Visų svarbiausia, jis atsisakė elgtis kaip kvailys, kai vis dėlto nusprendė išvykti; jis viską padarė tyliai, kas liudija didelį jo profesionalumą. Taigi jis niekam nieko neskolingas.
Esant tokioms aplinkybėms, Ž.Ilgausko pastangos pasiaiškinti „Cavaliers“ aistruoliams yra nepaprastai vertinamos. Praėjusio sekmadienio „Plain Dealer“ laikraštyje nusipirktą erdvę jis panaudojo tam, kad atskleistų savo meilę Klivlandui, prasidėjusią prieš 14 metų, kai „buvau jaunas vyras, beveik nemokėjau kalbos ir neįsivaizdavau, ko tikėtis iš šios didžios šalies“.
Jis taip pat paminėjo, kad nors „esu įsipareigojęs sau ir savo šeimai siekti savo svajonės laimėti NBA čempionatą“, jis tikisi, kad krepšinio gerbėjai „supras, jog Klivlandas man visuomet bus namai“.
Nereikia ir sakyti, kad Ž.Ilgausko mintyse buvo tik vienas dalykas, kai jis spausdino skelbimą; jis norėjo išlaikyti gerus santykius su „Cavaliers“ gerbėjais, nepamiršdamas, kad praleido didžiąją pusantro dešimtmečio dalį vadovaudamas jų bendroms pastangoms iškovoti pergalę, kad jo, krepšininko, karjera artėja prie pabaigos ir kad jam reikės ir toliau gyventi, kai išeis į pensiją.
Pelnytai ar ne, tačiau jo požiūris ryškiai kontrastuoja - ir dėl to kritikuoja - kolegos iš „Heat“ LeBrono Jameso pozicija šiam išgyvenant tuos pačius laisvojo agento procesus.
Tiesa, Ž.Ilgauskas nėra L.Jamesas; jis nebus garantuotas pirmasis pasirinkimas Springfylde. Kita vertus, būtent todėl, kad Ž.Ilgauskas nėra L.Jamesas, jis nepraras užkietėjusių „Cavaliers“ aistruolių pagarbos.
Nėra abejonės, kad jo marškinėliai vieną dieną kabės „Quicken Loans“ arenos palubėse, o jo gerbėjai plos jo ryžtui aikštėje ir jo padorumui už jos ribų. Ir kai taip nutiks, gausime nenuginčijamą įrodymą, kad jis daug didesnis ohajietis nei kada nors bus vienas Akrone gimęs žaidėjas.