Šiemet 41-erių sulauksiančio buvusio krepšininko vasara teka ramesniu ritmu nei praėjusi. Lygiai prieš metus G.Markevičiaus gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Šaknis Vokietijoje giliai įleidęs buvęs „Žalgirio“ įžaidėjas pernai rugpjūtį sulaukė kvietimo grįžti į gimtuoju jam tapusį klubą.
Kaune sezoną pradėjęs kaip antrasis Gintaro Krapiko asistentas, jis vos per keletą mėnesių išgyveno trenerių kaitos sūkurį, o šią gegužę sulaukė siūlymo perimti konfliktų draskomos komandos vairą.
Vis dėlto G.Markevičius pasirinko ne klubo savininko Vladimiro Romanovo, o verslininko išspirto Dariaus Maskoliūno pusę. Įkandin tuomečio „Žalgirio“ stratego komandą paliko ir jo pagalbininkas G.Markevičius.
„Laikinosios sostinės“ korespondentas buvusį žalgirietį šią savaitę sutiko Lietuvos moterų krepšinio rinktinės rungtynėse.
– Gal pasukote į moterų krepšinį?
– Į Halę atėjau kaip paprastas aistruolis. Per visą darbo Kaune laiką nė karto gyvai nemačiau moterų rinktinės. Net jų pavardžių gerai nežinau. Įdomu pažiūrėti kitokį krepšinį.
– Ar turite darbo pasiūlymų?
– Kol kas jokių variantų neturiu. Kas jų turi – laimingi, kas ne – ieško. Aš priklausau pastariesiems.
– Po sezono buvote grįžęs į Vokietiją, kurioje pradėjote trenerio karjerą. Gal sulaukėte kvietimų iš šios šalies ekipų?
– Paklausimų yra visur, bet atsakymų ar konkrečių siūlymų nėra nė vieno.
– Ar atlėgus sezono įtampai nesigailite palikęs „Žalgirį“?
– Nė trupučio. Toks buvo mano apsisprendimas. Laikas mano nuomonės nekeičia. Apskritai tai – jau praėjęs etapas.
– Gal padirbėjęs „Žalgiryje“ potencialiems darbdaviams keliate itin aukštus reikalavimus?
– Nereikalauju, kad tai būtų Eurolygos ar Europos taurės varžybose dalyvausiantis klubas. Noriu dirbti ten, kur neatitrūkčiau nuo rimto krepšinio.
– Ką jums davė laikas, praleistas Kauno ekipoje?
– Kauno klube pradėjau profesionalią trenerio karjerą, nes prieš tai Vokietijoje su tokio lygio komandomis nebuvau dirbęs. Kaune teko mokytis iš gabių kolegų. Juk spėjau padirbėti ir su Gintaru Krapiku, ir su Ramūnu Butautu, ir su Dariumi Maskoliūnu. Iš kiekvieno ko nors gavau.
– „Žalgirio“ klube nemažai laiko skyrėte perspektyviam jaunimui ugdyti. Keletas jūsų treniruotų vaikinų neseniai nuskynė Europos jaunių čempionato Vilniuje auksą. Kaip vertinate Vytenio Čižausko ir kitų kauniečių pasirodymą?
– Kalbėti galima daug ką, bet visa rinktinė nusipelnė tos pergalės. Iš Vytenio, jau paragavusio vyrų krepšinio, tikėjausi solidaus žaidimo. Tai jis ir pademonstravo.
Mane labiau nustebino Žygimantas Skučas. Mačiau jį atstovaujantį „Žalgirio“ dubleriams.
Tuomet jis išskirtinio įspūdžio nepaliko. Tuo tarpu Europos čempionate puolėjas žaidė labai stabiliai.
– Kuo skiriasi jūsų laikų ir dabartinis krepšinio jaunimas?
– Mūsų laikais niekur negalėjome išvažiuoti. Buvo tik du klubai – „Žalgiris“ ir Vilniaus „Statyba“. Perspektyva buvo aiški – jei pasiseks, žaisi ten arba nežaisi visai, nebent mėgėjiškai.
Dabartiniai talentai turi savo agentus, juos stebi ne vienas krepšinio skautas iš užsienio. Jaunieji lietuviai jau senokai būriais vyksta į užsienį. Žodžiu, jų ir mūsų kartų galimybės – visai kitokios. Tik noras liko toks pat.
Biografija ir karjera
Gimė 1969 m. lapkričio 22 d. Šakiuose.
Didžiausias karjeros pasiekimas – Europos krepšinio vicečempionas (1995 m. Atėnuose).
Atstovavo Kauno „Žalgiriui“ (1986–1991 m.), Zieliona Gura „Zastal“ (Lenkija, 1991–1995 m.), Kauno „Atletui“ (1995–1996 m.), Bratislavos „InterSlovnaft“ (Slovakija, 1996–1997 m.) ir Alytaus „Alita-Savy“ (1997–1998 m.).
Vėliau persikėlė į Vokietiją, kur gyveno ir rungtyniavo regioniniuose klubuose. Trenerio karjerą pradėjo „Schwelm“ ekipoje.
2009 metų rugpjūtį grįžo į „Žalgirį“. 2010 m. gegužę jį paliko.