nematomus darbus
M.Lukauskiui tai - šviesus ruduo.
Gimtojo Panevėžio „Ekrano“ futbolininkai tapo šalies čempionais, o „Lietuvos ryto“ komandoje krepšininko reikalai klostosi gerai.
M.Lukauskis visada buvo Vilniaus komandos sudėtinė dalis, be kurios žaidimui kažko trūktų. O šiemet pagaliau jis dažniau ne tik padeda kitiems, bet ir traukia komandą paskui save - nebūtinai pelnytais taškais, kurių tokie kaip M.Lukauskis neskaičiuoja.
„Kaip žaidėjas, Mindė man labai patinka, - sakė ketverius metus su M.Lukauskiu „Lietuvos ryte“ žaidęs Tomas Delininkaitis. - Jis gali įmesti, bet taip pat nuveikia dar daug kitų naudingų darbų: perduoda kamuolį, gerai ginasi, bet kurią akimirką gali perimti kamuolį iš varžovo. Jis visada žiūri, kas naudingiau komandai, o ne jam pačiam“.
Užaugino „Nevėžio“ treneris
Nesavanaudišku žaidimu M.Lukauskis pasižymėjo ir vaikystėje, kai, palikęs futbolo stadioną, pateko į Gintaro Leonavičiaus rankas.
Dabartinis Kėdainių „Nevėžio“ treneris tada Panevėžyje rinko vaikų krepšinio grupę. Joje ir atsidūrė liaunas penktokas. G.Leonavičius gerai pažinojo berniuko tėvą Eduardą Lukauskį, su kuriuo kartu buvo rungtyniavęs Panevėžio „Lietkabelyje“. Vyresnysis Lukauskis ir patarė sūnui išbandyti krepšinį.
„Buvo matyti, kad Mindaugas prieš tai lankė futbolą. Jis buvo tikras žaidikas, kaip mes sakome. Teisingai ir logiškai skaitydavo žaidimą, sugebėdavo numatyti kelis ėjimus į priekį ir turėjo nuojautą, kaip perimti kamuolį. Be to, buvo greitas, staigus ir šoklus“, - penktoką M.Lukauskį prisiminė G.Leonavičius.
Panevėžio sporto mokyklos 1979-1980 metais gimusių vaikų karta, treniruojama G.Leonavičiaus, užkopė iki pačios viršūnės - būdami dvyliktokais, jie tapo šalies jaunių čempionais, nors tarp varžovų taip pat buvo kylančių krepšinio žvaigždžių.
Klaipėdos krepšinio mokykloje rungtyniavo Arvydas Macijauskas ir Donatas Zavackas, Vilniaus - broliai Lavrinovičiai.
Tačiau būsimąsias žvaigždes tuomet nustelbė panevėžiečiai, vedami M.Lukauskio, Gintaro Kadžiulio, šį sezoną atstovaujančio „Šiauliams“, ir NKL pirmenybėse Pakruojo ekipoje žaidžiančio Ryčio Streikaus.
G.Kadžiulis pirmiau pateko į „Lietuvos ryto“ komandą nei metais vyresnis M.Lukauskis. Bet sostinėje tik šio žaidėjo valanda išmušė, kad ir kiek vėliau.
„Matėme, kad dėl liauno kūno sudėjimo jam atsiskleisti prireiks daugiau laiko - vaikystėje Mindaugui trūko svorio ir jėgos. Tačiau nespaudėme kilnoti štangų, todėl jis dar labiau ūgtelėjo“, - pasakojo G.Leonavičius.
Prilipdė Tulpinio pravardę
Sulaukęs septyniolikos metų, M.Lukauskis debiutavo LKL pirmenybėse su gimtojo miesto klubu, prie kurio vairo jau stovėjo G.Leonavičius.
Pirmoji M.Lukauskio alga buvo 2 tūkstančiai litų. Dideli pinigai, ypač gyvenant pas tėvus, - tuomet atrodė M.Lukauskiui.
Panevėžio komandoje jis žaidė penkerius metus ir ten susipažino su būsimaisiais savo viršininkais - krepšinį žaidusiais Martynu Purliu (dabar - „Lietuvos ryto“ klubo direktorius) ir Kęstučiu Kemzūra (buvęs „Lietuvos ryto“, dabar - „Chimki“ treneris).
Būdamas 22-ejų, M.Lukauskis persikėlė į Vilniaus „Sakalus“, kur laukė pirmieji savarankiško gyvenimo metai nejaukiame name Naujininkų rajone.
„Sakalų“ ekipoje jaunam panevėžiečiui buvo prilipdyta Tulpinio pravardė - dėl Panevėžyje kažkada klestėjusios nusikaltėlių „tulpinių“ gaujos.
Po sezono sostinėje M.Lukauskis perėjo į „Alitą“, kuriai taip pat atstovavo vienerius metus.
Kai Alytaus ekipa 2003 metų LKL čempionato pusfinalyje žaidė su „Lietuvos rytu“, M.Lukauskis jau žinojo, kad kitą sezoną pradės būtent Vilniaus klube.
„Pirmaisiais metais atėjus į aukščiausio lygio komandą buvo nelengva ir fiziškai, ir psichologiškai. Treneris Jonas Kazlauskas reikalavo daug, bet taip aš paklojau tvirtus pamatus tolesnei karjerai“, - įgytas pamokas įvertino M.Lukauskis.
Klausėsi gandų apie atleidimą
Per šešis sezonus Vilniaus ekipoje M.Lukauskiui vadovavo devyni treneriai.
„Iš užsieniečių labiausiai patiko Nevenas Spahija - jis sugebėjo būti griežtas, bet kartu ir draugiškas. Su juo buvo lengva bendrauti, nesvarbu, ar kalba pasisukdavo apie krepšinį, ar apie šeimą.
Tačiau buvo tokių trenerių, kurių tiesiog bijodavau ko nors paklausti ar pasakyti“, - prisiminė M.Lukauskis.
Prasčiausiai reikalai klojosi serbo Vlade Djurovičiaus ir slovėno Tomo Mahoričiaus treniruojamoje komandoje.
M.Lukauskis mano, kad T.Mahoričius nespėjo pažinti jo kaip krepšininko.
Dėl smarkiai patemptos čiurnos M.Lukauskis 2005 metais praleido triumfą - ULEB taurės turnyro lemiamas kovas ir LKL finalo seriją. Vasarą Mindaugas klausėsi gandų apie savo atleidimą.
Tačiau T.Mahoričius pats neteko posto, o tą pačią 2005 metų vasarą M.Lukauskis buvo pakviestas į Lietuvos rinktinę ir taip įtvirtino savo pozicijas Vilniaus klube.
Draugais liko ilgam
Atstovaudamas „Lietuvos rytui“ M.Lukauskis yra spaudęs ranką 49-iems komandos draugams.
Vilniaus klube užsimezgė M.Lukauskio draugystė su T.Delininkaičiu.
Laikinai apsistoję sostinės senamiestyje, jie gyveno šalia: Mindaugas - viešbučio viršuje, Tomas - apačioje. Per komandos keliones jie taip pat dažniausiai apsigyvendavo viename kambaryje.
Nors abu žaidėjai vėliau ne sykį konkuravo dėl žaidimo minučių ir vietos Lietuvos rinktinėje, iki šiol jie liko gerais bičiuliais.
Net kai T.Delininkaitis išvyko rungtyniauti į Mariupolio „Azovmaš“, krepšininkai dažnai susirašydavo SMS žinutėmis ir elektroniniais laiškais.
„Esame skirtingo charakterio, - pasakojo T.Delininkaitis. - Aš judresnis, mėgėjas pašnekėti, o Mindė - ramus. Jis dažniausiai iš pradžių paklauso ir vėliau įsiterpia į pokalbį. Tačiau skirtingas būdas netrukdo mums sutarti. Mindė - labai šaunus žmogus. Niekada neatsisakys padėti, jei reikia. Tokių draugų su žiburiu ieškodamas nerasi“.
M.Lukauskis bičiulių sutiko tarp lietuvių ir svetimšalių.
„Iki šiol palaikau ryšį su Alytuje žaidusiu slovėnu Miha Čmeru. Taip pat bendrauju su Fredericku House’u, Aaronu Lucasu, Hollisu Price’u“, - vardijo M.Lukauskis.
Kambariokai - konkurentai
T.Delininkaičiui ir M.Lukauskiui teko dalytis ne tik kambariu per komandos išvykas, bet ir vieta rinktinėje.
Lyg tyčia du draugai balansavo ties riba, kuri skirdavo dvylika pagrindinių Lietuvos rinktinės žaidėjų nuo tų, kurie pasibaigus treniruočių stovykloms iš trenerių išgirsdavo: „Ačiū. Viso gero“.
2005 metais M.Lukauskis galingu žaidimu antrojoje rinktinėje padarė įspūdį Antanui Sireikai ir įšoko į pagrindinę rinktinę Europos pirmenybėse Serbijoje ir Juodkalnijoje. T.Delininkaitis liko už ribos.
Po metų prieš pat pasaulio čempionatą Japonijoje A.Sireika nusprendė į rinktinę įtraukti T.Delininkaitį. Už ribos liko M.Lukauskis.
„Tai buvo viena didžiausio nusivylimo akimirkų mano gyvenime. Treneriai ilgai nieko nesakė, kol atkabino, galima pasakyti, paskutinę minutę“, - prisiminė M.Lukauskis.
Šių metų vasarą bičiuliai tikėjosi pirmą kartą abu patekti į Lietuvos rinktinę ir dalyvauti Pekino olimpinėse žaidynėse. Tačiau pavyko tik M.Lukauskiui. Už ribos liko T.Delininkaitis.
„Kambariokai, bet visą laiką kariaujame“, - juokavo M.Lukauskis.
„Niekada dėl to nepykau ant Mindaugo. Nebent ant savęs. Vadinasi, aš kažko nepadariau, kad tikčiau rinktinės treneriams“, - nesiskundė T.Delininkaitis.
Subombardavo Kroatijos komandą
Praėjusi vasara buvo ypatinga M.Lukauskiui. Jis pirmą sykį dalyvavo olimpinėse žaidynėse ir savo žaidimu turėjo didelės įtakos mūsų šalies rinktinei.
Dažniausiai dėl gynybos, kartais - dėl puolimo. Per rungtynes su Kroatija M.Lukauskis virto taškų mašina - per 21 min. pelnė 20 taškų, o lietuviai iškovojo pergalę 86:73.
Visuose olimpiados mačuose Pekine dalyvavęs „Lietuvos ryto“ žaidėjas vidutiniškai rinko po 5,4 taško.
„Stebėjau, kaip klostėsi M.Lukauskio karjera. Per metus Alytuje ir pirmuosius sezonus „Lietuvos ryte“ jis turėjo įdėti ypač daug pastangų, kad atliktų šuolį iki Lietuvos rinktinės.
Tokį tvirtą charakterį, užsispyrimą jis turbūt paveldėjo iš tėvų“, - teigė treneris G.Leonavičius.
Tai aikštėje, tai ant suolo
Tvirto charakterio M.Lukauskiui prireikė ne kartą.
Dvejus metus iš eilės čiurnos traumos nukirpdavo jam sezono pabaigą.
Po sėkmingai sužaistų rungtynių pasitaikydavo ir tokių, kai M.Lukauskis daugiau laiko praleisdavo ant suolo nei aikštėje.
„Kaip ir man, Mindei kartais trūkdavo stabilumo. Bet gal tai - trenerių kaltė, - svarstė T.Delininkaitis. - Pavyzdžiui, per praėjusį LKL finalą Aleksandaras Trifunovičius iš pradžių pasitikėjo juo, bet kitose rungtynėse beveik nebeleido į aikštę. Tokie dalykai išmuša iš vėžių“.
Praėjusi vasara vėl buvo nerami, nes M.Lukauskis nebuvo tikras, ar liks „Lietuvos ryte“. Žaidėju domėjosi Sopoto „Prokom“, Mariupolio „Azovmaš“, dar keli užsienio klubai, bet galiausiai jis liko Vilniuje.
Prieš NBA klubą baimės nejautė
Kad šį sezoną M.Lukauskis nesirengia tūnoti šešėlyje, jis įrodė per „Lietuvos ryto“ kontrolines rungtynes Ouklande su „Golden State Warriors“. Į NBA klubo krepšį jis įmetė 20 taškų.
„Kartais pagalvoju apie NBA žaidėjų išskirtinį atletiškumą: kaip taip gali būti? Bet jei turi galimybę su jais žaisti, baimės nejauti. Man malonu rungtyniauti su pajėgiausiais. Jei nekovosi, iš tavęs padarys klouną. Bet susikaupus gali žaisti ir prieš NBA krepšininkus“, - tvirtino M.Lukauskis.
NBA komandų lyderiams per rungtynes 18-20 kartų atakuoti krepšį yra įprasta.
Ar bent kartą per karjerą tiek metimų rungtynėse yra paleidęs M.Lukauskis?
„Lietuvos ryte“ - tikrai ne. Kitose komandose irgi nepamenu. Jei gerai sekdavosi, gal 15 metimų ir esu paleidęs. Tačiau 20... Gal ateityje? Reikės pabandyti“, - nusišypsojo M.Lukauskis.
Šypsena išdavė, kad 20 metimų per mačą šis žaidėjas atlikti neketina.
M.Lukauskiui svarbiau, kad laimėtų komanda, todėl jis, kaip visada, imsis darbų, apie kuriuos statistikos protokolai nutyli.
„Treneriai mane dažnai paskiria gintis prieš daugiausia taškų pelnantį varžovą. Man tai - įvertinimas“, - neslėpė M.Lukauskis.
Lyderiai - snaiperiai
Lyg tyčia „Lietuvos ryto“ komandoje pastaruosius kelerius metus lyderiais būdavo metikai: Andrius Giedraitis, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, F.House’as, Kareemas Rushas.
Dabar išmušė M.Lukauskio valanda?
„Treneris A.Sireika tikrai suteikia daug laisvės aikštėje man ir Chuckui. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, - kalbėjo M.Lukauskis. - Kita vertus, šioje komandoje daug pajėgių tos pačios pozicijos žaidėjų: Stepas, Martynas, Justas. Visi gali iššauti ir būna rungtynių, kai jie pasirodo geriau už mus. Mūsų komandoje daug metikų, bet turime ir tvirtų aukštaūgių - jie greiti, todėl galime žaisti greičiau ir tai gali būti mūsų koziris“.
Europos taurės turnyre „Lietuvos ryto“ laukia dvikovos su Vilerbano ASVEL (Prancūzija), Las Palmaso „Kalise“ (Ispanija) ir „Azovmaš“ (Ukraina).
Apie Ukrainos klubą M.Lukauskis žino daugiausia, nes Mariupolyje žaidžia T.Delininkaitis. „Iki šiol prieš Tomą man tekdavo žaisti tik per treniruotes. Reikės rimtose varžybose patikrinti kambarioką“, - šyptelėjo M.Lukauskis.
Ar liks septintam sezonui?
Po šio sezono baigsis M.Lukauskio sutartis su „Lietuvos rytu“.
Jis nežino ir nebando spėlioti, kur pasisuks karjera.
Su žmona Jurgita trijų kambarių bute dangoraižyje prie Vingio parko įsikūręs krepšininkas neskuba planuoti ateities ir ramiai dirba savo darbą: „Treneris pasitiki, skiria nemažai laiko aikštėje, nes tenka žaisti net trijose pozicijose - įžaidėjo, atakuojančiojo gynėjo ir lengvojo puolėjo. Jaučiu didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Galbūt jo prideda ir su metais ateinanti patirtis.
Šeimoje irgi gyvename gražiai. Gyvenimas klostosi gerai“.