„Tas kamuolys skriejo visą amžinybę”, – „Lietuvos rytui” prisipažino amerikiečių rinktinės treneris Sidnėjuje R.Tomjanovichius.
Tą 2000-ųjų rugsėjo 29-ąją, per JAV ir Lietuvos mūšį pusfinalyje, iki krepšinio stebuklo pritrūko vieno taiklaus metimo.
Dievai nuleisti ant žemės
„Jeigu neturi rašiklio – negali rašyti, nematai krepšio – negali pataikyti”, – tuomet ištarė vos 24 metų Š.Jasikevičius, dar tik kylanti krepšinio žvaigždė.
Visa Lietuvos rinktinė Sidnėjaus olimpiadoje buvo jauna. Į ją mažai kas dėjo vilčių.
Bet panašiai, kaip šįmet Turkijoje, prieš 10 metų Australijoje lietuviai ėjo pirmyn nesižvalgydami ir iškovojo bronzos medalį.
Kaip ir šiemet, tuomet pusfinalyje lietuvius sustabdė JAV rinktinė.
Tiktai tuomet amerikiečiai vis dar buvo laikomi dievais, kurių įveikti faktiškai neįmanoma.
Tuomet amerikiečiai vos laimėjo 85:83 ir džiūgavo, kad jiems šios rungtynės taip laimingai baigėsi.
„O galėjo baigtis katastrofa, kokios pasaulis dar nebuvo matęs: NBA dievai atvyksta į Sidnėjų pasiimti olimpinių aukso medalių, o mirtingi lietuviai partiesia juos ant „Superdome” arenos grindų ir nė negalvoja prie aukso prileisti”, – prieš dešimt metų rašė krepšinio apžvalgininkė Roma Grinbergienė, kai visa Lietuva džiūgavo dėl savo krepšininkų pasirodymo.
Treneris daužė grindis
Buvęs JAV rinktinės treneris R.Tomjanovichius ir dabar prisimena kone kiekvieną tų istorinių rungtynių ataką.
„Nieko dramatiškesnio sugalvoti neįmanoma”, – sakė 61 metų treneris.
Tąvakar R.Tomjanovichius atsiklaupęs rankomis trankė arenos grindis, kai Darius Songaila persvėrė santykį 70:68. Jo nesustabdė Alonzo Mourningas.
Mindaugas Timinskas nardė pro Kevino Garnetto pažastį, o Š.Jasikevičiaus nesugaudė nei Jasonas Kiddas, nei Gary Paytonas.
Likus 10 sekundžių iki pusfinalio rungtynių pabaigos Š.Jasikevičius įmetė iš po krepšio, ir Lietuvą nuo varžovų skyrė vos vienas taškas 83:84.
Likus 9 sek. J.Kiddas pataikė 1 baudą iš 2.
Skirtumas – du taškai. Kamuolį atkovojo Ramūnas Šiškauskas, jį perdavė Š.Jasikevičiui, šis metė tritaškį per varžovų rankas nežiūrėdamas į krepšį, kad tik suspėtų prieš sireną. Nėra.
„Aš didžiavausi savo krepšininkais, kurie atsilaikė įsprausti į kampą”, – interviu „Lietuvos rytui” prisipažino R.Tomjanovichius, dukart NBA čempionas, dabar dirbantis „Los Angeles Lakers” skautu.
„Lietuva žaidė nuostabiai”
– Treneri, ar olimpinis aukso medalis iš Sidnėjaus jums pačiam svarbus, palyginti su NBA čempiono titulais ir kitais laimėjimais?
– Sidnėjaus auksas man labai daug reiškia.
Į tą olimpiadą JAV rinktinė su NBA žaidėjais važiavo niekada nepatyrusi pralaimėjimo. Galite įsivaizduoti, kokį spaudimą jautė komanda, kad nebūtų pirmoji pralaimėjusi.
Tuo metu mažai kas Amerikoje žinojo, kiek sustiprėjęs tarptautinis krepšinis, bet man tai nebuvo naujiena. Visiškai nenustebau, kai Lietuva žaidė taip galingai.
– Pusfinalis tarp Lietuvos ir JAV istorijos knygose įrašytas kaip rungtynės, kuriose pirmą kartą nuo amerikiečių nuplėšta nenugalimųjų aureolė. Ar su tuo sutinkate?
– Taip, galbūt. Bet aš jums papasakosiu, kas tose rungtynėse buvo įdomiausia.
Pirmiausia tais laikais NBA lygoje nebuvo zoninės gynybos, todėl žaidėjai nerungtyniavo taip, kaip dabar, kai lyga pakeitė taisykles.
Antra, tuo metu Lietuvos rinktinės trenerio asistentas buvo Donnie Nelsonas, kuris atliko didžiulį darbą rengdamas gynybos planą.
Lietuviai pradėdavo gintis asmeniškai, bet vos kuris nors mūsų žaidėjas gaudavo kamuolį po krepšiu, lietuviai persigrupuodavo gintis zona.
Mano žaidėjams sunkiai sekėsi perprasti tokią gynybą. Iki tol jie neturėjo galimybės žaisti prieš tokią strategiją.
– Ar jokia kita komanda grupės varžybose ar ketvirtfinalyje nenaudojo tokios gynybos?
– Bet kas gali sugalvoti tokį komandos planą, bet reikia sugebėti jį vykdyti ir pataikyti į krepšį patiems.
Lietuva žaidė nuostabiai.
Atsimenu, kad D.Songaila tada buvo jaunas vaikinas. Tas vaikinas rungtyniavo labai gerai.
O įžaidėjas Š.Jasikevičius, kurį prisiminiau iš Merilando universiteto laikų, atrodė fantastiškai.
– Iš tiesų Lietuvos rinktinė tuo metu nebeturėjo savo senųjų žvaigždžių, nes karjerą buvo baigę Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, Artūras Karnišovas.
Į Sidnėjų vyko jauna komanda, iš kurios nedaug ko tikėtasi.
Prieš tokias NBA žvaigždes kaip K.Garnettas ir A.Mourningas žaidė pasauliui mažai pažįstami žaidėjai Tomas Masiulis, Mindaugas Žukauskas, Mindaugas Timinskas ir kiti. Kaip manote, kodėl jiems pavyko tramdyti superžvaigždes?
– Kiekvienos rungtynės turi savo ritmą. Visada svarbios ir emocijos, psichologija.
O kai žaidi prieš zoninę gynybą ir imi nepataikyti metimų, staiga švaistyti puola bet kas.
Juk dauguma amerikiečių sunkiausiais rungtynių momentais pasinaudoja savo jėga ir atletiškumu, kad prasibrautų po krepšiu ir sutvarkytų reikalus.
Tačiau lietuviai buvo susispaudę baudos aikštelėje. Nebuvo įmanoma prasibrauti prie krepšio!
Visa tai sudrumstė komandos vidinę ramybę ir sujaukė ritmą.
Aš iki šiol atsimenu, kaip Vince’as Carteris negalėjo prasiveržti po krepšiu ir svarbiu momentu pataikė iš kampo. Jis nubėgo iš vieno kampo į kitą, kad susikurtų progą, ir pataikė.
Atsimenu, kai mačo pabaigoje prie tritaškių metimo linijos Antonio McDyessas prasižengė prieš labai gerą jūsų metiką (R.Šiškauską. – Red.).
Tuo metu mūsų padėtis buvo nekokia.
Tikrai buvo sunku, nes atrodė, kad pergalė slysta iš rankų.
A.McDyessas jautėsi tragiškai, nes manė, kad padarė klaidą, kuri brangiai kainuos.
Mums labai pasisekė, kad lietuvis nepataikė dviejų baudos metimų ir įmetė tik trečiąjį.
Po to sugebėjome kovoti toliau, ir aš be galo didžiavausi savo žaidėjais, kad jie nenuleido rankų.
– Kai paskutinę rungtynių sekundę tolimą tritaškį metimą paleido Š.Jasikevičius, ar atrodė, kad kamuolys skrieja be galo ilgai, kol galų gale, jūsų laimei, į krepšį neįkrito?
– O Dieve, tai truko amžinybę. Jis metė ne dvitaškį, o iš labai toli, todėl viskas truko dar ilgiau.
O tas vaikinas žaidė taip, kad, atrodė, viską gali padaryti dėl savo tikslo. Jis jautė, kad tai jo diena. Paskutinis metimas buvo įspūdingas momentas.
– Kai Š.Jasikevičius nepataikė, amerikiečiai šventė kaip niekada anksčiau. V.Carteris purtėsi sakydamas, kad „tai buvo kažkas baisaus”, o A.McDyessas prisipažino, kad širdis daužėsi dar ilgai.
Ar jūs jautėtės panašiai?
– Pajutau didžiulį palengvėjimą. Nenorėjome būti pirmoji pralaimėjusi JAV profesionalų rinktinė. Be to, tai nebuvo grupės varžybos, kurias pralaimėjęs dar neprarandi galimybės laimėti olimpiados.
Jei nusileidi pusfinalyje – atsisveikini su auksu, o tai būtų tragedija.
Negalite įsivaizduoti, kokį spaudimą jautėme.
Dieve, kai galų gale mes tapome olimpiniais čempionais, net nešventėme, o atsikvėpėme, kad sugebėjome išsilaikyti.
Po to viešai aiškinau amerikiečiams, kad jie suprastų, jog pasaulio rinktinės kasmet stiprėja.
– Prireikė dar ketverių metų, kol Lietuva galų gale baigė tai, ką pradėjo Sidnėjuje, ir įveikė JAV rinktinę Atėnų olimpinėse žaidynėse. Ar buvote nustebęs?
– Ne. Aš labai gerbiu Lietuvos krepšinio braižą.
Su Lietuvos rinktine pirmąkart susidūriau dar 1998-ųjų pasaulio čempionate Atėnuose.
Tuomet treniravau JAV rinktinę, kurioje dėl NBA lokauto nebuvo NBA žaidėjų.
Grupės varžybose pralaimėjome lietuviams. Man labai patiko jūsų žaidimo stilius.
Ta komanda puolė nepaprastai kūrybingai.
Vieną Lietuvos rinktinės derinių netgi užsirašiau į savo sąsiuvinį ir vėliau taikiau „Houston Rockets” ir „Lakers” klubuose.
Šiame derinyje kamuolys perduodamas tokiu kampu, kad kaipmat gali įsirašyti du taškus iš po krepšio, nors gynėjams atrodo, jog varžovas tiesiog kerta baudos aikštelę.
Taškai garantuoti. Už tai turiu būti dėkingas lietuviams!
Žinoma, negali tuo naudotis ištisai, nes varžovai greitai perkąs triuką. Bet retkarčiais jį įtraukti puiku.
– Šiais metais pasaulio čempionate Turkijoje JAV rinktinėje nežaidė ryškiausios NBA žvaigždės, patys amerikiečiai komandą vadino B lygio ir mažai kam buvo įdomu, kaip jai sekasi.
Kodėl Amerikai nerūpėjo, kas vyko pasaulyje?
– Tiesiog amerikiečiai mažai žino apie pasaulio čempionatus.
Kai pasakodavau, kokios svarbios šios varžybos kitose šalyse, išgirsdavau: „Koks pasaulio čempionatas?”
Amerikiečiams atrodo, kad pasaulio čempionai – tai „Boston Celtics”, „Lakers” ar „Rockets”.
Va, olimpinės žaidynės tai visiems įdomios.
Visa tai – turbūt kultūriniai dalykai.
Kaip vienoje šalyje vieni mėgsta vienokį maistą, o kitoje – kitokį, taip JAV serga per olimpiadas, bet ne per pasaulio čempionatus.
– Kaip manote, ar JAV rinktinė ir toliau dominuos krepšinio čempionatuose ir laimės Londono olimpines žaidynes?
– Taip, tikrai tuo tikiu. Žinoma, bus varžovų, kurie bus pavojingi, ir tai puiku.
Bet JAV krepšinio sistema šiuo metu yra fantastiška.
Rinktinės vadovas Jerry Colangelo moka kalbėtis su krepšininkais ir juos įkvėpti.
Reikia galvą lenkti ir prieš trenerį Mike’ą Krzyzewski – jis dirba fenomenaliai.
Tai nelengvas darbas. Visi tikisi, kad JAV laimės, todėl bet koks kluptelėjimas bus laikomas nesėkme.
Tačiau M.Krzyzewski visada optimistas. Tikras Amerikos herojus.
Londono olimpiada bus įdomi, jau dabar laukiu nesulaukiu. Niekas neprilygsta tarptautinėms varžyboms ir visoms ten sklandančioms emocijoms.