Žydrūnas Ilgauskas ne visada buvo vadinamas „Big Z“. Lietuvoje užaugęs krepšininkas savo karjerą pradėjo kaip atakuojantis krašto puolėjas. Vėliau jis metė krepšinį ir pusantrų metų žaidė futbolą, gerokai ūgtelėjo ir grįžo į aikštę kaip centro puolėjas.
Prieš porą savaičių po eilinės „Heat“ treniruotės paklausiau Ž.Ilgausko, ar jis neturi problemų su viešbučių lovų dydžiu, tačiau jį šis klausimas tik pralinksmino.
„Ne, tik mėgstu, kaip lova stovi įstrižai. Dažniau trenkiu galvą vienur ar kitur“, - atšovė „Big Z“.
„O kaip tavo automobilis? Juk negali vairuoti sportinių automobilių“, - toliau klausiau.
„Telpu paprastame automobilyje. Vairuoju „Audi“, - atsakė.
„Specialiai paruoštą?“ - negalėjau nurimti.
„Ne, standartinį. Man labai patogu“, - visiškai ramiu veidu kalbėjo Ž.Ilgauskas.
Nepavykus pokalbiui apie ūgio problemas, kalba pasisuko apie krepšininko jaunystę. Jūs visi tikriausiai galvojate, kad Ž.Ilgauskas visą laiką buvo aukštas ir gerokai pranoko kitus jaunus krepšininkus. Jis atsako tiesiai šviesiai: „Ne.“
„Ėjau į rimtą sporto mokyklą, ten vyko rimta konkurencija. Smarkiai neaugau iki man suėjo 16 metų. Kai man buvo 15 metų, buvau lygiai tokio paties ūkio kaip ir kiti vaikinai, bet vėliau staigiai šoviau į viršų“, - kalbėjo „Big Z“.
Ž.Ilgauskas nuo paauglystės, kai pradėjo sparčiai augti, Lietuvoje buvo laikomas tikru krepšinio talentu. Kartu su kitais talentingais žaidėjais jį pastebėjo krepšinio mokyklos treneriai.
„Pradėjau rungtyniauti atakuojančio gynėjo pozicijoje, vėliau pabandžiau žaisti lengvojo krašto puolėjo vietoje. Mokykloje buvau aukštesnis už savo bendraklasius, tačiau krepšinio komandoje ūgiu neišsiskyriau. Lietuvoje žmonės auga gana aukšti, turime ir aukštų vyrų, ir moterų. Pradėjau rungtyniauti, kai man buvo 10 metų, atrodė, kad žaidžiu geriau už savo bendraamžius. Visada žaidžiau su vyresniais vaikinais, bet vėliau sustojau“, - vaikystę prisimena Ž.Ilgauskas.
Aukštaūgis pasakoja, kad krepšinio mokykloje visų pozicijų žaidėjai buvo mokomi pagal tą pačią sistemą: visi mokėsi vienodų kamuolio valdymo technikų, perdavimo, greičio, mėtymo į krepšį.
„Niekas manęs neišskyrė vien dėl to, kad buvau aukštas, turėjau daryti tą patį, ką ir kiti. Buvau labai lieknas, o krepšinis kartais būna daug fizinių jėgų reikalaujantis ir kietas sportas. Kitiems vyrukams jau augo barzda, kai aš buvau labai silpnas ir vaikiškas. Užtruko nemažai laiko, kol sustiprėjau“, - prisimena „Big Z“.
Dėl savo silpnumo Ž.Ilgauskas net buvo metęs krepšinį.
„Mečiau, nes nežaidžiau taip gerai, kaip kiti berniukai. Išmokau rungtyniauti ir aplenkiau juos tik vėliau. Kiti vaikai buvo aukštesni ir stipresni, aš negaudavau pakankamai progų pažaisti. O tuo metu norėjosi žaisti, niekas juk nenori tokiame amžiuje po kelias valandas per dieną praleisti sporto salėje“, - atviravo Ž.Ilgauskas.
Dėl šios priežasties vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų pradėjo žaisti futbolą.
„Labai mėgstu futbolą. Labai mėgau jį žaisti, bėgioti. Tačiau po kurio laiko man pasidarė nuobodu, ėmiau vėl ilgėtis krepšinio. Kai smarkiai ūgtelėjau, buvau laukiamas krepšinio treniruotėse. Tuomet treneriai pasakė „tegu jis žaidžia vidurio puolėjo pozicijoje“, o man tai patiko, nes buvau labai pasiilgęs žaidimo“, - pokalbio pabaigoje sakė Ž.Ilgauskas.