„Milkos mėgstamiausias šokoladas - šveicariškas „Milka“, o mano - „Milky way“. Abu labai mėgstame pieną. Galbūt vieną dieną mus pakvies reklamuoti kurį vieną iš šių produktų“, - pokštavo Vilniaus „Lietuvos ryto“ puolėjas M.Bjelica.
Serbijos sostinėje Belgrade gimusius ir augusius Milko su Milka sieja ne tik kraujo ryšys, labai panašiai skambantys vardai, tas pats gimimo mėnuo - birželis, bet ir aistra krepšiniui. Nuo pat vaikystės tėvo iniciatyva pamėgę krepšinį 27 metų Milka ir trejais metais jaunesnis Milko karjeros aukštumų siekia užsienio klubuose.
193 cm ūgio Milka žaidžia Italijos moterų aukščiausiojoje lygoje, Faencos „Atletico“ komandoje, kurios aprangą vilki ir lietuvė Eglė Staknevičienė. Anksčiau Vengrijos, Ispanijos klubuose rungtyniavusi Milka Bjelica yra Juodkalnijos moterų krepšinio rinktinės narė.
„Kai kam nors pasakau sesers vardą, dauguma mano, kad juokauju, ir perklausia: „Tai koks gi iš tikrųjų jos vardas?“ Tada turiu pasakoti, kaip buvo išrinkti mūsų vardai. Nors atrodo, kad jie beveik tokie patys, istorija visai kitokia“, - kalbėjo 208 cm aukštaūgis.
Bjelicų šeimoje iš anksto buvo sutarta, kad pirmagimiui vardą išrinks tėvas, o antrajam vaikui - motina. Dukteriai teko tėvo motinos vardas. Sūnui vardą suteikė motina savo brolio Milko garbei.
Pasak „Lietuvos ryto“ krepšininko, Serbijoje iki šiol labai populiaru vaikams duoti to žmogaus vardą, kuriuo labiausiai žaviesi ir vertini.
Milko Bjelica niekuomet neturėjo jokių problemų dėl to, kad jo ir sesers vardas skiriasi tik viena raide. Nesusipratimų būta labai mažai. Tik kai jiedu dar mokykliniais metais gyveno Belgrade, telefonu namuose atsiliepę tėvai neretai nesuprasdavo, su kuriuo iš vaikų nori kalbėti skambintojas.
„Visiems būdavo labai keista, kad mano ir sesers vardai kone vienodi, tačiau niekas iš mudviejų niekuomet nesityčiojo. Matyt, dėl to, kad bendravome su gerais vaikais.
Gal mūsų jaunesniajai seseriai Anai sudėtingiau, kai draugai jos paklausia mūsų vardų. „Turiu vyresnius seserį Milką ir brolį Milko“ - skamba gal kiek ir juokingai“, - pats juokėsi krepšininkas.
Vilniaus klubo legionierius net įžvelgia pliusų, kai dviejų šeimos narių vardai skamba beveik vienodai, - kitiems daug lengviau įsiminti.
M.Bjelica pažįsta vos kelis žmones, turinčius brolį ar seserį su be galo panašiai skambančiais vardais.
Nors „Lietuvos ryto“ žaidėjas visuomet buvo patenkintas tuo, kad jųdviejų su seserimi vardai skamba kone vienodai, jis džiaugiasi, jog jaunėlės šešiolikametės sesers vardas visai kitoks.
Aną nuo mažumės prižiūrėjęs ir iki šiol dovanomis lepinantis Milko puikiai prisimena, kaip visa šeima susėdusi rinko mažylei vardą.
Ar tarp gausybės siūlytų vardų nebuvo jokio panašaus į Milką ar Milko? „Ne, ne, - purto galvą krepšininkas. - Jau dviejų su panašiais vardais pakako“.
Anos vardą pasiūlė Milko pusbrolis. Trumpas, paprastas, Serbijoje tuo metu ne itin populiarus, iš kairės į dešinę ir atvirkščiai vienodai skaitomas vardas labai patiko sportininko motinai.
Baimindamasi traumų, kurias patyrė jos vyresnieji vaikai žaisdami krepšinį, jauniausiajai atžalai motina parinko ne tik vardą, bet ir sporto šaką - tinklinį. Moksleivė Ana jau žaidžia profesionalioje tinklinio komandoje, atstovauja Serbijos jaunių tinklinio rinktinei. Beje, Ana, kaip ir jos brolis „Lietuvos ryto“ ekipoje, vilki marškinėlius su 11-uoju numeriu.
Krepšininkas mano, kad švelnesnei, minkštesnio charakterio jaunėlei krepšinis būtų per daug šiurkšti ir pavojinga sporto šaka.
„Visi sako, kad Ana labai talentinga žaidėja. Tikiu tuo, nes pats nedaug suprantu apie tinklinį“, - šyptelėjo save sesers aukle vadinantis Milko. Kai jiedu susiginčija, brolis džiugiai primena Anai: „Ar atsimeni, kaip aš tau keičiau sauskelnes?“
Milko ir Milką aistra krepšiniui užkrėtė tėvas, pats jaunystėje žaidęs krepšinį. Tačiau dvimetrinis serbas profesionaliu krepšininku netapo. Pasak Milko, tėvas nemanęs, kad anuometėje Jugoslavijoje iš sporto galėtų užsidirbti pinigų pragyvenimui.
Krepšininkas dėkingas tėvui už tai, kad jį atvedė į krepšinį. Milko nežino, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu jis nebūtų pasukęs sporto link.
„Belgrade, mano rajone, kuriame gyvenau, labai pavojinga. Narkotikai, gaujos. Daugybės mano draugų iš mokyklos nebėra tarp gyvųjų, nes jie pasuko tuo keliu. Todėl buvo labai gerai turėti užsiėmimą, atitraukiantį mane nuo viso to. Krepšinyje bendravau su visai kitokiais žmonėmis.
Dabar turiu galimybę daug keliauti, pamatyti pasaulį. Nuo jaunumės užsidirbu pinigų. Labai malonu, kai moka atlyginimą už darbą, kuris yra ir tavo pomėgis“, - sakė M.Bjelica, profesionalo karjerą pradėjęs nuo 17 metų.
Ar išgirdęs vyresniosios sesers vardą „Lietuvos ryto“ žaidėjas nė sekundę nepagalvoja, gal kalbama apie jį?
„Niekuomet“, - tikina krepšininkas. Nors lyginamam su seserimi Milko tenka būti dažnai. Išoriškai panašūs brolis ir sesuo užima sunkiojo puolėjo poziciją ir žaidžia panašiu stiliumi.
Milko nuo pat vaikystės buvo gretinamas su seserimi ne tik krepšinio aikštėje. Krepšininkas juokėsi prisiminęs, kad mokykloje mokytojai jam rašydavo kur kas geresnius pažymius žinodami, jog jis - protingosios stropuolės Milkos brolis. Namų darbus broliui padėdavusią atlikti Milką krepšininkas nuo pat pirmųjų savo dienų iki dabar vadina Mika.
„Nebuvau geras mokinys. O Mika buvo pirmūnė. Mokytojai dažnai klausdavo, kodėl aš ne toks, kaip ji. O mano galvoje buvo vien krepšinis“, - juokėsi nuo 8 metų krepšinį žaisti pradėjęs Milko.
Sporto virusu jis galutinai užsikrėtė stebėdamas anksčiau krepšinį pradėjusią žaisti seserį.
„Dažnai kartu žaisdavome kieme su mano draugais. Manau, tai turėjo didelės įtakos dabartiniam Mikos žaidimui. Jis kietesnis, labiau vyriškas. Taigi tai buvo gera praktika rungtyniauti su stipresniais berniukais“, - sakė 112 kg sveriantis aukštaūgis.
Paklaustas, kuris iš jųdviejų geresnis krepšininkas, „Lietuvos ryto“ legionierius nepasikuklino: „Aišku, kad aš“.
Juokaudami Milka ir Milko dažnai pasiginčija, kuris iš jų stipresnis ir geresnis aikštėje. Vaikystėje kartu į krepšį mėtę brolis ir sesuo paskutinį kartą jėgas vienas prieš vieną išbandė dar tuomet, kai Milko nebuvo praaugęs sesers.
„Ji bijo. Todėl jau ir nebepamenu, kada paskutinį kartą žaidėme vienas prieš kitą. Juokas juokais, bet Milka - puiki krepšininkė. Moterų krepšinyje ji daugiau pasiekusi nei aš - vyrų. Ji žaidė stipriausiose Europos komandose, jau daug metų atstovauja nacionalinei rinktinei. Tai man puiki motyvacija tobulėti. Nenoriu būti blogesnis už ją“, - seseriai gražių žodžių negailėjo Milko.
Juodkalnijos vyrų krepšinio rinktinėje M.Bjelica debiutavo tik pernai vasarą. 2004-aisiais Serbijos ir Juokdkalnijos jaunimo rinktinėje žaidęs puolėjas nemato nieko keista, kad vienos šeimos nariai atstovauja skirtingų šalių rinktinėms. Jis su Milka - 2006 metais nuo Serbijos atsiskyrusiai Juodkalnijai, Ana - Serbijai.
„Kitiems gal ir keista, bet mums - ne. Mano tėtis - serbas. Mama - juodkalnietė. Juodkalnijoje iki šiol gyvena mano močiutė, daug giminaičių. Nesutarimai tarp Serbijos ir Juodkalnijos vyksta tik politinėje arenoje, o paprasti žmonės mano, kad tai ta pati šalis, tiesiog dabar ji turi du skirtingus pavadinimus. Mes visi kalbame ta pačia kalba“, - aiškino M.Bjelica, turintis abiejų šalių pilietybes.
Kurioje nacionalinėje komandoje žaisti, krepšininkas ilgai nesvarstė. Sulaukęs Juodkalnijos rinktinės atstovų skambučio, nedvejojo. Realiai savo meistriškumą vertinantis Milko mano, kad į Serbijos rinktinę jis nepatektų.
„Serbijoje žaidėjų pasirinkimas - didžiulis. Priešingai nei 600 tūkst. gyventojų turinčioje Juodkalnijoje. Reikia viską vertinti logiškai. Atstovaujant Juodkalnijos rinktinei man atsiveria galimybės žaisti Europos čempionatuose, būti pastebėtam. Kiekvieno sportininko karjeroje labai svarbu turėti įrašą, kad atstovauji nacionalinei rinktinei“, - kalbėjo M.Bjelica.
Jo sesuo Milka, iki 2006-ųjų žaidusi Serbijos ir Juodkalnijos komandoje, pastarosios šalies rinktinę pasirinko dėl nesutarimų su Serbijos krepšinio valdininkais.
Nors ir patraukdami vienas kitą per dantį, Milko ir Milka Bjelicos atidžiai stebi vienas kito karjerą, dalijasi pastabomis bei patarimais, džiaugiasi kito sėkme lyg savąja. Krepšininko nuomone, šeima, jos palaikymas - svarbiausia gyvenime.
„Kai sekasi, aplink tave sukasi daug gerbėjų, visi tave myli. Bet vos kas nutinka ir nebegali žaisti - niekas tau nebeskambina, niekam tu neberūpi. Tik šeimai“, - kalbėjo kasdien su artimaisiais telefonu bendraujantis sportininkas.
Būtent šeimos labiausiai pasiilgsta toli nuo gimtinės gyvenantis krepšininkas. Retai su artimaisiais susitinkantis Milko nekantriai laukia vasaros, kada visi sugužės į tėvų namus Belgrade. „Man labai patinka tas šurmulys“, - neslėpė savo šeimos dar nesukūręs krepšininkas.
Artimos draugės neturintis Milko mano, kad vedyboms jis dar per jaunas. Dabar svarbiausia susitelkti į karjerą. „Bet negali žinoti, kas nutiks. Ypač kai gyveni šalyje, kurioje merginos pačios gražiausios“, - šyptelėjo M.Bjelica.
Milko juokiasi prisiminęs, kaip su Belgrado „Crvena zvezda“ ekipa pirmą kartą lankėsi Vilniuje. Sėdėdamas autobuse, įstrigusiame automobilių spūstyje ant Žaliojo tilto, krepšininkas su komandos draugu juokavo, kas būtų, jei šiame apsiniaukusiame niūriame mieste jiems tektų gyventi.
„Nespjauk į balą, iš kurios gali tekti gerti“, - patarlę prisiminė Vilnių pamėgęs serbas.
Ir ne vien dėl merginų. Kai Vokietijoje prieš tai du sezonus žaidęs serbas pernai atskrido į Vilnių, jo žinios apie Lietuvą buvo minimalios. Krepšininkas žinojo tik „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ krepšinio komandas. Taip pat tai, kad Vilnius - Lietuvos sostinė. Dabar jis žino kur kas daugiau. Ir, priešingai nei tikėjosi, Vilnius jam nebeatrodo mažas ir nykus miestas.