Kai Alabamos universitetas triumfavo finale prieš Ilinojaus universiteto komandą 66:36, žaidėjos negalėjo lakstyti iš džiaugsmo ir šokti aikštės viduryje.
Bet krepšininkės vežimėliuose puolė viena kitai į glėbį, treneris nukirpo krepšio tinklelius, čempionių komanda bučiavo aukso medalius.
„Mane apėmė euforija. Vežimėlių krepšinį pradėjau žaisti tik prieš metus, bet patekau į starto penketą ir laimėjau“, – džiaugėsi 21 metų K.Lingytė, buvusi Lietuvos jaunių rinktinės krepšininkė, o dabar – viena Alabamos universiteto vežimėlių krepšinio ekipos lyderių.
Atlaikė 40 operacijų
Nėra sunku išsirinkti sportininką, kuris išgyveno siaubingą avariją, aprašyti, kiek darbo įdėjo, kad sugrįžtų į viršūnę, ir tai paversti graudžia istorija. Bet K.Lingytė mažiausiai nori ką nors sugraudinti.
„Jeigu neturi kojos, nereiškia, kad neturi gyvenimo, – pasakė klaipėdietė ir nusišypsojo: Amerikoje net gauni pliusų. Pavyzdžiui, vietą automobilių stovėjimo aikštelėse“.
Bet į savo likimą K.Lingytė taip žiūrėjo ne visada. Kai 2006-ųjų rugpjūtį ji atsitokėjo po avarijos Lenkijos kelyje ir suprato, kad netrukus bus amputuojama kairioji jos koja, o dešinioji yra sutrupėjusi, gyventi nesinorėjo.
Avarijoje žuvo Karolinos motina 50 metų Nijolė Lingienė, kai lenko pienvežis įlėkė į priešpriešinio eismo juostą ir trenkėsi į lietuvių mašiną.
Iš septynių mikroautobusu važiavusių žmonių gyva liko vienintelė K.Lingytė, bet sumokėjo brangią kainą.
„Mano gyvenimas buvo krepšinis. Tai buvo mano ateitis. Atrodė, ką aš dabar veiksiu?“ – pasakojo K.Lingytė.
Ji buvo vos keturiolikos, kai tapo jauniausia Lietuvos moterų krepšinio lygos žaidėja. O nesulaukusi dvidešimties Karolina jau buvo ištvėrusi beveik keturiasdešimt operacijų.
Nesijaučia vargšė
K.Lingytei nėra sunku apie tai pasakoti ir prisiminti avariją. Ašarų ji jau seniai nebelieja ir nenori, kad dėl jos verktų kiti.
„Nesijaučiu vargšė“, – pabrėžė K.Lingytė.
Jai neatrodo, kad reikia gilintis į tą nelaimingą naktį Lenkijoje. Dviem sakiniais ją nupasakotų taip: „Važiavome į Lenkiją, visi žuvo, viena likau gyva. Gyvenimas prasidėjo iš naujo“.
Visos vežimėlių krepšinio komandos draugės turi panašias gyvenimo istorijas, kurias kartais pasipasakoja, bet niekada nesureikšmina.
„Vienos tokios gimė, kitoms įvyko nelaimė. Žmonės tiesiog gyvena ir negalvoja, kad tai – našta ar vargas. Tai natūralu, tai tavo gyvenimas“, – savo namuose netoli universiteto kalbėjo krepšininkė.
Ji buvo ką tik grįžusi pasideginusi prie baseino namo kieme. Pirma buvo nuėjusi į paskaitas, nes studijuoja sveikatos paslaugų vadybos mokslus. Paskui laukė treniruotė.
Lietuvoje žmonės šalinosi
Jungtinėse Amerikos Valstijose kiekvienas pastatas ir šaligatvis pritaikytas žmonėms, judantiems vežimėliais.
„Ko gi man čia gali trūkti?“ – šyptelėjo K.Lingytė ir prisiminė, kaip Lietuvoje žmonės nuo jos traukdavosi.
„Per Kalėdas grįžau į Lietuvą, prekybos centre važiuoju ir šypsausi. Žmonėms atrodo, kad taip būti negali, jei šypsaisi vežimėlyje, tai gal turi psichikos negalią.
Mažas vaikas į mane žiūri, aš jį užkalbinu, o mama jam sako: „Nežiūrėk į ją“, – pasakojo K.Lingytė. – Atsimenu, man reikėjo susitvarkyti neįgalumo pažymėjimą Klaipėdoje. Nuvažiuoju ir žiūriu, kad ten yra laiptai.
Skambinu tėčiui ir prašau, kad mane užneštų. Buvo paaiškinta, kad pas tuos, kurie negali vaikščioti, darbuotojai atvažiuoja į namus. Lietuvoje neįgalus žmogus uždaromas tarp keturių sienų. Jis nebėra žmogus. Jis yra invalidas“.
Pradėjo kitaip mąstyti
Mergina prisipažįsta, kad iš karto po avarijos ir pati laikėsi „lietuvių požiūrio“, buvo apatiška.
Atsikelti įkvėpė vyresnioji sesuo Ingrida. Ji visą laiką buvo kartu ligoninėje Lenkijoje, atvežė knygų, kurios pamokė giliau pažvelgti į save.
„Žmogus – tai ne kojos“, – suprato K.Lingytė.
Ji atvažiuodavo į salę pažiūrėti LMKL rungtynių ir palaikyti buvusių komandos draugių Klaipėdos „Lemminkainen“ ir Vilniaus „Lintel 118“ klubuose.
Kol krepšininkės rengdavosi mačui, Karolina įriedėdavo į aikštę savo primityviu vežimėliu, kad galėtų pamėtyti kamuolį.
Tuomet K.Lingytė neįsivaizdavo, kad praeis keleri metai, ir ji taps viena geriausių žaidėjų JAV lygoje. Nors pati iki šiol tikina, kad dar nieko nemoka. Tik jos treneriams taip neatrodo.
„Ji puikia meta, nuostabiai jaučia žaidimą ir neįtikėtinai daug dirba. Net tada, kai reikėtų pailsėti“, – sakė Alabamos universiteto komandos trenerio asistentė Margaret Stran.
„Karolina yra viena daugiausia jėgų atiduodančių krepšininkių, kurias esu turėjęs malonumą treniruoti“, – kalbėjo treneris Brentas Hardinas.
Sunkios pamokos naujokei
Šis amerikietis sutiko priimti į savo komandą lietuvę, nors ji jau savo pirmajame laiške prisipažino, kad nemoka žaisti vežimėlių krepšinio, bet labai norėtų atvažiuoti į JAV studijuoti ir rungtyniauti.
Buvo žiema, kai K.Lingytė pirmą kartą Alabamos universiteto salėje įsėdo į specialų vežimėlį. „Triskart – per visą aikštę!“ – apšilimo pratimą nurodė treneris.
Ji net nežinojo, kaip tinkamai stumtis rankomis, kad suspėtų paskui kitas: „Galvojau – ką aš čia darau? Aštuonerius metus žaidžiau krepšinį, o dabar vėl jaučiuosi kaip pirmokė, nieko nesuprantu. Tikslas tas pats, bet žaidimas – kitoks“.
Aistra, deriniai, užtvaros, kova dėl kamuolio – viskas aikštėje lyg ir įprasta, bet ne taip paprasta atlikti sėdint vežimėlyje.
Galima įsivaizduoti, kaip prieš metimą reikia staigiai sustabdyti visu greičiu riedantį vežimėlį. Kaip nepamiršti, kad negalima dukart pasistumti rankomis, jei pirma nesumuši kamuolio į grindis – kitaip teisėjas fiksuos žingsnius.
Galų gale pamėgink mesti tritaškį sėdėdamas ant kėdės, nutolusios 7 metrus nuo krepšio.
„Negali pašokti į viršų ir pridėti inercijos jėgos. Viską darai viršutine kūno dalimi“, – aiškino krepšininkė, daug valandų praleidusi štanginėje.
Pusę metų ji mokėsi individualiai, kol tapo komandos nare.
„Svarbiausia – greitis ir sugebėjimas valdyti vežimėlį. Jei esi taikli metikė, bet neturi greičio, – nieko gera. Karolina jau dabar viena greičiausių komandoje“, – sakė lietuvės trenerė M.Stran.
Rankų ilgis – svarbus
K.Lingytė salėje gali praleisti kad ir 10 valandų per dieną.
Tokia buvo ir anksčiau, kai su savo kartos žvaigždėmis Gintare Petronyte ir Aurime Rinkevičiūte gynė Lietuvos garbę.
K.Lingytė išsiskyrė ir Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje. O tais metais, kai pateko į avariją, gavo Moksleivių žvaigždžių dienos naudingiausios žaidėjos prizą iš legendinės krepšininkės Jurgitos Štreimikytės rankų, nors niekada nebuvo fiziškai stipriausia ir aukščiausia.
Ūgis? Vežimėlių krepšinyje jis nebesvarbus, bet ilgesnis kūnas ir rankos padeda kovoti dėl atšokusio kamuolio, mesti į krepšį.
K.Lingytės išskėstų rankų ilgis ir ūgis yra vienodi – 172 cm. O sėdėdama ant 53 cm aukštyje iškeltos vežimėlio sėdynės krepšininkė siekia 106 cm.
Griūva su visu vežimėliu
„Roll Tide Roll!“ („Pirmyn, Potvyni, pirmyn!“) – prieš mačą ratelyje šaukdamos ekipos pavadinimą įsiaudrina žaidėjos.
Jos pasirengia dar šiurkštesnei kovai aikštėje, nei būdavo žaidžiant stovinčiųjų krepšinį. Saugiai pritvirtintos prie vežimėlio jos kamuolį meta į krepšį atsilošusios, vos balansuodamos ant vieno rato, o kartais virsdamos ant grindų.
Kai greitis yra didelis, užtenka vos prisiliesti prie galinio rato, kad įvyktų griūtis.
Vežimėliai negali judėti į šonus, tad itin svarbu rasti tokią gynybos padėtį, kad galėtum staigiai ir tiksliai sukiotis.
Atakuoti reikia mokėti netgi sustojus šonu į krepšį.
K.Lingytės ranka jau taip ištreniruota, kad žaidėja meta gerokai taikliau nei prieš avariją LMKL ir Lietuvos jaunių rinktinėje, kurioje įmesdavo 30 proc. tritaškių ir 50 proc. baudų.
Per pirmąjį sezoną vežimėlyje Alabamoje lietuvės tritaškių pataikymo vidurkis – 42 proc., o baudų – 71 proc.
Per rungtynes ji vidutiniškai pelnė 17 taškų, atliko 8 rezultatyvius perdavimus ir atkovojo 7 kamuolius.
Svarbiausia – nugalėti save
Bet apie statistiką su K.Lingyte geriau nekalbėti.
„Man nepatinka skaičiai. Tai nėra svarbiausia“, – sakė krepšininkė.
„Taip, jai svarbiausia, kad laimėtų komanda“, – šypsojosi treneris B.Hardinas.
K.Lingytės požiūris į sportą pasikeitė po avarijos. Paauglystėje ji norėjo būti geriausia, visus aplinkui nugalėti ir užkariauti pasaulį.
Dabar K.Lingytei svarbiau nugalėti save: „Mano tikslas – iš savęs išreikalauti maksimaliai, kiek sugebu. Svarbiausia – būti geriausiai, kokia tik gali būti, bet nesilyginti su kitais“.
Bet kartais įveikti save sunkiau nei silpnesnius varžovus.
„Ji save be galo spaudžia, nepaprastai nori būti gera žaidėja. Ir ji yra tokia, – kalbėjo trenerė M.Stran. – Bet kartais norisi pasakyti: nebūk sau tokia griežta. Atsipalaiduok, mėgaukis žaidimu.
Ji visą gyvenimą žaidė krepšinį, buvo tarp geriausių, todėl ir dabar nori būti ideali, nors į vežimėlių krepšinį atėjo vos prieš metus. Kartais reikėtų sau leisti kokią dieną ir pailsėti“.
Nesvajoja vėl vaikščioti
Kai žiūri, kaip per stebuklą likusios gyvos merginos žaidžia krepšinį, kyla mintys ne apie mirtį, o apie nemirtingumą.
Savo šviesius plaukus surišusi į kuodą K.Lingytė finalo rungtynėse Denveryje pranėrė pro gynėjas, prasiveržė po krepšiu ir metė į krepšį vesdama Alabamą pirmyn – visai kaip kadaise Lietuvoje.
Lemiamoje auksinėje kovoje su Ilinojaus universitetu lietuvė pelnė 20 taškų, pataikiusi 10 metimų iš 11.
Tiesa, šių skaičių K.Lingytė net neįsidėmėjo. „Mano atmintis trumpa, – šypsojosi sportininkė. – Gyvenu šia akimirka“.
Ji nemąsto apie tai, kas būtų buvę, jei nelaimė kelyje tą vasarą prieš ketverius metus nebūtų įvykusi. K.Lingytė net netrokšta kada nors vėl vaikščioti.
„Tam nėra poreikio. Kuo skiriasi mano gyvenimas nuo žmogaus, kuris vaikšto? Niekuo. Galiu daryti viską tą patį, ką ir visi kiti. Mano gyvenimas pasikeitė, ir aš negalvoju, kas buvo praeityje“, – sakė krepšininkė.
K.Lingytė savęs nelaiko avarijos auka, todėl nereikėtų laikyti ir kitiems.
Svarbiau regėti žmogų, kuris po nelaimės atsistojo ir nuėjo pirmyn. Net ir be savo kojų.