Net lūpa virpėti pradėjo. Pajutau, kaip akyse sunkiasi ašaros. Sustingau.
Negalėjau patikėti – juk tai Mantas dabar skambina. Iškart po rungtynių, kuriose lietuviai nugalėjo Serbiją ir laimėjo pasaulio čempionato bronzą.
Tuo metu Lietuvoje visi šokinėja iš džiaugsmo. Sveikina net ir nepažinodami vienas kito. Krepšininkai Stambulo arenoje šoka pergalės šokį, mojuoja vėliavomis ir dėkoja sirgaliams.
Džiaugsmo – nors vežimu vežk. O Mantas treneriui skambina...
Ar gali būti kas nors maloniau trenerio darbe nei auklėtinių sėkmė? Ne.
Būtent dėl tokių kelių akimirkų mes dirbome dešimt metų. Kad pasidžiaugtume Lietuvos komanda ir savo auklėtiniais, kuriuos vadiname savo vaikais.
Šaunuoliai. Visi to verti. Mantas taip pat. Juk puikiai žinau, kokia jam svarbi komanda. Ir kad dėl jos atiduotų viską. Net ir save. Kaip ir kažkada...
Netikėtas mamos skambutis
Aušo ankstyvas pavasario rytas, kai netikėtai suskambėjo telefonas. Ne, nepažadino. Tik kažką negera pajutau.
Mes rengėmės labai svarbioms rungtynėms, kurios galėjo nulemti, ar turėsime namų sienų pranašumą atkrintamosiose varžybose. Mintimis perbėgau apie visus savo žaidėjus – dar vakar visi jų buvo treniruotėje. Nerimą varau į šalį ir pakeliu ragelį.
„Labas rytas, treneri, – išgirstu. – Tai Manto mama Jolanta skambina.” Vėl negera nuojauta lyg juoda katė per kelią perbėga.
„Labas rytas”, – atsakau ir laukiu žinodamas, kad taip anksti veltui niekas neskambina.
„Treneri, gal galite pasakyti Mantui, kad nevažiuotų į rungtynes?” – prašo Manto mama. Prisimenu, kad paskutinėje treniruotėje Mantas atrodė gerai, ir pasiteirauju, kas atsitiko.
„Mantas susirgo, – aiškina krepšininko mama. – Temperatūra labai aukšta. Arti 40 laipsnių. Bet jis manęs neklauso ir kraunasi daiktus. Stumia mane į šalį ir sako: „Mama, netrukdyk, tu nieko nežinai. Mums labai svarbios rungtynės ir aš į jas važiuosiu.”
Manto mama paaiškina paprastai: „Suprasčiau viską, bet Mantas vos pastovi ant kojų. Viena alkūne laikosi pasirėmęs į sieną, o kita krauna aprangą į sportinį krepšį.”
O Mantas toliau pyksta, kad mama skambina treneriui, ir burba: „Mama, tai svarbios rungtynės. Tu nieko neišmanai. Aš turiu važiuoti.”
Komandai reikėjo pergalės
Rungtynės iš tiesų svarbios – su Klaipėdos V.Knašiaus mokyklos komanda ir jos lyderiu Martynu Mažeika priešakyje. Pergalė užtikrintų mums 4-ąją vietą ir namų aikštės pranašumą kitose kovose. Pralaimėję tai prarastume. Taip norisi įkąsti Klaipėdai.
Todėl Mantas stovi svirduliuodamas ir turėdamas beveik 40 laipsnių temperatūros rengiasi važiuoti į rungtynes. Ir tėvai nieko negali padaryti.
Juk, Manto nuomone, jie nežino, kokios tai svarbios rungtynės. Jam rūpi komanda, draugai ir sezono tikslas. Jis nemato nieko, tik aikštę – kam perduos kamuolį per pirmąjį derinį, kaip ginsis prieš varžovų lyderį, kaip neleis jam veržtis pro mėgstamą pusę. Na, ir kas, kad temperatūra aukšta. Jis pasistengs. Kaip ir tūkstančius kartų pirma. Juk jis kovotojas, kuris niekada nepasiduoda.
Mama perduoda ragelį Mantui ir aš kelias minutes jį įtikinėju, jog sveikata svarbiau už viską. Kad jis turi saugoti save ir pasveikti, kad galėtų padėti mums atkrintamosiose kovose. Nesvarbu, kad žaisime su metais vyresniais varžovais.
Mantas nenorėjo paklusti tėvams, bet pakluso man. Nenorom nuėjo į lovą. Vėliau sužinojau, kad miegojo ilgai.
Pamoką išmoko dešimtukui
Manto netektį rungtynėse komanda atpirko kovingumu.
Mūsų ekipoje nebuvo lyderių. Pats visuomet sakydavau: „Nebandykite teisinti savęs, jei kurio nors žaidėjo nėra. Jei nėra vieno, yra kitas. Jei nėra antro, yra trečias. Jūs neturite dairytis į kitus. Tik į save.
Jei esi aikštėje, tai kovok dėl kiekvieno centimetro. Net jei užsigausi ir labai skaudės, nesiskųsk. Kelkis ir tęsk kovą. Tai – tu ir tavo komanda. Tik mes kartu galime pakovoti už save ir už tuos, kurie mumis tiki.”
Supratau, kad šią pamoką Mantas išmoko dešimtukui.
Tas rungtynes laimėjome. Vienu tašku. Ketvirtfinalyje susidūrėme su Š.Marčiulionio akademijos komanda, kurioje pirmuoju smuiku griežė Martynas Pocius (dėl jo irgi labai išgyvenau ir labai norėjau, kad šiam vaikinui sektųsi, nes likimas jam ne visada šypsojosi).
Laimėjome ir patekome į finalinį ketvertą. Dar vėliau iškovojome istorinę pergalę – laimėjome prieš savo mokyklos vyresnių žaidėjų ekipą su Jonu Mačiuliu ir Rolandu Alijevu.
Mums pavyko laimėti sidabro medalius kovojant su metais vyresniais varžovais. Tik finale nusileidome „Merkurijaus” krepšinio mokyklos krepšininkams, kuriuos treniravo Ramūnas Butautas.
Charakterį rodė ne kartą
Būtent po to Manto mamos skambučio supratau, koks jis gali būti žaidėjas. Tiek noro padėti savo komandai, tiek ryžto veržtis į aikštę nepaisant ligos, tiek užsispyrimo tikrai neturi kiekvienas krepšininkas. Tada pirmą sykį suvokiau, kad šis vaikis gali žengti toli.
Vėliau tuo įsitikinau ne kartą. Kai skilusia koja Mantas žaidė ir sakė: „Viskas gerai, nekeiskit manęs, treneri, dar galiu bėgti.”
Kai pelnė tik du taškus, bet buvo pripažintas geriausiu finalo žaidėju. Kai kasdien eidavo po 2,5 kilometro į treniruotę ir atgal namo...
Tapo pavyzdžiu kitiems
Aš tikiu, kad tokių krepšininkų, taip sunkiai dirbančių žmonių kaip Mantas yra ne vienas.
Prieš trejus metus po įtemptos treniruotės prie manęs priėjo vienas auklėtinis ir atsirėmęs rankomis į kelius, vos atgaudamas kvapą paklausė: „Treneri, gal aš šiandien treniravausi kaip Mantas Kalnietis?”
Ugdė ne vieną talentą
Rolandas Radvila – šiuo metu Maskvoje dirbantis Rusijos jaunių rinktinės treneris.
40-metis lietuvis anksčiau dirbo Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje, o 2004 metais treniravo mūsų šalies jaunių rinktinę.
Šis treneris Kaune nuo jaunų dienų treniravo Mantą Kalnietį, Martyną Andriuškevičių, o Lietuvos jaunių rinktinėje – Martyną Pocių.