Po kiekvieno taiklaus šūvio B.Milisavlejvičius mėgsta triumfuodamas iškelti rankas, tačiau šiemet pavasarį buvo priverstas griebtis už galvos - emocingasis serbas nemėgsta pralaimėti.
Vis dėlto patyręs krepšininkas į viską žiūri filosofiškai: „Toks gyvenimas: kartais kamuolys įkrenta, kartais - ne“.
Aikštėje jo pilna visur. Vasarą į Vilniaus „Lietuvos rytą“ persikėlęs 32 metų 193 cm ūgio gynėjas per mačą tiesiog verda: energingai diriguoja žaidimui, laisvą akimirką pribėgęs prie komandos draugo dalija patarimus, o suklydęs dar ilgai pyksta ant savęs.
„Jaunystėje būdavo sunkiau - kentėdavau po kiekvieno pralaimėjimo ar netaiklaus metimo. Dabar į viską žiūriu kitaip, ramiau“, - šypsosi daugiau nei dešimtyje Europos klubų per karjerą rungtyniavęs B.Milisavljevičius.
Domėjimasis krepšiniu užgožė futbolą
- Branko, kaip tapote krepšininku?
- Esu įsitikinęs, kad tai - likimas. Kaip ir visi berniukai, pradžioje žaidžiau futbolą. Bet mečiau. Prie mano namų buvo trys krepšinio aikštės ir turbūt tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Nuolat lakstydavau tose aikštėse. Tikiu, kad krepšinis yra geriausias dalykas, kuris galėjo man nutikti. Esu dėkingas Dievui, kad galiu žaisti šį žaidimą ir gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenu dabar.
- Per rungtynes jūsų emocijos veržiasi pro kraštus. Ar toks esate ne tik aikštėje, bet ir gyvenime?
- To turėtume paklausti mano draugų (juokiasi). Aš tiesiog dievinu krepšinį ir viską darau su aistra ir užsidegimu. Aikštėje išsikraunu 100 procentų, galbūt būnu labiau emocingas, tačiau noriu, kad ne tik aš, bet ir mano komanda jaustųsi gerai.
- Esate vyriausias Vilniaus komandos žaidėjas. Ar jaučiate pareigą komandos draugams duodi daugiau patarimų, būti lyderis?
- Jaučiuosi įdomiai. Dažnai prisimenu karjeros pradžią, kai komandose būdavau vienas jaunesnių žaidėjų. O štai dabar - jau vyriausias.
Galbūt galiu draugams duoti patarimą per treniruotes ar rungtynes, tačiau visada geriau, kai komandoje yra keli lyderiai.
Netapatinu savęs su lyderio vardu. Esu įžaidėjas, kamuolys ilgesnį laiką būna mano rankose, todėl dažnai ir patarinėju kitiems, kaip ir ką daryti.
O už aikštės ribų visi esame draugai ir tai svarbiausia komandoje. Yra pergalės, sėkmingos rungtynės, iškovoti titulai, tačiau pagrindinis dalykas - gera komandos aplinka. Tik tada galima pasiekti geriausių rezultatų.
Amžius - ne svarbiausia
- Esate rungtyniavęs 12 klubų. Išskyrus Čačako „Borac“ ir Atėnų „Maroussi“, retai kada išbūdavote komandoje ilgiau nei vienerius metus. Kaip paaiškintumėte tokius karjeros vingius?
- Nuolat stengiuosi siekti geresnių rezultatų, o kiekvienas klubas yra tarsi naujas išbandymas ir ėjimas į aukštesnį lygį. Įrodyti sau, kad galiu būti geresnis - toks mano tikslas ne tik aikštėje, bet ir gyvenime.
Pažvelgęs atgal į savo karjerą džiaugiuosi, kad turėjau galimybę žaisti daugybėje komandų ir gyventi skirtingose šalyse. Žinoma, pradžioje visada būna sunku, tačiau sutinku daug įdomių žmonių, susipažįstu su įvairių šalių kultūra, tradicijomis - man to reikia. Kad ir kokią komandą ir šalį pasirinkčiau, žinau, kad ten susirasiu draugų.
Be to, žvelgiant krepšininko akimis, tokia karjera duoda neįkainojamos patirties, nes kiekvienos šalies krepšinis, čempionatai yra skirtingo lygio. Tai pažindamas darausi geresnis žaidėjas.
- Sėkmingiausias jums buvo praėjęs sezonas Graikijoje, kur atstovavote „Maroussi“. Kodėl geriausią formą pasiekėte sulaukęs 30 metų?
- Šiuolaikinis krepšinis sparčiai keičiasi. Aikštėje dažnai gali susidurti su puikiais atletais, kuriems jau 35, 36 ar net 37 metai. Esu įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus. Nemanau, kad 20-25 metų krepšininkas yra geresnis už kitą vien dėl to, kad pastarasis yra dešimt metų vyresnis. Aikštė yra vienintelė vieta, kur galima nustatyti, kas yra geresnis krepšininkas. Ir nesvarbu, kiek tau metų, koks ūgis ar kiek turi raumenų.
Aš net nežinau, kodėl būtent sulaukęs 30-ties pasiekiau geriausią formą. Graikijoje žaidžiau trejus metus, ten jaučiausi labai gerai, komanda buvo pajėgi, čempionatas - aukšto lygio. Tiesiog taip jau nutiko.
Sensacijai pritrūko vieno metimo
- Praėjusį sezoną Graikijos čempionato pusfinalyje, kur kovėtės su „Olympiakos“, buvote vienas geriausių „Maroussi“ žaidėjų. Pritrūko metimo, kad pateiktumėte sensaciją - penktąsias rungtynes pralaimėjote 63:64, o seriją - 2:3.
- Turime būti realistai. Prieš tai mes įveikėme Eurolygos komandą Salonikų „Aris“. Tai nebuvo netikėtumas, tačiau tada jautėmės nuostabiai. Kai stojome į mūšį su „Olympiakos“, niekas nemanė, kad galime iškovoti bent vieną pergalę. Tačiau mes nustebinome ir pačius save, ir visą Graikiją.
Lemiamas rungtynes žaidėme išvykoje, paskutinė galimybė buvo mano rankose, tačiau kamuolys tiesiog nenorėjo įkristi į krepšį. Po to mačo visi buvome šiek tiek nusiminę, tačiau dar labiau buvome savimi patenkinti, nes sukūrėme kažką neįtikėtino - pasipriešinome klubui, kurio biudžetas yra daugybę kartų didesnis.
- Ar jums labai sunku susitaikyti su pralaimėjimais?
- Dabar į pralaimėjimus žvelgiu visiškai kitaip. Mano karjeroje buvo daug rungtynių ir dar daugiau įvairių situacijų, kurias dabar vertinu kitaip nei anksčiau.
Kai buvo jaunas, emocija liejosi per kraštus. Kentėdavau po kiekvieno pralaimėjimo ar netaiklaus metimo. Nuolat apie tai galvodavau, šimtus kartų apsvarstydavau, kaip elgčiausi toje pat situacijoje, jei ji pasikartotų kitose rungtynėse.
Ekipa nusitaikė į finalus
- Kaip vertinate „Lietuvos ryto“ galimybes šį sezoną?
- Vilniuje esu tik tris mėnesius, tačiau jaučiuosi labai gerai. Man viskas patinka - ir komanda, ir kas vyksta aplink ją. Demonstruojame gerą krepšinį, o tai - dar viena priežastis, leidžianti man jaustis puikiai. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad „Lietuvos ryto“ klubo vadyba - geriausia, su kokia yra tekę susidurti.
Esame pajėgūs siekti kelialapio į finalus visuose turnyruose, kuriuose dalyvaujame. Negaliu tvirtinti, kad tai mums tikrai pavyks, nes dar esame kelio pradžioje. Bet šis kelias yra teisingas.
Tiesiog ruošiamės ir dirbame, kad tas momentas ateitų. Labai svarbu, kad pergalingai pradėjome Europos taurės turnyrą. Laimėjome, nors iš komandos staiga išvyko vienas svarbiausių žaidėjų Matthew Nielsenas. Mums tai buvo nedidelis šokas, tačiau vis tiek esame pajėgūs ir ruošiamės kitoms rungtynėms.
- Šiandien žaisite su Gran Kanarijos Las Palmaso „Kalise“ ekipa. Laukiate rimto egzamino?
- Lengvų rungtynių šiuolaikiniame krepšinyje nebėra. Vertinti reikia kiekvieną priešininką. Visi moka žaisti, visi treniruojasi ir rimtai ruošiasi varžyboms.
„Kalise“ šiuo metu yra viena Ispanijos čempionato lyderių. Tai įrodo, kad komanda demonstruoja aukšto lygio krepšinį.
Rungtynės Las Palmase bus geras testas mums, nes „Kalise“ savo aikštėje yra sunkiai įveikiama. Mačas parodys, kurioje kelio vietoje esame.