Jis nevaidina didvyrio. Tiesiog toks jo būdas. Prieš drėbdamas pareiškimą apie ištikimybę „Žalgiriui“ J.Mačiulis, žinoma, viską bent devyniskart pamatavo. O kai nusprendė, nevyniojo žodžių į vatą.
„Liksime visi“, - padažnėjus kalboms apie galimą Kauno komandos lyderių išvykimą, tvirtino 23 metų J.Mačiulis. „Žalgiris“ jau susilpnėjo, kai namo arba į kitus klubus iškeliavo visi užsieniečiai. Likę lietuviai trauktis neketina.
„Kartais supranti, kad ne pinigai yra svarbiausia. Dabar komandoje tokia atmosfera, kokios niekada nebuvo: visi linksmi, visi juokiasi. Paradoksas, bet kuo pinigų mažiau, tuo nuotaika geresnė“, - juokėsi 198 cm ūgio puolėjas.
Savęs nelaiko avantiūristu
- Jonai, ar tikrai šį sezoną nepabėgsite iš skęstančio laivo?
- Šį sezoną tikrai lieku „Žalgiryje“ ir net nesvarstau jokių išėjimo galimybių. Žinoma, jei klubo valdžia ateis ir pasakys, kad aplinkybės pasikeitė, kad tikrai neatsiras rėmėjų, tada visi kažką galvosime. Bet kol nepasakė, iki vasaros lieku Kaune.
- Iš meilės „Žalgiriui“?
- Pirmiausia dėl to, kad žaisčiau namuose, savo sirgaliams komandoje, kurioje užaugau.
Bet yra ir kita medalio pusė - niekas iš užsienio klubų nepateikė kažkokio išskirtinio pasiūlymo, išskyrus galimybę žaisti Eurolygos „Top 16“ varžybose.
Tai svarbu, bet kaip būtų toms varžyboms pasibaigus, nebeaišku. Baigčiau sezoną ir tapčiau laisvuoju agentu. Juo galiu tapti ir likdamas „Žalgiryje“. Jei Kauno klubas nesumokės, jau dabar esu laisvasis agentas.
Taip, jei išėjęs labai gerai žaisčiau, gal įgyčiau galimybę pasirašyti pelningesnę sutartį. Bet tokių „gal“ labai daug. Vidury sezono keisti komandą gali tik avantiūristas.
- Gal jūsų ištikimybės „Žalgiriui“ priežastys kitos? Pavyzdžiui, norite išsigydyti traumas?
- Tikrai ne. Traumų - tfu, tfu, tfu - neturiu.
- Ar priimdamas sprendimą tarėtės su „Žalgiryje“ likusiais komandos draugais?
- Su „chebra“ tikrai apie tai nesikalbame. Ne pirmi metai esame drauge, todėl žinome priežastis, lemiančias mūsų sprendimus.
Pavyzdžiui, Paulius Jankūnas dabar niekur nevažiuos todėl, kad susilaukė sūnaus ir jam būtų sunku dėl trijų mėnesių su visa šeima kažkur kraustytis.
Manau, kad visi baigs šį sezoną „Žalgiryje“. Vasarą bus daugiau laiko apsispręsti, susirasti kažką geresnio, pasirinkimas bus didesnis, rinka aktyvesnė nei dabar.
Su botagu niekas nevaiko
- Praėjusią vasarą turėjote daug galimybių pradėti legionieriaus kelią, bet likote „Žalgiryje“, kuris nukonkuravo net Madrido „Real“. Gal baiminatės išvažiuoti iš Lietuvos?
- Gal šiek tiek. Nelengva išvažiuoti žaisti į užsienio klubą, kuris nesupras, kad vasarą buvau rinktinėje, visai neturėjau poilsio ir dėl to šio Eurolygos sezono pradžia man buvo nevykusi. „Real“ nepasiguosi, kad esi pavargęs ir nepaprašysi dviejų mėnesių atsigauti ir įsivažiuoti.
„Žalgiryje“ tam turėjau laiko. Įsivažiavau, ir dabar mano rezultatai visiškai kitokie nei sezono pradžioje.
Be to, esu čia įleidęs šaknis ir bent dabar nemanau, kad galėčiau pirktis namus Amerikoje, kaip Linas Kleiza, ar Barselonoje, kaip Šarūnas Jasikevičius. Kol kas man atrodo, kad apsistosiu tik Lietuvoje - ar Vilniuje, ar Klaipėdoje, ar Kaune.
- Gintaras Krapikas mėgsta kartoti, kad „Žalgiris“ jam - širdyje. O jums?
- Turbūt - jau irgi. Visas mano gyvenimas susijęs su „Žalgiriu“. Iš pradžių buvo A.Sabonio mokykla, paskui dublerių komanda, galiausiai - pagrindinė komanda.
Iš pradžių į viską žiūrėjau kaip į darbą ir norėjau užsidirbti. Bet kuo toliau, tuo labiau įsiveli į santykius su aistruoliais, pamatai, ką jiems reiškia „Žalgiris“, ir supranti, kad žaidi ne tik dėl pinigų, bet ir dėl sirgalių, dėl Kauno.
Dabar pinigų negauname, bet santykiai komandoje itin geri. Žinoma, kai pralaimėjome LKF taurės finale, buvo nelinksma. Bet visi likome vieningi. Seniai taip buvo.
- Kuris žaidėjas labiausiai sutelkia komandą?
- Visi noriai bendraujame vieni su kitais. Tarp mūsų nėra išsišokėlių, kurie vaikščiotų užvertę nosį.
Be legionierių jaučiasi geriau
- Ar tokias nuotaikas lemia ir tai, kad „Žalgiryje“ nebeliko legionierių?
- Bloga nuotaika - užkrečiama. Kai ateina legionierius su savo „f...k, f...k, nieko nenoriu“, pradedi ant jo širsti, kol galiausiai pats tampi viskuo nepatenkintas. O dabar visi pajuokaujame, kad gauname orinius pinigus, ir viskas tuo baigiasi.
Be to, ir treniruotė trumpesnė, nes nereikia niekam nieko versti, ir drabužinėje visi kalbamės viena kalba. Anksčiau, būdavo, sėdi vienas užsienietis, nieko nesupranta, ausimis karpo, todėl visi stengdavosi kalbėti angliškai. Dabar nebeliko susivaržymo.
Apskritai neliko jokio galvos skausmo. Visuose klubuose numatytos piniginės baudos už taisyklių nepaisymą. Dabar niekas jomis negąsdina, nes visi puikiai supranta, kad negali mūsų priversti ateiti į treniruotę. Klubo vadovai su mumis žmoniškai bendrauja. Mes su jais - irgi.
Niekas mūsų neengia, nors Krapiko treniruotėse tvarka - geležinė. Juokaujame, kad vokiška, nes treneris daug metų gyveno Vokietijoje.
- Ar palaikote santykius su buvusiais komandos legionieriais?
- Ir aš, ir Mantas (Kalnietis), ir Paulius bendraujame su Marko Popovičiumi. Pasišneku su DeJuanu Collinsu.
Viskas priklauso nuo žmogaus. Neįsivaizduoju, kas galėtų sutarti su Marcumi Brownu, kuris nuolat viskuo nepatenkintas, nuolat suirzęs, jam nuolat blogai. Gal jis toks buvo tik čia, gal jam trūko saulės? Prie mūsų nepritapo ir Ratko Varda.
O Marko ir DC patys noriai bendravo, jiems buvo įdomu išmokti lietuviškų žodžių, susipažinti su mūsų papročiais. Marko, pavyzdžiui, sužinojo apie Kuršių neriją ir panoro ten nuvažiuoti. Goranas Jurakas paprašė, kad nuvežtume jį į Druskininkus.
- Visus legionierius išmokėte mūsiškų keiksmažodžių?
- Popovičius keiksmažodžių nesimokė. Jam buvo svarbiau, kad nuėjęs į kavinę galėtų lietuviškai užsisakyti valgyti. O Collinsas mokėjo tik keiksmažodžius ir „ačiū“ bei „prašau“.
Sužino visas naujienas
- Ar klubo vadovai kalbasi su žaidėjais apie „Žalgiryje“ susidariusią situaciją?
- Mes pas juos neiname. Jie ateina arba paskambina ir pasako naujienas arba jas perduoda treneris. Nesėdime be informacijos. Pasako: „Šiandien žinių neturime, nes Ukrainoje švenčiamos stačiatikių Kalėdos - prašė savaitę netrukdyti“.
Gal žinome ne viską, bet visko žinoti mums nebūtina. Nemanau, kad kažkas nuo mūsų slepiama. Su klubo direktoriumi Pauliumi Motiejūnu drauge sportavome Vytauto Didžiojo universitete, esame pažįstami šeštus metus. Nemanau, kad per tą laiką jis pasikeitė.
Paulius pasakė: „Jei pasieksime mirties tašką, tikrai pasakysiu. Tada patys spręsite, likti ar išvažiuoti“. Ir dabar valdžia sako, kad niekas mūsų nelaiko. Visi likome savo noru, o ne dėl to, kad mus privertė.
- Ar nesibaiminate traumų, nes susižeidę galite likti visiškai basi?
- Nuo traumų niekas neapsaugos. Tačiau traumos dažnai pasipila nuo pervargimo, o mes gauname pakankamai poilsio, kad bent jau neatsirastų nuovargio traumų. Tokių kaip išsukta koja - tfu, tfu, tfu. Apie traumas negalvojame. Manau, kad tokie dalykai rūpi legionieriams.
- Gal būtent stebėdamas legionierius ir nelengvą jų gyvenimą svečioje šalyje nusprendėte verčiau žaisti namie nei užsienyje?
- Nutuokiu, koks nelengvas legionieriaus gyvenimas. Bet kol nepabandysiu, tikrai nežinosiu. Anksčiau ar vėliau reikės pabandyti.
Užsienyje man neturėtų būti lengva, nes jauno ir palyginti neblogus pinigus uždirbančio žaidėjo niekas nelaikys, jeigu jis nerodys rezultato. Reikės kažką galvoti, kad po vasaros rinktinėje „nesėsčiau“.
Tarsiuosi su treneriais, ką daryti, - gal, pavyzdžiui, visą vasarą sportuoti ir atvažiuoti į rinktinę jau pasirengusiam. Nes dabar būna - atvažiuoji, greitai pasirengi, rinktinės varžybose viską išeikvoji ir vėl reikia iš naujo rengtis sezonui. Atsigauni tik jam įsivažiavus.
Šio sezono pradžioje tikrai trūko jėgų. Be to, buvau persisotinęs krepšinio. Nebuvo noro, užsidegimo, azarto. Vaikščiojau suglebęs, be jėgų. Nepabėgi, tau įmeta, o tu visai nebenori gintis. Dabar tas noras žaisti grįžo.
Tiesa, apie Lietuvos rinktinę dar anksti mąstyti, net jokių kvietimų neturime.
Mintys - jau apie finalus
- Kai išvažiavo visi legionieriai, gaunate didesnį krūvį. Ar labai pavargstate?
- Kiekvienas žaidėjas svajoja daug ir gerai žaisti. O lietuviai ne tokie žmonės, kad „atidirbinėtų savo pinigus“, ką daro legionieriai. Visi pasiskirstome krūvį ir visi žinome savo užduotis bei vietą. Niekas nešoka aukščiau bambos.
Žinome, kad aš ir Šalenga gausime apie 25 minutes, o Milaknis turės mus pakeisti. Kad Kalnietis žais apie 30 minučių. Kad jei pirmausime dideliu skirtumu, daugiau žais Janavičius su Vasiliausku.
Kas pasikeistų, jei komandoje būtų dar du žmonės? Paskutiniai išvažiavo „centras“ (Lorenas Woodsas) ir įžaidėjas (Willie Deane’as). Mūsų įžaidėjo statistika Eurolygoje buvo minusinė. Įeidavo į aikštę, pridirbdavo, o mums paskui reikėdavo arti.
Dabar sunkiausia Eurelijui Žukauskui, nes išvažiavo pagrindinis vidurio puolėjas. Dabar viskas ant jo pečių, todėl pavargsta. O mes tikrai nepavargstame.
- Neapmaudu, kad „Žalgiriui“ šį sezoną liko tik LKL ir SEB BBL čempionatai?
- Nieko, sezono pabaigoje turėsime daugiau energijos, bus lengviau. „Lietuvos rytas“ juk dar žaidžia Europos taurės turnyre.
Ar jau mąstau apie finalus? Žinoma. Į juos dar reikia patekti, bet tikrai negalvojame apie tai, kaip laimėti pusfinalį. Mums svarbiausia laimėti finalą, kuriame reikės kautis su „Lietuvos rytu“.
Laisvalaikiu - į Karmėlavą
- Kai „Žalgiris“ gauna laisvadienį, dažnai lekiate pas tėvus į Karmėlavą. Esate itin artimi?
- Taip. Jei išvažiuočiau į užsienį, tėvų man tikrai trūktų. Jie ir pataria, ir paguodžia. Gyvenime su tėvais niekada nesipykau, puikiai sutariame.
O šiaip laisvą dieną nėra ką veikti, visi mano draugai dirba. Dabar, va, susitarėme, kad vakare eisime į kiną. Mano užduotis - išrinkti filmą.