- Tomai, nusivilkęs „Žalgirio“ marškinėlius penktadienį Panevėžyje pirmą sykį šį sezoną žaisite prieš buvusią savo komandą. Ar LKF taurės pusfinalis jums bus išskirtinis?
- Aš taip nemanau. Prieš žalgiriečius jau esu žaidęs, kai dar atstovavau Sopoto komandai. Rungtynės Panevėžyje bus tokios pat, kaip ir visos kitos.
Žinoma, dabar, kai visi kalba apie „Žalgirio“ bėdas, galime tikėtis sėkmingesnio pasirodymo. Turėtume varžovams rimčiau pasipriešinti.
- Mažai kas tikėjosi, kad „Aisčiai“ apskritai prasibraus į finalo ketvertą. Ar bilietą į Panevėžį jaunai komandai nupirko T.Masiulis?
- Kalbėdami apie mūsų pergales, visi išskiria Donatą Motiejūną, Tomą Rinkevičių, galbūt - ir kažkiek mane. Bet visada laimi ne atskiri žaidėjai, o komanda.
Kiekvienas atliekame savo darbą. Be to, yra treneris, kuris visus žaidėjus sustato į vietas, parengia taktiką.
- Dabar nesigailite, kad palikęs „Žalgirį“ perėjote į „Aisčius“?
- Nenoriu gilintis į išsiskyrimo su „Žalgiriu“ motyvus. Sprendimas buvo abipusis. Jiems nebuvo tikslo manęs laikyti, o aš nemačiau prasmės ten sėdėti.
Gal būčiau mąstęs ir apie karjeros pabaigą, bet buvo gaila sezono viduryje staiga viską mesti. Juolab kad buvau jau pasiekęs neblogą sportinę formą.
„Aisčius“ pasirinkau, nes norėjau būti namuose. Vaikai Kaune jau eina į mokyklą. Noriu padėti juos auklėti ir matyti, kaip jie auga.
- Per įdomią sportinę karjerą krepšinio aikštėse teko susidurti su daugeliu žvaigždžių. Dabar kartu rungtyniaujate su D.Motiejūnu, kuris vadinamas perspektyviausiu savo kartos Lietuvos krepšininku. Kurį buvusį komandos draugą labiausiai primena šis aštuoniolikmetis talentas?
- Jeigu drįsčiau taip palyginti - turbūt Arvydą Sabonį. Man dar niekada neteko nei žaisti, nei treniruotis su tokiu talentingu žaidėju.
Donatui dar tik aštuoniolika, todėl mane labiausiai stebina jo stabilus žaidimas. Jis nuolat tempia mūsų komandą. Imponuoja ir jo rimtas požiūris į gyvenimą. Ne veltui visi jį taip liaupsina.
- Jūsų dešimtmetis sūnus Gytis lanko „Aisčių“ krepšinio mokyklą. Labiau norėtumėte, kad vieną dieną jis apsivilktų dabartinės jūsų komandos ar „Žalgirio“ marškinėlius?
- Sūnui krepšinis patinka. Būna, kad sutampa mūsų pratybos.
Treniruojuosi aš, dirba ir jis. Gytis kartu vyksta į rungtynes. Jis jau iš vidaus pažįsta krepšininkų virtuvę.
Vis dėlto jam kartoju, kad gyvenimas krepšiniu nesibaigia. Man svarbiausia - išugdyti dorą žmogų.
Kalbėjosi Zigmas JUREVIČIUS