Tiesa, 185 cm ūgio gynėjas šiuo metu yra paskolintas Vilniaus „Perlo“ komandai, kurioje pritapti jam daug laiko nereikėjo. Aidas sužaidė 8 Lietuvos krepšinio lygos rungtynes. Per jas vidutiniškai pelnydavo po 10,6 taško (60,5 proc. dvit., 19,4 proc. trit., 88,2 proc. baudų), atkovodavo po 2,6 kamuolio ir atlikdavo net po 6 rezultatyvius perdavimus.
Portalui basketzone.lt Aidas papasakojo apie savo karjeros planus, pomėgius ir priežastis, kodėl pasirašė sutartį būtent su „Lietuvos rytu“.
***
– Ar jau nebejaučiate traumos padarinių?
– Traumos padarinius jaučiu iki šiol, nes dar nesu iki galo išsigydęs. Nors ir jaučiuosi neblogai, bet bus geriau tada, kai mano pėdoje neliks svetimkūnių – turiu galvoje plokštelę ir varžtus. Kol kas žaidžiu kaip galiu, stengiuosi, bet ne viskas išeina taip, kaip norėčiau.
– Kodėl vis tik pasirinkote „Lietuvos ryto“ ekipą? Ar ji pasiūlė geriausias sąlygas?
– Pasirinkau „Lietuvos rytą“, nes su jais buvo labai paprasta susitarti. Paskambino jų komandos atstovas, atvažiavo, pasikalbėjome. Man iš karto viskas patiko, todėl juos ir pasirinkau. Trumpiau kalbant, iš jų pusės viskas buvo labai aišku.
– Visą karjerą rungtyniaujate Lietuvoje, ar netraukia užsienis?
– Užsienis gal ir traukia, norėtųsi save išbandyti, bet džiugu ir tai, kad esu savo šalyje, namie. Kam važiuoti kitur, jei ir čia esu laimingas?
– Ar turite kokių užsiėmimų, kurie galėtų pakenkti jūsų karjerai?
– Pomėgių, žinoma, turiu, bet tokių, kurie galėtų pakenkti, turbūt ne. Man labai patinka muzika, pats groju gitara, mėgstu dainuoti. Tačiau nemanau, kad iškeisčiau savo gyvenimo meilę, krepšinį, į ką nors kita.
– LKL pirmenybėse esate atlikęs net 18 rezultatyvių perdavimų. Ar ilgai tobulinate šį krepšinio elementą?
– Esu atlikęs, bet to nesureikšminu – tada buvo mano diena, taip pat – ir komandos. Aš jiems daviau kamuolį, jie pataikė. Tokio elemento neįmanoma patobulinti, išeina savaime. Arba sugebi perduoti kamuolį komandos draugams, arba ne. Kadangi esu įžaidėjas, privalau tai daryti. Taigi ir atlieku tai, kas, mano galva, svarbiausia įžaidėjams.
– O kas yra maloniau – ar pelnyti taškus, ar atlikti rezultatyvų perdavimą?
– Maloniau atlikti perdavimą. Visada duodu ir duosiu kamuolį komandos draugams, jei jie yra laisvi. Geriausia, jei atlieki gražų perdavimą. Jeigu kas netiki, kad man perdavimas svarbiau už taškus, galiu prisiekti, kad atbėgęs vienas po krepšiu ir pamatęs paskui save bėgantį draugą, jam tikrai perduočiau kamuolį, nes norėčiau, kad jis ataką užbaigtų dėjimu iš viršaus.
– Ar toli šiemet nukeliausite su „Perlo“ komanda?
– Stengsimės pasiekti kiek galima daugiau, turime puikią jauną komandą, puikius trenerius, gerus komandos vadovus, visą klubo organizaciją, priežiūrą. Atiduosime viską, ką galime, nes sudarytos visos sąlygos, kad mes siektumėme kuo aukštesnių tikslų.
– Ar norėtumėte likti „Perlo“ komandoje ir kitais metais?
– Likti norėčiau. Taip pat norėčiau, kad liktų visa komanda, kokia yra dabar, nors, žinoma, tai neįmanoma, nes ekipų sudėtis keičiasi kasmet. Negaliu apie šią komanda pasakyti nieko blogo, nes joje pripratau ir jaučiuosi puikiai. Puikūs treneriai, komandos draugai ir t.t.
– Ar daug sulaukiate gerbėjų dėmesio?
– Kiek dėmesio sulaukiu, net pats nežinau, nes jo neieškau. Bet naktimis miegu ir gatvėje vaikštau ramiai.
– Gal yra žaidėjas, su kuriuo labiausiai norėtumėte sužaisti?
– Norėčiau pažaisti krepšinį su Rolandu Kazlu. Jis mano idealas (šypsosi).
– Gal sulaukėte skambučio ir kvietimo į Lietuvos rinktinę?
– Į rinktinę kvietimo neturiu, yra už mane daug geresnių ir patyrusių krepšininkų. Aš to dar nevertas.
– Kur labiausiai patiko žaisti: „Nevėžyje“, „Neptūne“, „Sakaluose“ ar „Perle“?
– Patiko žaisti visur, kiekviena komanda kitokia ir savaip įdomi.
– Ar esate įdėjęs į krepšį krepšinio varžybose?
– Dažnai šio klausimo sulaukiu. Įdėjęs tikrai esu ir ne kartą, turiu liudininkų (šypsosi). Tik nežinau, kada vėl tai padarysiu, nes nuo pastarojo dėjimo praėjo nemažai laiko.
– Kokia pergalė jums yra pati svarbiausia?
– Man visos pergalės svarbios, mėgstu laimėti. Džiugu, kai po varžybų laiminga komanda, treneriai, sirgaliai.
– Per savo karjerą turėjote nemažai trenerių. Kurie iš jų paliko geriausią įspūdį?
– Na, trenerių tai tikrai daug esu turėjęs. Visi treneriai duoda savo. Džiaugiuosi, kad iš visų jų pasisėmiau kažką naujo.
Esu dėkingas Linui Šalkui, Robertui Kuncaičiui, Rimui Kurtinaičiui, kurie parodė, kad krepšinis yra ne vien malonumas, o juodas juodas darbas. Tačiau turbūt labiausiai esu dėkingas Gintarui Leonavičiui, be kurio pagalbos tikrai nebūčiau toks krepšininkas, koks esu dabar. Š
Šiuo metu mokausi iš geriausių trenerių – Roberto Štelmacherio ir Mariaus Linarto. Robertas buvo aukščiausios klasės įžaidėjas, todėl klausau visko, ką jis sako, nes tai jau patikrinta informacija ir jos neklausyti būtu tiesiog kvaila. Linartas iš žaidėjų sugeba išspausti viską, ką jie gali, ir dar daugiau. Taigi noriu padėkoti visiems treneriams.