Apie tai bronzinės rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra kalbėjo su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai”.
– Visi šneka apie Lietuvos rinktinės sukurtą stebuklą Turkijoje. Apie jus kalba, kad tapote didžiausia čempionato staigmena. Sutinkate su tuo?
– Džiugu sugrįžti namo ir būti vienam iš tų, kuris prisidėjo prie įvykusio stebuklo. Jį sukūrė 12 paprastų, bet tikrai neprastų vyrukų.
– Visuomet buvote kuklus žmogus. Kaip jaučiatės užgriuvus šlovei?
– Kaip juokaudamas sako mano kolega Robertas Kuncaitis, blaiviai.
Iš tiesų dėmesys yra malonus kiekvienam žmogui, tačiau jis neturi užgožti tų darbų, kuriuos privalai nuveikti.
Stengiuosi tvirtai stovėti ant žemės, suprasdamas, kad visur reikia vadovautis vidurio taisykle.
– Rusijos rinktinės treneris Davidas Blattas jus pavadino geriausiu pasaulio čempionato strategu. Vyksite į Krasnodaro „Lokomotiv”. Ar šiam klubui ne per didelė garbė turėti tokį trenerį?
– Davidas nevisad būna objektyvus. (Juokiasi.)
„Lokomotiv” manimi patikėjo tada, kai sėdėjau be darbo ir niekas nekalbėjo, kad esu geriausias treneris.
Krasnodaro ekipos vadovai norėjo mane prisivilioti net ir žinodami, kad vasarą privalėsiu būti su Lietuvos rinktine, o ne treniruoti klubą.
– Nors dabartinę šalies politiką būtų galima pavadinti antisportine, valdžia iš karto suskubo su jumis švęsti pergalės. Kaip vertinate tokį iškreiptą valdininkų dėmesį?
– Yra tradicijos ir, manau, taip turėtų būti. Mūsų valstybė nėra turtinga – kaip gali, taip ir parodo dėmesį. Juk vyrai pergalių siekė ne dėl premijų ar valdžios dėmesio.
– Jei prakalbote apie premijas, tai Turkijos valdžia kiekvienam tos šalies rinktinės žaidėjui paskyrė apie 2,7 mln. litų premiją.
Jūsų visai komandai Lietuvos valstybė surado 180 tūkst. litų. Nenorite palyginti šių skaičių?
– Ne. Turkija yra viena šalis, mes – kita. Jei ji gali išlaidauti, aš nieko bloga nematau. Mes galime pasigirti, kad Lietuvos rinktinė yra tikra patriotė. Premijomis ar žemės sklypais nenupirksi medalio.
Dabar esame labai stiprūs, nes pamatėme, ką reiškia pergalės mūsų šalies žmonėms.
– Grįžkime prie čempionato. Vienu sakiniu – kaip pasisekė iškovoti medalius?
– Buvo daug sūraus prakaito, kančių, nervų, bemiegių naktų. Plėšėme pergalę varžovams iš rankų, atėmėme ją iš prisnūdusių rinktinių.
Ir sėkmė prisidėjo – buvome prie tų durų, kurias ji atvėrė.
– Prieš išvykdamas į čempionatą sakėte, kad rinktinė gali nustebinti. Tačiau ar pats svajojote, kad grįšite su medaliais?
– Slapta svajonė buvo, bet labai giliai manyje. Esu prietaringas, todėl garsiai nenorėjau šnekėti. Teigiau, kad komanda nustebins sirgalius, tačiau kalbėjau apie žaidimą.
Per treniruotes mačiau, kaip susikaupę prakaitą liejo žaidėjai. Buvau įsitikinęs, kad ekipa turi charakterį.
– Robertas Javtokas sakė, kad prieš kiekvieną mačą jus sugebėjote pažadinti krepšininkams viduje tūnantį žvėrį. Rodėte filmus ir rėžėte ugningas kalbas. Kas tai yra?
– Pasinaudojau vyresnių trenerių patirtimi. Taip darėme, kai dirbau su D.Blattu.
Prieš rungtynes su Argentinos rinktine visi žiūrėjome ištraukas iš filmo „300”, kur trys šimtai spartiečių siekė atsilaikyti prieš persų armiją.
Motyvacijos ekipai netrūko, bet reikėjo, kad krepšininkai turėtų agresijos.
Žaidėjams kalbėjau apie savikontrolę, vienybę ir kovą iki rungtynių pabaigos.
– Apie ką drabužinėje šnekėjotės su vyrais po pralaimėto mačo JAV?
– Pradžioje kalbėjo R.Javtokas, man liko tiktai patvirtinti jo žodžius – negalime nuleisti rankų ir privalome laimėti bronzą. Dabar galiu pamąstyti, kad dvikovoje su amerikiečiais neturėjome tvirto įsitikinimo, jog galime juos įveikti.
– Ką norėtumėte pasakyti savo kritikams?
– (Po pauzės.) Nieko nesakysiu. Neturiu ko pasakyti. Gerai, kad yra kitokia nuomonė.
Bet kalbant visuomet reikia pamąstyti apie žmogiškąsias vertybes. Imsiu ir ką nors dabar pasakysiu, o kita pusė vėl ką nors pasakys. Ir taip be galo. Nereikia.
– Iškėlėte kartelę aukštai. Nesunku bus ją išlaikyti?
– Tai maloni atsakomybė – laikyti kartelę aukštai.
Tačiau reikia suprasti, kad šio rezultato niekaip neįmanoma perkelti į 2011 metų Europos čempionatą. Reikės vėl galvoti, kaip sukurti naują pergalių eliksyrą.
– Kokią rinktinę matysime 2011-aisiais? Šiųmetę?
– Visi krepšininkai, kuriuos kviečiau ir gavau jų atsiprašymą, nepasakė rinktinei „ne”. Taip susiklostė situacija – asmeninis gyvenimas, traumos. Todėl sakyti, kad jų nekviesiu rengtis čempionatui Lietuvoje, nedrįsčiau.
Kita vertus, Turkijoje kovoję krepšininkai įrodė, kad verti būti nacionalinėje ekipoje.
2011-ųjų rinktinės branduolį greičiausiai sudarys šios rinktinės žaidėjai ir patyrę veteranai. Bus siekiama subalansuoti ekipą.