- Spalio mėnesį lankėtės Vilniuje per Europos taurės sezono atidarymą. Kelionėse po Senąjį žemyną esate matęs daug krepšinio. Kuo ypatingos rungtynės Lietuvoje?
- Ir Vilniuje, ir Kaune arenos pilnos, o sirgalių palaikymas neįtikėtinas. Jaučiame, kad krepšinį Lietuvoje mėgsta visa šalis, o ne tik grupelė žmonių, kaip Italijoje ar Ispanijoje.
Tuo Lietuva išsiskiria visoje Europoje. Nieko panašaus kitur nerasi.
- Šį sezoną „Lietuvos rytas“ pirmauja pagal žiūrovų skaičių Europos turnyre, o Kauno „Žalgiris“ buvo antras Eurolygos klubas pagal namų arenoje užpildytas vietas. Kodėl net pilnų salių nepakanka, kad lietuviai nuolat turėtų dvi vietas Eurolygoje?
- Lietuva yra nedidelė valstybė.
Nesame patenkinti, kaip Eurolygoje pastaraisiais sezonais atrodė Prancūzijos klubai. Bet organizacija ten gera, o rinka - 80 milijonų gyventojų. Kai galutinai spręsime, kiek kurios šalies klubų turėtų žaisti Eurolygoje, privalėsime atsižvelgti ir į šias aplinkybes.
Tačiau pripažįstu, kad Lietuvos situacija gerokai pasikeitė nuo 2000-ųjų, kai buvo kuriamos iki šiol galiojančios Eurolygos taisyklės.
Tuomet Lietuvos krepšinyje dominavo Kauno „Žalgiris“. Dabar ir „Lietuvos rytas“ įrodė savo jėgą, sėkmingai pasirodydamas Eurolygoje ir ULEB taurės turnyre.
Todėl atėjo laikas rimtoms permainoms, nes mes privalome atsižvelgti į naują tikrovę. Turime būti sąžiningi.
Dabar Lietuva, Rusija, Izraelis turi tik vieną vietą Eurolygoje, ir tai nėra teisinga. Turime keisti taisykles, kad visos stipriausios komandos turėtų bent jau galimybę patekti į Eurolygą.
Apie tai mąstome rengdami naują varžybų sistemą.
- Kai 2008-ųjų liepą Berlyne prakalbote apie Eurolygos reformą, iš karto sulaukėte priekaištų, kad kuriate uždarą lygą, kurioje vėl bus pažeidžiamas sporto principas...
- Žinau, kad sklando daugybė gandų ir kalbų. Bet aš niekados nepalaikiau uždaros lygos principo ir savo nuomonės nesiruošiu keisti.
Remiantis galiojančiomis taisyklėmis labai sudėtinga įtraukti į sistemą naują šalį arba papildomą komandą iš ULEB priklausančios šalies.
Per visą Eurolygos istoriją buvo tik vienintelis pasikeitimas, kai vieną Graikijos vietą perleidome Lenkijai.
Tačiau kai prieš dešimtmetį kūrėme Eurolygą, dar nebuvo nei Baltijos, nei Adrijos lygų. Dabar atsirado daugiau stiprių klubų Lietuvoje, Rusijoje ar net Ukrainoje, todėl privalome atverti sistemą.
Eurolygos generalinėje asamblėjoje Berlyne pristatytos mūsų naujovės turi pradėti galioti jau kitą sezoną.
- Šešiolikai žemyno klubų žadėjote A licencijas, kurios garantuotų ilgalaikę vietą Eurolygoje. Ar į laimingųjų sąrašą pateks „Žalgiris“?
- Viskas vyks pagal taisykles, kurios dar nėra galutinai aiškios.
Taip, iš pradžių planavome 16 A licencijų, bet šis skaičius gali sumažėti ir iki 12 klubų.
Iki šiol tris kartus atnaujinome sutartį su „Žalgiriu“, kaip ir su Maskvos CSKA, Tel Avivo „Maccabi“ ar Atėnų „Panathinaikos“. Šie klubai turėjo teisę į ilgalaikę sutartį su Eurolyga ne todėl, kad mes juos mylime, o dėl savo rezultatų nacionaliniame čempionate.
Tokios buvo Eurolygos taisyklės. Tačiau dabar atėjo laikas permainoms ir mes turėsime tapti atviresni.
- Ar, dalydama naujas licencijas, Eurolyga imsis kokių nors sankcijų prieš klubus, kurie nevykdo finansinių įsipareigojimų ir neatsiskaito su žaidėjais?
- Mums sudėtinga reaguoti, nes neturime teisių kontroliuoti klubus.
Eurolyga nėra NBA. Ten lyga šimtu procentų kontroliuoja savo komandas. Europoje viskas kitaip - klubus kontroliuoja nacionalinės lygos ir federacijos.
Jau turėjome bėdų ir su Trevizo „Benetton“, ir su Bolonijos „Fortitudo“, tačiau pagal mūsų taisykles neįmanoma užbėgti už akių finansinėms klubų problemoms.
Eurolygoje rungtyniauja 13 valstybių komandos, todėl mes turime reikalų su skirtingomis 13 valstybių teisės sistemomis. Lietuvoje ir Ispanijoje mokesčiai yra skirtingi, kaip Lietuvoje ir Graikijoje ar Graikijoje ir Rusijoje.
Neįmanoma visiems taikyti vienodų taisyklių, todėl erdvės veiksmams turime labai mažai. Tačiau kai Eurolygos klubai negali garantuoti, kad išlaikys aukštą lygį, mes priversti apie tai kalbėtis.
Puikiai žinome, kad „Žalgiris“ šį sezoną atsidūrė prie bankroto ribos. Su kauniečiais kalbėjomės vos išgirdę apie klubo finansines problemas. Nuolat artimai bendraujame ir su Arvydu Saboniu, ir su kitais.
- Kaip manote, kodėl klubinis Europos krepšinis vis dar nuostolingas?
- Dėl sporto tradicijų Europoje. Daugelyje Senojo žemyno šalių krepšinio klubus valdo neprofesionalūs sporto vadybininkai.
Nuvažiuokite į Graikiją ir pamatysite, kad ten komandų savininkai leidžia pinigus negalvodami apie jokį pelną. Jie tai daro iš atsidavimo krepšiniui, dėl asmeninių ambicijų ar noro padėti savo bendruomenei.
Būtent todėl daugumos klubų biudžetai yra nesubalansuoti, o krepšinio versle nėra jokios logikos. Europoje sportas nelaikomas verslu.
Žeronos „Akasvayu“ praėjusį sezoną dar žaidė ULEB taurės finale, tačiau po to visiškai dingo iš krepšinio žemėlapio. Nors komandos rezultatai - geri, klubo vadovai buvo kritikuojami, kad išleido per daug pinigų krepšininkams ir dėl to bankrutavo. Tačiau jie būtų buvę kritikuojami ir tuomet, jeigu būtų tik skaičiavę pinigus, o komanda nieko nelaimėjusi.
Sunkiausia - rasti pusiausvyrą. Tai yra ne tik krepšinio problema. Juk tik keletas futbolo komandų Europoje yra pelningos. Londono „Chelsea“ skolos - milžiniškos. Su skolomis gyvena dauguma Anglijos ir Ispanijos futbolo lygų klubų. Jie nuolat išleidžia daugiau negu gali uždirbti. Europiečiams reikia keisti tokį požiūrį.
- ULEB prezidentas Eduardo Portela siūlo mokytis iš futbolininkų ir Eurolygai pritaikyti UEFA Čempionų lygos modelį, kai bet kurios žemyno šalies čempionas gali patekti į elitinį turnyrą. Kodėl nepritariate buvusiam savo bendražygiui?
- Eurolygoje dažniausiai žaidžia būtent čempionai. Tačiau iš principo negalima lyginti futbolo ir krepšinio.
Futbolo kultūra Europoje yra visiškai kitokia negu krepšinio. Gyvenu Ispanijoje, todėl puikiai matau šiuos skirtumus. Futbolą čia žiūri 6 milijonai ir daugiau, o krepšinį geriausiu atveju - tik milijonas.
Šioms sporto šakoms negali galioti vienoda strategija. Futbolo šalyse svarbiausi - nacionaliniai čempionatai, o ne UEFA Čempionų lyga. Krepšinyje to nėra, išskyrus Ispaniją. Kitose žemyno šalyse Eurolyga visais savo parametrais pranoksta vietines lygas. Ir žaidimo kokybe, ir verslo galimybėmis, ir lankomumu.
Futbolo ir krepšinio rinkos skiriasi, todėl netaikykime joms vienodų standartų. Krepšinio realybė verčia mus rinktis tik geriausias komandas iš stipriausių rinkų. Kai kažkas kalba apie 30 komandų Eurolygoje, aš sakau - tai neįmanoma. Nuo to visiems būtų tik blogiau.
- Jums labiau rūpi verslas, o E.Portelai - sportas?
- Eduardo labiausiai rūpi Ispanijos, o ne Europos reikalai. Jis vadovauja ACB lygai ir į Eurolygą žvelgia kaip į konkurentę.
O mūsų reformos projektas žiniasklaidoje buvo gerokai iškraipytas. Eurolygos pasiūlymas yra iš dviejų dalių.
Pirma, jis garantuoja ilgalaikes sutartis ir stabilumą galingiausiems žemyno klubams. Antra, jis atveria duris komandoms iš daugiau lygų.
Per generalinę asamblėją Berlyne 80 procentų delegatų palaikė tokią viziją. Tik Eduardo jos nepalaikė ir po to pristatė alternatyvią varžybų sistemą, kurios niekas niekada niekur nepatvirtino.
Dabar yra tik vienintelis realus pasiūlymas. Galime diskutuoti tik apie jį stengdamiesi ištobulinti taip, kad visi liktų patenkinti.
Svarbiausia, kad dauguma pritaria Eurolygos pasiūlytai filosofijai. Liko tik detalės.
Viską lems Eurolygos generalinė asamblėja šį vasarį.
Kalbėjosi Rita Stankevičiūtė