„Teo“ ekipos gynėja šį sezoną dar nepažino pergalės skonio moterų Eurolygos turnyre ir tapo pirmos per daugelį metų sostinės klubo nesėkmės LMKL varžybose liudininke.
Vis dėlto buvusi Konektikuto universiteto merginų krepšinio ekipos pažiba atsigauna rašydama tinklaraštį šios valstijos laikraščio svetainėje.
„Labas, Konektikute“, – į gerbėjus kreipiasi buvusi WNBA krepšininkė.
„Per ilgai nesimatėme. Pasiilgau Konektikuto universiteto, ekipos draugių, trenerių ir, žinoma, visų haskių (universiteto sporto klubo logotipą puošia haskių veislės šuns atvaizdas. – Red.).
Dabar, kai tiek metų pabuvau WNBA ir už jūrų marių, galiu drąsiai patvirtinti – nėra niekur geriau nei Konektikute.
Kaip tik dabar aš lėktuvu kylu iš Rygos ir skrendu ten, kur gyvenu – į Vilnių. Jei kada esate ką nors girdėję apie Lietuvą, tai tik tai, kad ten šalta, žmogau, tikrai šalta!
Gerai yra tai, kad ketverius metus gyvendama Storse (Mansfildo miesto Konektikuto valstijoje dalis. – Red.) pripratau prie atšiauraus klimato.
Taigi mane, gyvūnų mylėtoją, visą laiką domino vienas dalykas – kaip šunys išlieka gyvi per žiemos šalčius.
Dabar tai mane domina dar labiau – kaip keturkojai ištveria lietuvišką žiemą.
Kalbant apie šunis, sykį su „Teo“ komandos draugėmis iš Lietuvos ir Serbijos išėjo įdomus pokalbis.
Aš pasakiau: „Mes, amerikiečiai, turime daugybę šunų“. „Šunų?“ – pasitikslino jos (beje, komandos draugės dažnai manęs nesupranta, nes, jų žodžiais, aš per greitai kalbu). „Taip, taip, šunys. Tie, kurie viauksi: „Vūf! Vūf!“
Tada serbė Milka Bjelica sako: „A! Šunys, kurie loja: „Off! Off!“ Tada įsiterpia lietuvė: „Ne, šunys kalba kitaip: „Au! Au!“
Po to mes žvalgėmės viena į kitą sumišusios, nes nebuvome tikros, kad kalbame apie tą patį gyvūną, nes aš, pavyzdžiui, niekada nesu girdėjusi šunų sakant „Off! Off!“ arba „Au! Au!“
Vis dėlto vėliau išsiaiškinome, kad kalbame apie tą patį ir kad šunys, ko gero, kalba skirtingomis kalbomis.
Mano išvada buvo tokia – Serbijos šunys dar turi šansų susišnekėti su amerikietiškais, nes jų skleidžiami garsai kažkiek panašūs. Tačiau jeigu atsivešite amerikietišką augintinį į Lietuvą, nesitikėkite, kad jis čia susiras draugų, nes jie paprasčiausiai nesusikalbės. Kalbos barjeras – rimta kliūtis.
Taigi taip čiauškėdamos mes nusileidome Vilniuje, ir keleiviai pradėjo ploti.
Quanitra Hollingsworth, mano amerikietė draugė Vilniaus komandoje, ir aš sėdėjome sutrikusios.
Kadangi skraidau labai dažnai, nusileidimą vertinu kaip savaime suprantamą dalyką. Ir tie plojimai tapo puikiu priminimu, kad skraidant nereikšmingų dalykų nėra“.