J.Valančiūno, Vytenio Čižausko ir Deivido Pukio lūpos išdidžiai ir drąsiai kartojo „Tautiškos giesmės” žodžius.
Kai iš laimės apsvaigę aštuoniolikmečiai vaikinai sekmadienio naktį perpildytoje Vilniaus „Siemens” arenoje traukė Lietuvos himną, kartu su jais džiaugėsi ir A.Sabonis, ir Š.Jasikevičius.
Naujieji Europos jaunių čempionai gimė jau kitoje šalyje negu ryškiausios Lietuvos krepšinio žvaigždės ar net dabartinis vyrų rinktinės lyderis L.Kleiza. Bet sėkmingas jaunųjų ąžuoliukų žygis vėl privertė visą krepšinio Europą stebėtis nauju lietuvišku stebuklu.
„Žiūrėdamas šias akimirkas aš didžiavausi savo šalimi”, – tvirtino Ramūnas Butautas.
Buvęs šalies vyrų rinktinės treneris, 2005-aisiais triumfavęs su Lietuvos jaunimo (iki 21 m.) komanda pasaulio pirmenybėse, neslėpė savo emocijų po dabartinių aštuoniolikmečių triumfo.
Lietuvos jaunių rinktinė finale 90:61 įveikė bendraamžius iš Rusijos ir antrąsyk per šalies krepšinio istoriją tapo šios amžiaus grupės Europos čempione.
– Ar Lietuvos krepšinio federacija buvo pakvietusi jus į Vilnių stebėti Europos jaunių čempionato finalo? – „Lietuvos rytas” paklausė R.Butauto.
– Kvietimo nesulaukiau. Bet dėl šeimos reikalų ir taip nebūčiau galėjęs atvažiuoti į Vilnių.
Norėjau namuose Kaune pabūti su sunkiai sergančia mama (krepšinio trenere Ona Butautiene, pirmąja Š.Marčiulionio trenere. – Red.).
Stebėjau visų mačų televizijos transliacijas ir po kiekvienos mūsų vaikinų pergalės nuoširdžiai džiaugiausi.
– Šįmet sukako penkeri metai, kai Argentinoje jūsų treniruojama Lietuvos vaikinų rinktinė kol kas vienintelį kartą šalies krepšinio istorijoje tapo pasaulio jaunimo (iki 21 m.) čempione.
Ar stebint jaunių triumfą Vilniuje neužplūdo prisiminimai apie 2005-ųjų kovas Mar del Platoje?
– Kai žiūrėjau apdovanojimo ceremoniją „Siemens” arenoje, tikriausiai ne man vienam akyse susikaupė ašarų.
Tačiau kokių nors paralelių nereikėtų ieškoti. Mūsų pergalė – jau istorija. Krepšinyje, kaip ir kiekviename sporte, visada būtina žiūrėti tik į priekį.
Aišku, kartais prisimenu tą mūsų sėkmę. Ypač – atmosferą komandos drabužinėje po finalo. Niekada gyvenime neužmiršiu, kaip Mar del Platos arenoje buvo iškelta trispalvė.
Tokios akimirkos skatina didžiuotis savo šalimi. Neabejoju, kad ir dabar Vilniuje mūsų aštuoniolikmečiai vaikinai jautėsi panašiai.
– Naujuosius Europos čempionus audringai palaikė į „Siemens” arenos tribūnas susirinkę 11 tūkstančių žiūrovų – rekordinis skaičius vaikinų turnyrų istorijoje.
Jūsų rinktinė Argentinoje per ketvirtfinalį su šeimininkais turėjo atlaikyti beprotišką vietos sirgalių spaudimą.
Ar tokios amžiaus grupės varžybose tribūnos turi daug įtakos rezultatui?
– Sudėtingos pusfinalio rungtynės su serbais geriausiai įrodė, ką reiškia sirgaliai.
Jeigu man būtų aštuoniolika metų ir įeičiau į aikštę girdėdamas tokį palaikymą, tikrai kalnus nuversčiau. Aš lenkiu galvą prieš Lietuvos krepšinio sirgalius ir jų patriotiškumą.
Jaunių rinktinės pergalė niekam nekėlė abejonių. Aštuoniolikmečiai nugalėjo pelnytai, nes buvo dviem galvomis pranašesni už visus varžovus.
Tačiau be tokio įspūdingo sirgalių palaikymo tai padaryti jiems būtų buvę dukart sunkiau.
– Jaunių rinktinės kapitonas J.Valančiūnas neatsitiktinai buvo pripažintas naudingiausiu Europos čempionato žaidėju. Pasaulio jaunimo čempionų karta taip pat turėjo ryškų lyderį – L.Kleizą, bet jūsų komanda Argentinoje sugebėjo laimėti ir be L.Kleizos.
Ar įsivaizduojate dabartinės 18-mečių rinktinės triumfą be J.Valančiūno?
– Per finalo rungtynes su rusais kameros parodė tribūnose sėdintį Liną. Tuomet lyg tyčia prisiminiau, kad mes Argentinoje laimėjome be jo. Mes įrodėme, kad krepšinis – komandinis žaidimas.
Būtent komandiniu žaidimu ir pasižymi visos Lietuvos rinktinės. Šį mūsų krepšinio bruožą ypač vertina ir užsienio treneriai, lipdydami savo komandas. Jie neretai ieško lietuvių krepšininkų, nes jiems reikia žaidėjų, kurie pirmiausia dirbs komandai.
Asmenybės aikštėje visada yra labai svarbios. Tačiau lietuviškas bruožas – susikaupti lemiamomis akimirkomis tuomet, kai gresia pralaimėjimas, mus sutelkia.
Neabejoju, kad ir be J.Valančiūno ši rinktinė būtų kovojusi dėl aukso. Jonas buvo nepaprastai svarbi šios komandos figūra, bet jis turėjo savęs vertus komandos draugus.
– Šį sezoną J.Valančiūną treniravęs Rimas Kurtinaitis jį net palygino su jaunu A.Saboniu. Ar Vilniaus „Lietuvos ryto” talentas iš tiesų primena Sabą?
– Man teko su Arvydu žaisti mūsų jaunystės laikais. Dar su SSRS rinktine kartu laimėjome Europos jaunučių pirmenybes. Tačiau nedrįsčiau taip lyginti.
Sabas – nepakartojamas krepšinio inteligentas. Žmogus, kuris gimęs krepšiniui. Jis pats kūrė krepšinį.
J.Valančiūnas yra labai talentingas ir perspektyvus žaidėjas. Neabejoju, kad netrukus jis bus rimta paspirtis mūsų vyrų rinktinei. Tačiau nedrįsčiau jo lyginti su A.Saboniu.
– Kol lietuviai ieško naujo A.Sabonio, Europos krepšinio ekspertai J.Valančiūną vis dažniau linkę lyginti su ispanu Pau Gasoliu. Šis palyginimas – tikslesnis?
– Taip, Jonas tikrai artimesnis P.Gasoliui nei A.Saboniui.
– Lietuvos aštuoniolikmečiai tik antrąsyk iškovojo Europos pirmenybių auksą. Bet ne vienas vyresnis krepšinio mėgėjas šią čempionų kartą dabar lygina ne su 1994-ųjų Jono Kazlausko treniruota rinktine, kurioje žaidė Š.Jasikevičius, o su 1981-ųjų Lietuvos moksleivių rinktine.
Komanda, kurioje žaidėte kartu su A.Saboniu ir Šarūnu Marčiulioniu, tada triumfavo SSRS moksleivių spartakiados turnyre Vilniuje.
– Puikiai prisimenu, kaip mes kovėmės ir kaip mus palaikė perpildytos Sporto rūmų tribūnos.
Galbūt šiuos palyginimus ypač paskatino nuostabus vaizdo klipas, dabar reklamuojantis būsimas pasaulio čempionato transliacijas iš Turkijos.
Džordanos Butkutės dainą atliekantis choras lyg tyčia nufilmuotas prie senųjų Vilniaus sporto rūmų.
Tačiau sugretinti skirtingų epochų – netikslinga. Juk kiekviena karta turi savo likimą.
Tuomet mes taip pat galvojome tik apie čempionų titulą. Nors turnyre žaidė labai pajėgi Maskvos komanda, neturėjome jokios minties pralaimėti.
Spėju, kad ir dabartinės jaunių rinktinės vaikinai prieš savo mačus jautė lygiai tą patį.
– Kurie Europos čempionai turi geriausių perspektyvų vyrų krepšinyje?
– Šis amžius labai slidus. Gali arba iškilti, arba pasilikti amžinai perspektyvus.
Viskas priklauso nuo daugelio veiksnių – žinau pagal save.
Jeigu vaikinai sugebės įveikti savo ego ir teisingai įvertinti milžinišką konkurenciją šiuolaikiniame krepšinyje, aš neabejoju, kad ne vienas iš jų galės žaisti aukščiausiu lygiu.
Ne tiktai J.Valančiūnas, bet ir D.Pukis, V.Čižauskas ar Dovydas Redikas.
Bet visi jie privalo labai daug ką tobulinti. Jeigu vaikinai dabar nemanys, kad Europos čempionai jau viską žino ir moka, jų laukia tikrai šviesi ateitis.
– Po triumfo su jauniais ir J.Kazlauskas, ir jūs netrukus atsidūrėte prie Lietuvos vyrų rinktinės vairo.
Kazys Maksvytis turi tokių pat galimybių?
– Du kartus laimėti Europos auksą ne kiekvienam pavyksta. (K.Maksvyčio treniruojama šešiolikmečių rinktinė 2008 metais tapo Europos jaunučių čempione. – Red.) Retas treneris gali tuo pasigirti.
Linkiu Kaziui kuo sėkmingesnės karjeros, nes savo kailiu patyriau, kad visos pergalės labai greitai užsimiršta.
Noriu tikėti, kad jis pasieks tai, apie ką dabar svajoja.