21 metų gynėjas M.Gecevičius neužsikirsdamas iššovė tris kartus – dukart staigiai stabtelėjęs per Marcaus Browno rankas pataikė dvitaškius, pridėjo tritaškį, o Vilniaus komanda nuskuodė į priekį ir laimėjo 77:65.
Iš viso M.Gecevičius pelnė 18 taškų (4 iš 5 tritaškių) ir surinko 23 naudingumo balus – daugiausia iš visų „Lietuvos ryto“ krepšininkų.
Ne tik dėl taškų šis atakuojantysis gynėjas buvo vertas finalo ketverto naudingiausio žaidėjo taurės ir 3 tūkst. litų čekio.
„Lietuvos ryto“ treneris Rimas Kurtinaitis šįsyk komplimentus M.Gecevičiui skyrė už gynybą: „Patikėjome jam dengti lyderį (M.Browną. – Red.) ir Martynas su šia užduotimi puikiai susitvarkė.
Artimiausius dešimt metų norėčiau jį matyti tokį. Tai – labai geras žaidėjas ir klubui, ir Lietuvos rinktinei. Džiaugiuosi, kad jis žaidžia mūsų komandoje“.
- Martynai, kas nulėmė pergalę taurės varžybose? - „Lietuvos rytas“ paklausė M.Gecevičiaus.
- Gera gynyba ir trenerio užduočių įvykdymas. Mes atakavome įvairiai, nes keturi žaidėjai pelnė po daugiau nei dešimt taškų, o gindamiesi laiku puldavome vienas kitam į pagalbą.
Vienintelio Tado Klimavičiaus nesugebėjome sustabdyti, bet visa kita, ko norėjo R.Kurtinaitis, mums pavyko padaryti.
- „Žalgirio“ krepšininkai surinko tik 65 taškus. Kuo „Lietuvos ryto“ gynyba buvo išskirtinė?
- Treneris norėjo kietos gynybos. Žinojome, kad „Žalgiris“ nėra idealios sportinės formos, – permainos Kauno klubo vadovybėje, nesėkmės Eurolygoje negalėjo neatsiliepti.
Tačiau tai buvo finalo rungtynes ir jose „Žalgirio“ krepšininkai neatrodė palūžę ar abejingi.
Gerai mačiau, kaip nervinosi M.Brownas, Mantas Kalnietis.
Juos išmušė iš vėžių mūsų gynyba, jie nebegalėjo žaisti sau įprasto krepšinio. O tai ir buvo mūsų gynybos tikslas.
„Žalgiris“ turi gerus snaiperius – Dainių Šalengą, Martyną Pocių, M.Browną, tačiau neleidome jiems įsimėtyti mačo pradžioje. Nors ir atsivėrė skylė po krepšiu ir T.Klimavičius surinko dalį taškų, varžovų metikus mes sustabdėme.
- LKF taurės varžybų finalas tapo pirmuoju svarbiu maču naujajam „Lietuvos ryto“ ekipos įžaidėjui Igoriui Miloševičiui. Ar jis jau prisitaikė prie komandos žaidimo?
- Jis įliejo teigiamos energijos, greičio. Atsižvelgiant į tai, kad prie komandos prisidėjo tik prieš mėnesį, I.Miloševičius vadovavo žaidimui gana išmintingai.
Manau, šioje dvikovoje mums labai pravertė įžaidėjas sugebėjęs greitinti žaidimo ritmą, prasiveržti prie krepšio ir perduoti kamuolį.
- Dvikova klostėsi lygiai, kol antrojo kėlinio viduryje neprasidėjo jūsų taiklių metimų serija. Ar pajutote, jog reikia imtis iniciatyvos?
- Prieš tai buvau metęs į krepšį tik vieną sykį ir pajutau, kad mane dengiantis M.Brownas nebesigina taip kibiai, kaip rungtynių pradžioje.
Įmečiau vieną kartą, dar sykį, o tada treneris patarė dažniau žaisti du prieš du ir pasitaikius progai atakuoti.
Toks yra mano darbas. Kai esu laisvas, metu į krepšį.
- Net ir tada, kai tritaškį reikia mesti kaip ketvirtajame kėlinyje, kai kamuolį išmetėte neįtikėtinai staigiai ir taikliai?
- Komandos draugai truputį pasišaipė iš manęs dėl šio metimo, bet pasirinkimo neturėjau.
Juk atakuoti per Travisą Watsoną nėra paprasta ir tai reikėjo padaryti labai greitai.
- Ar pats irgi būtumėte rinkęs M.Gecevičių naudingiausiu finalo ketverto žaidėju?
- Spėjau, kad geriausiu pripažins Kenaną Bajramovičių.
Tačiau išrinko mane. Žinoma, tai – malonus įvertinimas.
Bet dar svarbiau – komandos pergalė. Jei nebūtume laimėję, į jokį prizą tikrai negalėčiau pretenduoti.