Net trys į krepšinio Eurolygos finalo ketvertą patekusių komandų treneriai prieš pradėdami dirbti savarankiškai ne vienerius metus buvo laikomi elitiniais asistentais. Šioje kompanijoje nepritampa tik Željko Obradovičius, kuris vyriausiuoju treneriu tapo vos baigęs krepšininko karjerą.
Išlindo iš E.Messinos šešėlio
Kai kuris nors klubas pradėdavo derybas su Ettore Messina, išgirsdavo ne vieną italų specialisto iškeltą sąlygą. Tarp jų būtinai būdavo ir reikalavimas, kad į komandą būtų priimtas ištikimas E.Messinos padėjėjas Emanuele Molinas.
Šių dviejų trenerių kūrybinė sąjunga prasidėjo dar 2000 metų vasarą, kai Bolonijos „Kinder“ klube dirbęs E.Messina persiviliojo beveik pusmečiu jaunesnį E.Moliną iš Trevizo „Benetton“, kur pastarasis irgi ėjo trenerio padėjėjo pareigas.
Nuo tada E.Messina ir E.Molinas visą dešimtmetį buvo neišskiriami ir kartu kūrė pergalių receptus ne tik „Kinder“, bet ir „Benetton“ (2002-2005 metais), Maskvos CSKA (2005-2009 metais) bei Madrido „Real“ (2009-2011 metais) klubuose.
Būdamas E.Messinos užnugaryje ir nekrisdamas į žurnalistų bei sirgalių akis E.Molinas ne sykį tapo Italijos ir Rusijos čempionu, dalyvavo pirmojo ULEB Eurolygos sezono finalo serijoje ir net šešiuose Eurolygos finalo ketvertuose. Ir tris kartus tapo Eurolygos čempionu (2001, 2006 ir 2008 metais).
Amžino padėjėjo gyvenimas pasikeitė šių metų kovą. E.Messinai netikėtai parašius atsistatydinimo prašymą, „karališkojo“ klubo vadovai taip pat netikėtai nusprendė neieškoti kito stratego ir perdavė komandos vairą jokios vyriausiojo trenerio patirties profesionalų klube neturėjusiam E.Molinui.
Suprantama, žingsnis buvo labai rizikingas. Tačiau „Real“ po 15 metų pertraukos patekus tarp keturių stipriausių Europos komandų, jau galima tvirtinti, jog jis pasiteisino su kaupu.
Dar vasario mėnesį, paskutinėmis E.Messinos darbo savaitėmis tikėjusių, kad pirmąjį gegužės savaitgalį komanda praleis Barselonoje, nebuvo daug net tarp „Real“ sirgalių.
Sienoje – visą gyvenimą
E.Molinas, sekdamas paskui E.Messiną, gavo darbą jau dviejose užsienio šalyse. Tuo tarpu kitas italas Simone Pianigiani per visą gyvenimą nebuvo iškėlęs kojos ne tik iš gimtosios šalies, bet ir iš gimtojo miesto.
S.Pianigiani gimė ir užaugo Sienoje, o šio miesto „Montepaschi“ klubo struktūroje pradėjo dirbti būdamas vos 26-erių – 1995-aisiais. Jis 11 metų buvo pagrindinės ekipos trenerio padėjėjas, taip pat treniravo vaikus ir jaunimą „Mens Sana“ krepšinio mokykloje.
Kol sulaukė savo valandos, S.Pianigiani patarinėjo net septyniems skirtingiems Sienos komandos vyriausiems treneriais ir du iš jų (2003 metais Erginą Atamaną ir 2004 metais Carlo Recalcati) lydėjo į Eurolygos finalo ketverto turnyrus.
Paskutinysis treneris, kuriam talkino S.Pianigiani, buvo C.Recalcati, tuo metu dirbęs ne vien Sienos klube, bet ir Italijos rinktinėje. 2006 metais C.Recalcati pajuto, kad nebepajėgia suderinti dviejų darbų ir iš „Montepaschi“ pasitraukė, o Sienos klubo vadovai nusprendė suteikti progą S.Pianigiani.
„Simone yra mūsiškis, sienietis, todėl žinojome, kad komandai atiduos visą širdį. Be to, jis visą laiką uoliai mokėsi. Atsisveikindamas C.Recalcati mums pasakė, kad S.Pianigiani jau yra pasiruošęs dirbti vyriausiuoju treneriu ir geresnio kandidato mes nerasime“, - sprendimo motyvus aiškino „Montepaschi“ prezidentas Ferdinando Minucci.
Nuo 2006-2007 metų sezono nė karto neprarastas Italijos čempionų titulas ir dar dukart iškovota vieta tarp keturių stipriausių Eurolygos komandų – puikiausias įrodymas, kad F.Minucci buvo visiškai teisus.
Vingiuota karjera
Davido Blatto karjeroje buvo kur kas daugiau vingių nei jo kolegų iš Italijos. Izraelyje apsigyvenęs žydų kilmės amerikietis keliskart persėdo atgal į asistento kėdę net po to, kai paragavo vyriausiojo trenerio duonos.
Tarp padėjėjo ir vyriausiojo pareigų D.Blattas ne sykį buvo blaškomas dar XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, kai dirbo Aukštutinės Galilėjos „Hapoel“ klube, po to panašaus likimo sulaukė perėjęs į Tel Avivo „Maccabi“.
D.Blattas pirmiausia išgarsėjo kaip dešinioji Pini Gershono ranka. Pirmą sezoną kartu jiedu praleido 1994-1995 metais Aukštutinėje Galilėjoje, o 1999 metais P.Gershonas pakvietė D.Blattą į „Maccabi“.
Garsiausiame Izraelio klube D.Blattas du pirmuosius sezonus talkino P.Gershonui, o šiam 2001 metais pasitraukus iš didžiojo krepšinio buvo paskirtas vyriausiuoju treneriu. Kai 2003 metais P.Gershonas nusprendė atnaujinti karjerą ir grįžo į „Maccabi“, D.Blattas sutiko pasislinkti ir dar vieną sezoną dirbo asistentu.
Tą sezoną D.Blatto darbas skyrėsi nuo kitų ekipų trenerio padėjėjo darbo. P.Gershonas beveik nedalyvavo treniruočių procese ir paprastai atvykdavo tik į rungtynes, todėl visa atsakomybė už komandos taktiką teko jo padėjėjui D.Blattui.
Per penkis šiame karjeros etape praleistus sezonus D.Blattas kaip vyriausias „Maccabi“ treneris arba trenerio padėjėjas dalyvavo keturiuose finalo ketvertuose ir tapo 2001 metų Suprolygos bei 2004 metų Eurolygos čempionu. Beje, abu titulus iškovojo būdamas asistentas.
2004 metais prasidėjo D.Blatto klajonės po Europą. Jis treniravo Rusijos, Italijos, Turkijos, Graikijos klubus (beje, nė su vienu iš jų nepateko į Eurolygos finalo ketvertą), kol galiausiai 2010 metais grįžo į „Maccabi“.
Asistentu nedirbo nė dienos
E.Molinas, S.Pianigiani ir D.Blattas nebuvo garsūs krepšininkai. Galimybę išgarsėti krepšinio pasaulyje jie gavo tik tapę treneriais.
Tuo tarpu Željko Obradovičius į trenerių cechą atėjo iškovojęs ne vieną skambią pergalę krepšinio aikštėje ir kaip Jugoslavijos rinktinės žaidėjas laimėjęs 1988 metų olimpinių žaidynių sidabro bei 1990 metų pasaulio čempionato aukso medalius.
Greičiausiai kaip tik dėl to, kad buvo puikus žaidėjas ir gerai pažinojo didžiojo krepšinio virtuvę iš vidaus, Ž.Obradovičius nė dienos nedirbo trenerio padėjėju. 1991 metais, vos baigęs profesionalo karjerą, jis tapo Belgrado „Partizan“ vyriausiuoju treneriu ir jau 1992 metų pavasarį vežė savo komandą į Europos klubų čempionato finalo ketvertą.
Po to Badalonos „Joventut“, „Real“, „Benetton“ ir Atėnų „Panathinaikos“ (nuo 1999 metų) treniravęs Ž.Obradovičius šiais metais dalyvauja jau dvyliktajame finalo ketverte. Iš vienuolikos praėjusių net septyni baigėsi serbo vadovaujamų komandų pergalėmis (1992 metais „Partizan“, 1994 metais „Joventut“, 1995 metais „Real“, 2000, 2002, 2007 ir 2009 metais „Panathinaikos“).