Lietuvos rinktinės bronza – su amerikietišku atšvaitu

K.Kemzūra pasaulio čempionate pralaimėjo vienintelę dvikovą. Lietuvos rinktinę pusfinalyje sustabdė tik amerikiečiai.

Kai po rungtynių su būsimais čempionais K.Kemzūra spaudė ranką M.Krzyzewski, lietuvis nepraleido progos su JAV rinktinės treneriu persimesti ne tik tradicinėmis mandagumo frazėmis.

„Vieną dieną norėčiau aplankyti Duke’ą”, – amerikiečiui prisipažino lietuvis.

„Gali atvažiuoti bet kada. Tau bus atviros visos mūsų durys”, – pažadėjo legendinis „Coach K”, visame pasaulyje išgarsėjęs įspūdinga karjera NCAA lygoje ir darbu su Duke’o universiteto studentais.

Bronzinės Lietuvos rinktinės strategas jau ne sykį pats sukosi JAV krepšinio virtuvėje.

Savo akimis krepšinio tėvynę iš arti K.Kemzūra pirmąsyk pamatė dar žaidėjo karjeros laikais, kai už Atlanto keliavo su Kauno „Atleto” ir „Šilutės” komandomis.

2004 m. vasarą K.Kemzūra „Global Games” turnyre Dalase jau treniravo Lietuvos komandą, sudarytą iš JAV studijuojančių ir rungtyniaujančių lietuvių.

„Paprašiau Donno Nelsono, kad leistų pasilikti ilgiau. Jis žinojo, kad esu iš Lietuvos, todėl mielai sutiko ir priėmė „Mavericks” klube”, – prisiminė K.Kemzūra.

Per pastarąjį savo vizitą už Atlanto 2008-ųjų liepą lietuvis jau vilkėjo „Washington Wizards” marškinėlius. NBA vasaros lygoje K.Kemzūra buvo šios NBA komandos trenerių štabo narys.

„Amerikiečiai atrado krepšinį. Jie iki šiol daug kur eina gerokai priekyje. Amerikiečiai atviresni ir leidžia mums mokytis, – pripažino Lietuvos rinktinės treneris. – Tik negali visko imti ir aklai pritaikyti.

Negali kopijuoti NBA, nes ji – kitokia, ten yra surinkti stipriausi pasaulio atletai.

Turi atsirinkti visas geras idėjas, esmę ir pritaikyti sau.

Visada reikia stengtis mokytis iš tų, kurie yra geriausi.”

Dabartinį Lietuvos rinktinės trenerį į amerikietiškos krepšinio mokyklos suolą pasodino Stepas Kairys.

Pažintis su šiuo treneriu iš Šilutės prieš keturiolika metų lemtingai pasuko K.Kemzūros karjerą.

Kai Dalia Grybauskaitė Prezidentūroje sveikino iš pasaulio pirmenybių grįžusią Lietuvos rinktinę, K.Kemzūra neatsitiktinai prisiminė šį gruodį 60-metį švęsiantį šilutiškį.

„Stepas Kairys yra vienas pagrindinių mano mokytojų. Jis man padarė labai didelę įtaką, – žurnalistams Prezidentūroje prisipažino bronzinės rinktinės treneris. – Daug svarbiausių mano karjeros momentų yra susieję būtent su šiuo žmogumi. To negaliu nei atmesti, nei pamiršti.”

LKL pirmenybėse K.Kemzūra kelis sezonus buvo Vlado Garasto ir Edo Nickaus treniruojamo Kauno „Atleto” įžaidėjas, tačiau 1996 metais persikėlė į „Šilutę”. Jis du sezonus žaidė pamario komandoje, o vasaromis pats treniruodavo vaikus S.Kairio organizuojamose „Nasa” stovyklose.

„Kęstas užaugo ir žaidė lietuviškoje dirvoje, bet papuolęs pas mane gavo stiprią amerikietiško krepšinio dozę.

Tuo metu dirbau labai aktyviai ir viską, ką galėjau, vežiausi iš Amerikos. Net trenerių buvau pasikvietęs iš JAV: Šilutėje su komanda dirbo Billas Sheridanas ir Darrelas Blankas, – prisiminė S.Kairys. – Dabar daug kas norės nuginčyti, tačiau tuomet mes tikrai buvome krepšinio madų avangarde.

Naudojomės geriausia prieiga prie informacijos iš Amerikos.

Mes turėjome net „New York Knicks” gynybos sistemą, kurią kadaise sukūrė vienas JAV koledžo treneris. Vėliau ji atsidūrė NBA rankose ir tapo šiuolaikinio krepšinio gynybos pagrindu.

Jau tada mes turėjome ir „trikampį” puolimą, ir „Flex”, ir visus „Shello” pratimus. Juos darėme tokiu pat intensyvumu, koks dabar buvo taip giriamas rinktinėje. Mes vadovavomės amerikietiška krepšinio metodika.”

„Esu laimingas, kad man taip sekėsi. Gyvenime sutikau daug nuostabių žmonių, kurie prisidėjo prie mano tobulėjimo.

Tikrai nenoriu užgauti kitų, bet turiu pripažinti, kad Šilutėje praleisti metai padarė didžiausią įtaką mano karjerai, – dabar teigia K.Kemzūra. – Ir tos Stepo stovyklos, ir bendravimas su treneriais iš Amerikos man davė tikrai labai daug.”

Mokytojas iš Šilutės nesyk sąmoningai pastūmėjo K.Kemzūrą į amerikiečių rankas.

Būtent S.Kairys prieš penkerius metus pasiūlė Davidui Blattui savo auklėtinį, kai šiam prireikė asistento Sankt Peterburgo „Dinamo” komandoje.

Prinstono universitetą baigęs žydų kilmės amerikietis tuomet ieškojo kolegos, galinčio susikalbėti anglų ir rusų kalbomis.

„Man teko Kęstą kokias tris dienas sunkiai įtikinėti, kad jis sutiktų važiuoti pas D.Blattą, – neslėpė S.Kairys. – D.Blattas buvo tas mokytojas, kuris jo karjerai suteikė ypatingą pagreitį.”

Rusijoje, o po to Italijoje prie Trevizo „Benetton” vairo D.Blattas su K.Kemzūra kartu dirbo pustrečio sezono.

Kai lietuvis sulaukė „Chimki” pasiūlymo ir ryžosi pradėti savarankišką trenerio karjerą, Maskvoje jis vėl sutiko dar vieną amerikietį. S.Kairys pasirūpino, kad buvusiam auklėtiniui talkintų Rasselas Bergmanas.

„San Antonio Spurs” trenerio Greggo Popovichiaus rekomenduotas ir CBA lygą už Atlanto laimėjęs patyręs treneris K.Kemzūra Rusijoje tapo daugiau negu paprastu asistentu.

„Mane jaudino ne tik mūsų žaidėjų, bet ir trenerių tobulėjimas. Norėjau, kad Lietuvoje kuo greičiau užaugtų trenerių, kurie virtų ne tik savo sultyse, – neslėpė S.Kairys. – Kęstas kaip treneris subrendo tręšiamas geros kokybės amerikietiškomis trąšomis.

Jį primygtinai siūliau rinktinei dar prieš Ramūno Butauto paskyrimą, tačiau federacijos vadovai tada nenorėjo manęs klausyti.”

Lietuvos rinktinės treneris dar tik mokėsi Kauno krepšinio mokykloje, kai vieną 1986-ųjų balandžio vakarą S.Kairys sėdėjo Budapešto sporto rūmų tribūnose.

35-erių mokytojas iš Šilutės duso iš nevilties matydamas Kauno „Žalgirio” ir Zagrebo „Cibona” mūšį Europos klubų Čempionų taurės finalo rungtynėse.

„Apie Amerikos krepšinį dar nieko nežinojau. Tačiau jau tada niekaip negalėjau suvokti, kodėl Arvydas Sabonis tiek daug laksto prie tritaškių metimo linijos. Juk sveikas protas reikalavo, kad jis visada žaistų po lenta! Buvo apmaudu, kad komanda nepanaudoja visų tokio talento galimybių.

Amerikiečiai vėliau man guodėsi, kad net nuvykęs į Portlandą Sabas vis dar nemokėjo žaisti nugara į krepšį”, – prisimindamas be jokio trofėjaus Europoje likusį legendinį „Žalgirį” apgailestavo S.Kairys.

Šilutiškis neabejojo: norėdami laimėti lietuviai privalo nuolat mokytis iš stipresnių.

Po dešimties metų LKL pirmenybėse S.Kairio suburta „Šilutė” jau nugalėjo ir „Žalgirį”, ir V.Garasto treniruojamą „Atletą” su Sauliumi Štombergu bei Žydrūnu Ilgausku.

Nors kukli provincijos miesto komanda neturėjo nė vieno Lietuvos rinktinės žaidėjo arba solidaus biudžeto, prieš favoritus ji surado kitų kovos būdų.

„Aš pirmas atsivežiau amerikietį į Lietuvą ir pirmas išsiunčiau lietuvius į Ameriką.

Daug ką mūsų krepšinyje dariau pirmas.

Jau anksčiau su amerikiečiais buvau užmezgęs ryšius, todėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasinaudojau tomis galimybėmis, kurias aš turėjau, – aiškino S.Kairys. – Bet konservatyvi sovietinė Lietuvos krepšinio visuomenė tuomet dar nebuvo subrendusi permainoms. Krepšinį užgožė politikavimas.

Iki šiol nesuprantu, kodėl mane tuomet paprasčiausiai išmetė kaip musę iš barščių.

Mane mušė iš visų pusių – per teisėjus, per spaudą, per televiziją ir netgi tiesiogiai grasino fiziškai. Nenorėjau, kad kentėtų niekuo dėti žmonės, todėl pasitraukiau ir nuo to laiko dirbu tik agentu.”

1997 metais septyni LKL klubų treneriai pasirašė viešą laišką, smerkiantį S.Kairio veiklą.

Dabartinis LKF prezidentas V.Garastas kartu su kolegomis priekaištavo, kad šilutiškis „apvaginėja” Lietuvą, į JAV padėdamas išvykti jauniesiems šalies krepšinio talentams.

Po trylikos metų S.Kairys tyliai džiaugiasi savotišku revanšu. Bronzinės Lietuvos rinktinės trenerių štabą Turkijoje sudarė vieni šilutiškiai. K.Kemzūrai pasaulio čempionate talkino Robertas Kuncaitis, Donaldas Kairys ir Mantas Šernius.

Kaip atsitiko, kad vos 20 tūkst. gyventojų turintis rajono centras Lietuvos rinktinės smegenis šįsyk maitino labiau negu Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus?

„Aš pats esu ne iš Šilutės. Miesto vardas tikrai nebuvo kriterijus renkantis talkininkus, – šyptelėjo Kaune gimęs K.Kemzūra. – Tai tik sutapimas, bet jis įrodo, kad mes iš tiesų turime daug bendro. Mus visus vienija bendros pažiūros į krepšinį.

Su Robertu esame pažįstami ir kartu dirbę nuo senų laikų.

Aš labai vertinu jo lojalumą ir profesinį lygį.

Donaldas dirbo Misūrio universitete ir „San Antonio Spurs”. Jis sukaupė didelį žinių bagažą, nes gyvai čiupinėjo ne tik daug amerikietiško krepšinio, bet ir Zmago Sagadino ar Ettore Messinos programas.

Mantas taip pat užaugo mūsų aplinkoje. Natūralu, kad pirmiausia bendram darbui rinkausi savo bendraminčius.”

Vieną 2004-ųjų vasaros rytą K.Kemzūra su D.Blattu Sankt Peterburgo kavinėje aptarinėjo komandos treniruočių planus.

Abu treneriai kartu sėdėjo prie stalo, kai pro duris įžengė Rusijos klubo savininkas.

Devintą valandą ryto rusas užsisakė 50 gramų degtinės. Akimirksniu išmaukęs vieną taurelę, jis iš karto paprašė antros. Išgėręs iki dugno rusas išėjo, netaręs nė žodžio.

D.Blattas prarado amą. Išvakarėse sutartį su „Dinamo” pasirašęs amerikietis K.Kemzūros paklausė, kas čia vyksta.

„Rusiški pusryčiai”, – šypsodamasis paaiškino lietuvis.

Du vieniši bendraminčiai Rusijoje akimirksniu surado bendrą kalbą. Kasdien diskutuodamas su Prinstono universitetą baigusiu treneriu K.Kemzūra jautėsi ne kaip paprastas jo asistentas, o kaip visavertis partneris.

„Nežinau, kiek iš manęs krepšinio išmoksi, bet anglų kalbos – tai tikrai”, – juokėsi D.Blattas.

„Nenoriu akcentuoti tautybės. Daug svarbiau, kokią krepšinio mokyklą žmogus išėjęs. Man labai pasisekė, kad savo kelyje susidūriau su geriausiais specialistais, – džiaugėsi K.Kemzūra. – Davidas labai atviras ir demokratiškas.

Dirbdamas kartu pamačiau ne tik X ir O ant trenerio lentos. Mokiausi iš Davido ir jo bendravimo su žaidėjais, žiniasklaida.

Yra labai daug gerų trenerių europiečių, tačiau patekti kaip asistentui pas E.Messiną, Željko Obradovičių ar Dušaną Ivkovičių nėra paprasta. Jie turi savo ratą ir žmones, kuriais pasitiki. Amerikiečiai šiuo požiūriu galbūt ir prieinamesni, ir truputį atviresni.

Prisimenu, kaip Vašingtone sėdėjome prie stalo su kolegomis iš NBA. Tuometis „Wizards” treneris Eddie Jordanas manęs paklausė: kaip tu giniesi, kaip šitą derinį darai?

Pradėjau aiškinti. Jis kažko nesuprato, tada visi pakilome ir nuėjome į aikštę. Sustojome 5 prieš 5 ir vienas kitam demonstravome. Amerikiečiai labai atviri tokiai idėjų apykaitai.

Bet mokaisi ne tik iš didžiųjų, o iš visų. Kur žaidei, ką pamatei, idėjas visada gali pritaikyti ir rinktinei.”

Lietuvišką bronzą Stambule padėjo nukalti garsioji „Princeton offense” sistema.

Jeigu jos krikštatėvis Pete’as Carrilas būtų pamatęs Lietuvos rinktinės žaidimą pasaulio pirmenybėse, jis tikrai būtų atpažinęs esminius savo idėjos principus.

Buvusio legendinio NCAA trenerio sistema iki šiol remiasi ne tik jo treniruotes Prinstono universitete lankęs D.Blattas ar NBA klubus treniravęs E.Jordanas, bet ir su šiais dviem amerikiečiais daug bendravęs K.Kemzūra.

„Jo treniruotėse visada buvo labai greitas tempas ir didžiulis intensyvumas. Iš pradžių rusams atrodė neįprasta, kad reikia taip greitai priimti sprendimus. Ne mąstant ilgai lyg šachmatuose, o nepaprastai staigiai”, – darbą su D.Blattu prisiminė K.Kemzūra.

Pasaulio pirmenybėse jis sulaukė daug komplimentų, kad Lietuvos rinktinė Turkijoje taip pat išsiskyrė labai intensyviu žaidimu ginantis ir agresyviomis greitomis atakomis.

„Nežinau, ar tai tikrai vien amerikietiško krepšinio bruožai. O serbai ar ne intensyviai ginasi? Kur toji riba? – svarstė K.Kemzūra. – Manau, kad tai yra daugelio idėjų „miksas”.

Kai agresyviai giniesi, greitai ir intensyviai žaidi, pereiti prie lėtesnio žaidimo visada bus daug lengviau. O jei žaisi lėtai, pereiti prie greito krepšinio bus neįmanoma.

Krepšinis kasdien intensyvėja. Tai lemia ir prie NBA vis labiau artėjančios taisyklės, ir vis atletiškesni žaidėjai.”

Treniruotėse – angliški terminai

Lietuvos rinktinės štabo diskusijose šią vasarą dažniau aidėjo angliški žodžiai.

„Tikrai neišgirsi K.Kemzūros sakant: greitas perėjimas iš gynybos į puolimą. Kęstas visada sakys: „Transition game”. Rinktinės treneriai kalba amerikietiško krepšinio terminais, nes taip patogiau ir daug greičiau, – neabejojo treneris S.Kairys. – Anglų kalba yra krepšinio kalba. Kaip lotynų – medicinos.”

S.Kairys dar prieš penkiolika metų per „Šilutės” minutės pertraukėles LKL rungtynėse ir su K.Kemzūra, ir su R.Kuncaičiu kalbėdavo angliškai.

Neįsivaizduoju, kaip galima būtų išversti į lietuvių kalbą „UCLA cut”, „Self cut”, „Close-out”, „Box-out” ar „Shell dreall”. Jeigu nežinai tokių terminų, tai reiškia tik tavo išsilavinimo krepšinio srityje spragas,” – sakė S.Kairys.

„Anglų kalba yra specifinė krepšinio kalba, – pritarė K.Kemzūra. – Kai pasakai „Flex” užtvara, visiems iš karto aišku, kad vienas žaidėjas stato užtvarą ir paskui pats gauna užtvarą. Kol lietuviškai ar kitomis kalbomis tai pasakytum, kiek prireiktų laiko? Žaibiška komunikacija krepšinyje yra labai svarbi.”