Kova dėl gyvenimo (video)

Tai buvo viena iš tų malonių vasaros, o kartu ir atostogų dienų. Rimo Girskio sodyboje Kaišiadorių rajone sukiojosi tėvą aplankyti atvažiavusios dukterys ir klegėjo anūkai. Sodybos šeimininkas buvo puikios nuotaikos, nes ūkio darbai buvo nuveikti, o kepsniai paruošti pietums. Gyvenimas atrodė mielas ir nerūpestingas. Iki pirmojo kąsnio.

R.Girskis netikėtai užspringo. Tai, kas iš pradžių atrodė atsitiktinumas, ėmė kartotis diena iš dienos - nuryti maistą tapo vis sunkiau. Rugpjūčio mėnesį sudėtinga buvo valgyti ne tik mėsą, bet ir varškę ar kiaušinį.

Vilniuje R.Girskis atliko krūtinės tyrimus, bet ir toliau darbavosi su „Azovmaš“ komanda, kuri rengtis sezonui susirinko į Klaipėdą.

Kai treniruočių stovykla pajūryje baigėsi, prieš kelionę į Ukrainą R.Girskis iš Klaipėdos pasuko į Vilnių. Automobilyje dar sėdėjo bičiulio duktė su mažyliu, kai lekiant greitkeliu suskambo trenerio mobilusis telefonas.

R.Girskis nepaleido vairo iš rankų, tačiau po skambučio likę 200 kilometrų jam buvo kitokie nei pirmasis šimtas. Gydytojas iš Vilniaus telefonu pranešė, kad treneriui nustatytas stemplės susiaurėjimas dėl piktybinio auglio. Kitaip tariant, tai buvo trečiosios stadijos vėžys.

Dvi operacijos Ukrainoje ir Lietuvoje, septyni chemoterapijos kursai, radioterapija - visa tai R.Girskis atlaikė per pusmetį. Atlaikė ir daug neaiškių atsakymų į baisius klausimus. Kiek liko? Kokios galimybės?

„Ukrainos medikai tebegyvena sovietine samprata ir ligoniui nesako nieko. Tai mane siutino. Kitur - Lietuvoje, Vokietijoje ir Rusijoje gydytojai buvo atviri. Vieni prognozavo, kad dar šiek tiek pagyvensiu, kiti tvirtino, kad pagyvensiu ilgiau. Tačiau niekas neištarė nė žodžio apie galimą visišką pasveikimą“, - prisiminė R.Girskis.

„Azovmaš“ vadovai pasitelkė kitus trenerius, o lietuviui suteikė visapusišką paramą ir pažadą laukti, kol jis grumsis su sunkia liga.

„Lovoje praleidau daug laiko ir ne kartą mintimis perėjau visą savo gyvenimo kelią“, - neslėpė R.Girskis.

Beveik visas R.Girskio gyvenimo kelias veda per krepšinį. Tik per pirmuosius kelerius metus Klaipėdos sporto mokykloje jis nuklysdavo tai į futbolą, tai į plaukimą, stalo tenisą, net gimnastiką ar turizmą.

Vienuolikamečiam Rimantui nebuvo lengva apsispręsti, ką pasirinkti - futbolą ar krepšinį. Tačiau kartą treneris Mindaugas Kriščiūnas iš pamokos išsikvietė sportišką jaunuolį į koridorių ir įkalbėjo pareiti į krepšinį.

R.Girskis greitai tapo Klaipėdos jaunių rinktinės lyderiu, o būdamas devyniolikos su SSRS jaunių rinktine iškovojo Europos čempionato auksą. Talentingiausi Lietuvos krepšininkai tais laikais karjerą tęsdavo Kauno „Žalgiryje“ arba Vilniaus „Statyboje“. Sostinės ekipos treneris Antanas Paulauskas įtikinėjo karščiau ir R.Girskis pasirinko „Statybą“.

Vėliau „Žalgiris“ kelis kartus kvietė R.Girskį, o sykį per valdžios atstovus net reikalavo, kad pereitų į Kauno klubą. Tačiau R.Girskis liko ištikimas „Statybai“. Ištikimas šešiolika metų.

Gulėdamas ligos patale R.Girskis prisiminė ilgas keliones lėktuvais ir traukiniais per visą SSRS. Taip pat ir pirmąjį reikšmingą laimėjimą su „Statyba“ 1971 metais, kai komanda iš pirmosios lygos iškopė į aukščiausiąją.

1979 metais „Statyba“ pasiekė savo viršūnę - SSRS čempionate iškovojo trečiąją vietą. Iki šiol kalbama, kad per bronzinį sezoną žiūrovai iš džiaugsmo ištuštindavo visas Sporto rūmų bufeto alaus atsargas, nes buvo ką švęsti - čempionate „Statyba“ įveikė ir „Žalgirį“, ir tuo metu garsią Rygos ASK komandą, treniruojamą Aleksandro Gomelskio.

R.Girskis buvo „Statybos“ variklis. 1979 metais rungtynėse Vilniuje su Minsko RTI jis surinko 44 taškus, nors tais laikais dar nebuvo tritaškių linijos. Tiesa, rungtynės trukdavo kaip dabar NBA - keturis kėlinius po 12 minučių.

„Rimas buvo ryžtingas, tvirtas, kietas, gudrus žaidėjas. Nebijojo imti žaidimo vadžias į savo rankas, todėl kartais pasitaikydavo ir pykčių.

Jis nesibaimino jokio varžovo, nevengė padiskutuoti su treneriais ir teisėjais“, - apie komandos draugą kalbėjo kartu „Statyboje“ žaidęs Algimantas Pavilonis.

Per krepšininko R.Girskio karjerą buvo daug įspūdingų pergalių, bet pasitaikė ir nusivylimų.

„Statybos“ lyderis 1976 metais buvo kviečiamas į SSRS rinktinę ir pretendavo patekti į olimpines žaidynes Monrealyje. „Manau, pagal pajėgumą rinktinėje buvau dešimtas, vienuoliktas ar dvyliktas. Bet treneris Vladimiras Kondrašinas pasiėmė savo žaidėją iš Sankt Peterburgo „Spartak“ klubo. Dėl to man iki šiol apmaudu. Buvau vertas dalyvauti olimpinėse žaidynėse“, - tvirtino R.Girskis.

Užtat pasaulio čempiono aukso medalį žaisdamas krepšinį R.Girskis iškovojo. Tai pavyko 1999-aisiais Urugvajuje su Lietuvos veteranų rinktine, rungtyniavusia 50-55 metų amžiaus grupėje.

Baigęs krepšininko karjerą R.Girskis kelerius metus dirbo sporto draugijoje „Žalgiris“, o kaip treneris debiutavo Sirijoje.

Į socialistinę Artimųjų Rytų valstybę R.Girskis pateko su pusšimčiu kitų SSRS sporto specialistų, kad padėtų Sirijos sportininkams pasirengti Viduržemio jūros šalių žaidynėms.

Sirijoje R.Girskis išvydo tai, apie ką buvo rašoma pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Treneriui ir jo žmonai atsivėrė vietos turtuolių namų durys. Prabangūs rūmai, sočios vakarienės ir aistringi pilvo šokiai - tai lietuvių pora matydavo svečiuodamasi pas krepšinį mėgstančius arabus.

R.Girskiui įsiminė ir savitos Sirijos eismo taisyklės: „Kartą, kai važiavome į treniruotę, vairuotojas staiga kirto per stabdžio pedalą sankryžoje. Klausiu: „Kodėl sustojai? Juk mūsų pirmenybė“. Vairuotojas ramiai atšovė: „Taip. Tačiau jų mašina brangesnė“. Kaip vietiniai taip greitai nustatydavo, kieno automobilis brangesnis ir kieno pirmenybė važiuoti, man iki šiol liko mįslė“.

Grįžęs iš Sirijos, 1987 metais R.Girskis stojo prie „Statybos“ vairo. Komanda balansavo ties iškritimo iš aukščiausiosios lygos riba, bet R.Girskio smegenys ir Šarūno Marčiulionio raumenys padėjo vilniečiams išsilaikyti SSRS krepšinio elite.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus vartams į Europą, R.Girskio kelias pasisuko į tuometę Čekoslovakiją. Dirbdamas Slovakijoje jis į komandą pasitelkė Rolandą Knyzą ir Dalių Darulį. Vėliau kitose šalyse R.Girskis irgi laikėsi nerašytos taisyklės į savo treniruojamą klubą pasikviesti vieną arba du Lietuvos krepšininkus.

Dirbdamas Sirijoje R.Girskis per spaudos konferencijas kalbėdavo arabiškai, o Slovakijoje pramoko skaityti vietos laikraščius. Nors šias kalbas treneris primiršo, jis be vargo susišneka vokiškai, lenkiškai, rusiškai ir ukrainietiškai.

Grįžęs iš Slovakijos R.Girskis nuo 1993 iki 1997 metų dirbo Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamente.

„Iš pašaukimo nesu politikas, bet labai norėjau padėti sportui“, - aiškino krepšinio treneris ir 1996 metais pabandė patekti į Seimą.

Rinkimuose R.Girskis pergalės neiškovojo, bet Socialdemokratų partijos narys yra iki šiol. Tiesa, politinėje veikloje dalyvauja tik tiek, kad grįžęs atostogų į Lietuvą susimoka partijos nario mokestį.

Nesusiklosčius politinei karjerai R.Girskis vėl paniro į krepšinį. Tris sezonus jis treniravo Klaipėdos „Neptūną“, drauge ėjo ir Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerio Jono Kazlausko, o vėliau - Antano Sireikos padėjėjo pareigas.

Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse įvykęs kivirčas dar kartą parodė, kaip R.Girskis nekenčia nusileisti.

Tarp pratybų trenerių kolektyvas J.Kazlauskas, A.Sireika, Valdemaras Chomičius, Donnas Nelsonas, R.Girskis, taip pat rinktinės vadovas A.Pavilonis bei masažuotojas Juozas Petkevičius kartais patys susiremdavo krepšinio aikštėje trise prieš tris.

Sykį tokių varžybų įkarštyje R.Girskis ne juokais susikibo su D.Nelsonu.

Arvydas Sabonis, Artūras Karnišovas, Saulius Štombergas, Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila - R.Girskis iš arti matė, kaip šios žvaigždės rinktinėje garsino Lietuvos vardą. O treneris dažniausiai likdavo mažiau pastebimas.

Kai 2003 metais lietuviai Švedijoje pergalingai žygiavo Europos pirmenybių aukso link, per rungtynes R.Girskio ant suolo nebūdavo.

Švedijoje R.Girskis dirbo žvalgu - jis ir D.Nelsonas dažniausiai vykdavo stebėti varžovų rungtynes, o grįžę perteikdavo informaciją kitiems treneriams - A.Sireikai, Gintarui Krapikui ir V.Chomičiui.

„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad buvau vienas pagalbininkų rinktinės trenerių štabe, - kalbėjo R.Girskis. - Po auksinio Europos čempionato manęs rinktinei nebereikėjo. Tačiau aš tai supratau ir pateisinau - visada ateina laikas jaunesniems“. R.Girskio pavardė tris kartus praslydo spaudos straipsniuose, kai Lietuvos rinktinė ieškodavo naujo vedlio.

Pasitraukus Vladui Garastui, Jonui Kazlauskui ir Antanui Sireikai, kas kartą R.Girskis užsimindavo apie tai, kad yra pasirengęs vadovauti nacionalinei komandai. Tačiau vyresnės kartos krepšinio treneris likdavo neišgirstas. Kodėl?

„Paprastai pasitraukus treneriui rinktinės vairą perimdavo jo pirmasis asistentas, - sakė Lietuvos krepšinio federacijai vadovavęs A.Pavilonis. - Be to, buvo svarbu, kad pagrindinis kandidatas dirbtų su kuriuo nors stipriausiu šalies klubu“.

A.Pavilonio nuomone, būdamas tvirto charakterio žaidėjas, R.Girskis toks pat liko ir dirbdamas treneriu: „Jei skirstysime trenerius į demokratus ir diktatorius, pagal charakterį R.Girskis labiau yra diktatorius“.

Šis sezonas yra tryliktasis, kai R.Girskio nurodymų klauso užsienio šalių žaidėjai. Dešimt pastarųjų metų iš eilės jis darbuojasi svetur: Kinijoje, Rusijoje ir Ukrainoje.

Sirijoje R.Girskio treniruojamą rinktinę sudarė pusė krikščionių, o kitą dalį - musulmonai. Kinijoje treneris iš Lietuvos susidūrė su kita problema.

Vadovaudamas Dzinano „Junan“ klubui, R.Girskis pastebėjo, kad dėl jam nežinomų priežasčių vieni žaidėjai atakuoja dažniau, o kiti atlieka juodą darbą - stato užtvaras, kovoja dėl kamuolio ir net būdami taiklesni už komandos draugus į krepšį žiūri retai.

„Tik paskui išsiaiškinau, kad vieni žaidėjai yra labiau gerbiami ir turi daugiau nuopelnų dėl savo genealoginių šaknų“, - stebėjosi R.Girskis.

Kai kuriose Kinijos sporto salėse per rungtynes būdavo taip šalta, kad mintis prie žaidėjo aprangos pridėti kailinę kepurę atrodė visai logiška.

„Kartais ledinėse salėse abi komandos prabėgdavo pro mane, o iš paskos atplūsdavo šalto oro banga. Klausiau mano komandoje žaidusio Dariaus Sirtauto: „Ar plikei nešalta?“ - juokėsi R.Girskis.

Rusijoje ir Ukrainoje irgi ne karšta. Šiose šalyse krepšinio trenerius dar labiau kausto visagaliai klubų savininkai.

R.Girskiui dirbant Rusijoje, Mineralinių Vandenų „Lokomotiv“ klube šeimininkavo Anatolijus Suchačiovas, o Saratovo „Avtodor“ - Vladimiras Rodionovas.

Ūmaus būdo turtuoliai kišdavosi į trenerių darbą ir lengva ranka atleisdavo jiems neįtikusius asmenis.

Kai R.Girskis nusprendė palikti Saratovą, paskutinėje spaudos konferencijoje Rusijos žurnalistai pareiškė: „Jūs dirbote su dviem sudėtingiausių charakterių klubų vadovais, kurie per metus pakeičia nuo dviejų iki penkių trenerių. Jūsų nepakeitė. Išlaikėte patį sunkiausią egzaminą - Rusijoje jums žalia gatvė“.

Šie žodžiai paglostė savimeilę R.Girskiui: „Vadinasi, sugebu sutarti su įvairiais žmonėmis“.

Mariupolyje taip pat reikia išmanyti diplomatiją. Tai galėtų patvirtinti buvęs „Azovmaš“ žaidėjas Tomas Delininkaitis. Kai jis paliko komandą dėl nesumokėtos algos, vienas Mariupolio ekipos vadovų išplūdo Lietuvos krepšininką žodžiais, kurių tikrai neišmokstama iš motinos.

Ukrainos krepšinio federacijos prezidentas Oleksandras Volkovas prieš porą metų ištarė R.Girskiui: „Išdirbai Mariupolyje tris sezonus. Už tai tau galima gyvam statyti paminklą“.

Mariupolio ekipą R.Girskis dukart atvedė į Ukrainos pirmenybių sostą. Kai „Azovmaš“ krepšininkai čempionais tapo antrą sykį, miesto centre buvo uždarytos gatvės, o pasveikinti komandos susirinko apie 20 tūkst. žmonių.

R.Girskiui - tai penktasis sezonas Mariupolyje. Pramoniniame Ukrainos mieste treneris ilgisi savo šalies, bet susigyveno su klajoklio dalia.

Trylika užsienyje praleistų metų suformavo savus dėsnius. Treneris žino, kuriuo metų laiku jį aplankys žmona, kiek mėnesių pabus kartu, kiek dienų reikės vienišam leisti vakarus analizuojant rungtynių įrašus ir kada sugrįš į namus Vilniuje.

„Pripratau prie tokio gyvenimo. Jis nėra toks sunkus, kaip dauguma įsivaizduoja, nes viskas vyksta automatiškai, - kalbėjo R.Girskis. - Žinoma, pasiilgstu Lietuvos ir turbūt širdyje jau ruošiuosi grįžti namo. Kita vertus, dar norisi ką nors laimėti Europoje. Prieš dvejus metus su „Azovmaš“ buvome antri FIBA taurės turnyre Žeronoje. Kitas žingsnis būtų Europos taurė arba Eurolyga. Nežinau, ar spėsime šiemet, nes krizė tarė savo žodį. Tačiau tegu svajonė lieka“.

Praėjusį sezoną „Azovmaš“ trečią kartą tapo Ukrainos čempionu. Komandai iš pradžių vadovavo Algirdas Brazys, paskui - slovėnas Mehmetas Bečirovičius.

R.Girskis tuo metu kovojo ne dėl pergalių, bet dėl gyvybės.

„Išgyvenau porą ypač sunkių momentų, kai po kelias valandas nepaleisdavo beviltiškumas. Atrodė - viskas. Jėgos baigėsi ir daugiau nebeiškęsiu, - pripažino R.Girskis. - Tačiau paskui vėl suimdavau save į rankas ir tardavau: „Pabandom. Pabandom iš naujo“.

Apie ligos priežastis R.Girskis kalbėjosi su įvairių šalių medikais. Išsiaiškino, kad žmogus stemplės vėžiu suserga daugiausia dėl penkių ydų: rūkymo, alkoholio, riebaus karšto maisto, nervų ir aplinkos užterštumo. Fabrikų mieste Mariupolyje dirbantis R.Girskis neslėpė - jam daugiau ar mažiau tinka visi penki punktai.

Gulėdamas ligos patale R.Girskis telefonu kalbėjosi su Vytautu Kernagiu. Treneriui pasirodė, kad vėžio kankinamas maestro buvo labiau užsidaręs savyje.

R.Girskiui daug padėjo aktorius Dalius Mertinas, kuris jaunystėje žaidė šalies jaunių rinktinėje ir „Statybos“ dublerių ekipoje. Dar svarbiau - D.Mertinas pats yra kovojęs su onkologine liga.

Kai R.Girskio žmona Genovaitė paskambino D.Mertinui ir paprašė pagalbos, aktorius mielai sutiko padėti treneriui.

„Žmogus, kuris perėjo tokį patį pragarą, man labai padėjo patarimais. Jis suteikė impulsą kovai“, - tvirtino R.Girskis.

Vyrai ir R.Girskio žmona buvo susitikę kelis kartus. D.Mertinas davė įvairių patarimų apie gydymo metodus, vaistus, patiekalus ir, žinoma, apie tikėjimą, kad įmanoma nugalėti ligą.

„Stengiausi įsiteigti, kad tai yra eilinė liga, su kuria reikia pakovoti. R.Girskis laikėsi vyriškai. Galbūt jei būtume kalbėję akis į akį, būtų kitaip, bet prie žmonos jis atrodė labai stipriai“, - pasakojo D.Mertinas.

Per visą kovą R.Girskis turėjo ramstį, kuriuo galėjo pasikliauti visada.

Genovaitė Girskienė nakvodavo palatoje ir nesitraukė nuo vyro nė per žingsnį pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.

„Sirgti sunku, bet slaugyti - dar sunkiau. Todėl esu labai dėkingas savo žmonai“, - neslėpė R.Girskis.

Kai kitą savaitę „Azovmaš“ atvyks į Vilnių žaisti antrosios Europos taurės turnyro dvikovos su „Lietuvos rytu“, sostinės „Siemens“ arenos tribūnose R.Girskis tikisi pamatyti Arnoldą Krasauską.

Šis krūtinės chirurgas treneriui atliko antrąją operaciją. Per pirmąją Donecke Ukrainos gydytojai nepašalino auglio, bet tik įstatė į stemplę stentus, kad treneriui būtų lengviau valgyti.

Vilniuje per antrąją operaciją sausio mėnesio pradžioje stentai buvo pakeisti.

Būtent po gydymo Lietuvoje trenerio krūtinėje tūnojęs auglys pradėjo pastebimai trauktis ir mažėti. R.Girskis ėmė sparčiai taisytis.

Šiemet balandžio 24-ąją Berlyne atlikti ypač tikslūs tyrimai parodė, kad organizmas vėl yra švarus.

Tai buvo pirmojo diena, kai krepšinio treneris suvokė, jog pasveiko.

„Per ligą pamačiau visai kitą pasaulį. Jaučiau tai net vaikščiodamas gatve ar būdamas parduotuvėje. Kai eini sveikas tarp tokių pačių žmonių, nesureikšmini nieko. Kitaip yra, jei esi pasmerktas arba beveik pasmerktas. Nežinai, kiek dar liko gyventi. Tada ypač aiškiai suvoki, kad aplink tave kiti neturi priežasčių rūpesčiams“.

Dabar kitaip matau gyvenimą, gamtą. Liga mane praturtino. Pamačiau nepaprastai gražų pasaulį. Daug gražių dalykų, pro kuriuos anksčiau nekreipdamas dėmesio praeidavau.

Nors kalbama, kad kova su vėžiu niekada nebūna baigta, aš tikiu, kad uždariau duris šiai ligai amžinai“, - sakė R.Girskis.

R.Girskis galėtų sau leisti ramesnį gyvenimą nei krepšinio trenerio. Bet lapkričio pradžioje jis grįžo prie „Azovmaš“ vairo po daugiau nei metų pertraukos.

Kol gydėsi, ukrainiečiai lietuviui skyrė laikinąsias klubo sporto direktoriaus pareigas, kurios dabar liko laisvos.

„Nors darbui skiriu daug laiko, nebesinervinu kaip anksčiau. Galiu agresyviai vadovauti rungtynėms, galiu - lengviau. Dabar mano iškrova mažesnė“, - tvirtino treneris.

Sugrįžti į darbą R.Girskį įkvėpė ir legendinio dviratininko Lance’o Armstrongo istorija. Septynis kartus „Tour de France“ lenktynių čempionu tapęs amerikietis pasitraukė po septintosios pergalės 2005 metais ir visas jėgas skyrė kovai su vėžiu. Tačiau, įkūręs L.Armstrongo fondą, 37 metų L.Armstrongas paskelbė, kad grįžta į dviračių trasą ir kitais metais vėl startuos „Tour de France“.

„Atrodo, kokio velnio vėl griebtis alinančio darbo, juk jis ligonis? - samprotavo R.Girskis. - Tačiau žmogus pasveikęs grįžta į darbą. Taip pat ir aš. Tai - logiška. Myliu krepšinį, nes jame praleidau visą savo gyvenimą. Galbūt noras grįžti į krepšinį man padėjo sunkioje kovoje su negalia. Man reikėjo sugrįžti“.